Šių metų vasarą alpinistas Saulius Damulevičius tapo pirmuoju lietuviu, užkopusiu į nuožmiuoju pramintą K2 kalną, antrą aukščiausią Žemėje. Sako ilgai jautęs, kad gali pasiekti viršūnę – rūpėjo pasitikrinti, kaip pavyks nusileisti. Prieš kopimą į viršūnę alpinistas dvi naktis sapnavo košmarus: matė save sušalusį palapinėje, regėjo į save skrendančius akmenis. „Bet trečią dieną atsibudau visiškai ramus ir apsisprendęs“, – sako S. Damulevičius.
„Tėvynės labui! Slava Ukraini! Ačiū visiems už palaikymą. Pažiūrėkit, kaip čia gražu“, – liepos 28 d. ant K2 viršūnės iškėlęs Lietuvos trispalvę ištarė alpinistas S. Damulevičius. Lietuvis viršūnę pasiekė be papildomo deguonies, nešikų ir aukštuminių gidų pagalbos.
Kiek vėliau jis prisiminė, kad tą akimirką jam užtemo akyse, – per staigiai atsistojo. „K2 viršūnė, iškilusi į 8611 m aukštį, yra antra pagal aukštį pasaulyje. Deguonies kiekis čia sudaro vos 30 procentų to, ką įkvepiame būdami jūros lygyje. Todėl tai yra vadinamoji „mirties zona“ – joks gyvas organizmas tokiose sąlygose išgyventi negali“, – LRT darbuotojams surengtoje konferencijoje sakė S. Damulevičius.
Tą vasaros dieną jis tapo pirmuoju lietuviu, užkopusiu į K2 viršūnę. Vos prieš 10 dienų S. Damulevičius buvo stovėjęs ir ant Brod Piko (8051 m) viršūnės, taip tapdamas ir pirmuoju lietuviu, per vieną sezoną užkopusiu į du aštuoniatūkstantininkus – daugiau kaip 8 km aukščio kalnus. Iki šiol nenaudojant papildomo deguonies per vieną sezoną į šiuos milžinus pavyko užkopti mažiau nei 20 alpinistų.
K2 – vardas, labiau tinkantis erdvėlaiviui, meteoritui, asteroidui – kažkam, kas nežemiška. Šiai viršūnei labai tinka, dera su charakteriu.
Pabuvojo ten, kur lankėsi mažiau žmonių nei kosmose
Paklaustas, kada suprato, kad jį traukia kalnai, S. Damulevičius prisiminimais grįžo į vaikystės vasaras. „Mano tėvai buvo kalnų turistai. Prisimenu tas vasaras, kai palikdavo mane su seneliais, staiga dingdavo nežinia kur ir pasirodydavo po kelių savaičių“, – pasakojo alpinistas. Kalnus tada ir pačiam knietėjo pažinti, o vos tik tai padarė, pajautė – važiuoti ten tikrai yra ko.
Prieš tris mėnesius S. Damulevičius grįžo iš, matyt, kol kas svarbiausios ekspedicijos. Jis kopė į Pakistano ir Kinijos pasienyje stūksančią K2 viršūnę. Kadaise ją taip pavadino britas Thomas George`as Montgomerie`is, vardą viršūnei suteikęs pagal kalnyną, kuriame ji esanti, – Karakorumą. Skaičius „2“ šalia pavadinimo reiškė antrą to kalnyno viršūnę, kurios aukštį nustatė britų topografų ekspedicija.
Britas, S. Damulevičiaus nuomone, neprašovė: „K2 – vardas, labiau tinkantis erdvėlaiviui, meteoritui, asteroidui – kažkam, kas nežemiška. Šiai viršūnei labai tinka, dera su charakteriu.“
Dėl didelio aukščio, stačių sniego ir uolų sienų, itin nepastovaus oro K2 viršūnė laikoma viena pavojingiausių pasaulyje, ji pareikalavo jau beveik 100 gyvybių. Viršūnė apipinta daugybe legendų, praminta Nuožmiuoju kalnu, tarp anglakalbių gavusi Savage Mountain, Killer Mountain vardą.
„Skaičiau, kad į K2 įkopę mažiau žmonių, nei pabuvoję kosmose. Iki praėjusių metų, kai nusprendžiau kopti, šią viršūnę buvo pasiekę mažiau kaip 400 alpinistų. Ir nors šiemet viršūnę pasiekė rekordinis žmonių kiekis – pirminiais duomenimis, apie 170, – palyginimui, į Everestą yra įkopę keli tūkstančiai, per metus pasipildo maždaug po tūkstantį“, – statistika pasidalijo S. Damulevičius.
Į viršūnę užkopėme iš antro karto, įkopimas užtruko 30 valandų – tiek laiko praleidome mirties zonoje. Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokite: sudeginate 10 tūkst. kalorijų, nors beveik nieko nevalgote, tiesiog visą laiką kopiate šaltyje.
„Dvi viršūnės už vienos kainą“
Pirmą kartą K2 viršūnę S. Damulevičius išvydo 2019 m. kopdamas į tame pačiame kalnyne esantį Gašerbrumą II (8035 m). Šią ekspediciją verta prisiminti kiek daugiau nei vienu sakiniu.
„Penkias dienas su partnere Natalija iš Latvijos praleidome 7 km aukštyje. Tokiame aukštyje organizmas negali normaliai ilsėtis, priimti maisto, atsistatyti. Iš esmės yra tik laiko klausimas, kada jis galutinai išsijungs.
Į viršūnę užkopėme iš antro karto, įkopimas užtruko 30 valandų – tiek laiko praleidome mirties zonoje. Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokite: sudeginate 10 tūkst. kalorijų, nors beveik nieko nevalgote, tiesiog visą laiką kopiate šaltyje.
Natalija besileisdama įkrito į plyšį. Pavyko išgelbėti. Man besileidžiant trūko virvė, aš irgi kritau nuo kalno. Nors nusileidau iki bazinės stovyklos, viskas baigėsi ligoninėje“, – prisiminė S. Damulevičius. Tąsyk ligoninėje Pakistane S. Damulevičiui buvo diagnozuotas plaučių uždegimas, penkias dienas jis buvo gydomas intensyviosios priežiūros skyriuje.
Visgi net po tokių išbandymų K2 viršūnės palikto įspūdžio jis nepamiršo. O kai peržiūrinėdamas ekspedicijos nuotraukas pamatė, kad Brod Piko viršūnė stūkso visai šalia K2, alpinistui, kaip pats sako, galvoje įsižiebė lemputė.
Dar anksčiau, siekdamas „Sniegynų tigro“ titulo, porą metų S. Damulevičius per sezoną kopė į du 7 km kalnus. Nutarė, kad tą patį pabandys padaryti ir su 8 km.
„Tai – labai sunku, bet kartu ir atrodo logiška. Jeigu tos viršūnės gana arti viena kitos, aklimatizuojiesi ant vienos, o tada alpiniu stiliumi kopi į kitą. Aklimatizacija, kol organizmas prisiderina prie deguonies trūkumo, trunka maždaug 3 savaites. Taigi sutaupai laiko ir vietoj vienos viršūnės už tą pačią kainą turi dvi“, – šmaikštavo S. Damulevičius, pridėdamas, kad kainą, be abejo, sumoka organizmas. Po tokių išbandymų atsistatymas gali trukti iki poros mėnesių.
Tada alpinistas dar nežinojo, kad iki 2021 m. be deguonies per vieną sezoną į abi viršūnes iš viso buvo įkopę vos 10 žmonių per visą istoriją. Visgi planas S. Damulevičiaus galvoje jau buvo gimęs. Tiesa, apie jį nežinojo niekas, net artimieji, tik alpinisto ryšininkas Lietuvoje.
Prieš tai S. Damulevičius dar pasitreniravo ant Brod Piko viršūnės – ją 2021 m. pasiekti bandė dusyk, abu nesėkmingai. „Pirmą kartą susirgo mano partneris, tad teko apsisukti likus vos keliasdešimt vertikalių metrų iki viršūnės. Norint pakilti tuos metrus, reikėjo įveikti ilgą ir pavojingą keterą – tam neturėjome laiko.
Antrą kartą pats kalnas pasakė „ne“. Buvo daug sniego, didžiulis lavinų pavojus, galėjome visi nulėkti į bedugnę. Nenorėjome taip rizikuoti, todėl teko vėl apsisukti maždaug 7500 m aukštyje. Taigi, grįžau be nieko.
Tik grįžęs iš tos ekspedicijos apsiaviau bėgimo sportbačius ir nuo pat pirmos dienos pradėjau treniruotis šių metų ekspedicijai. Įprastai pasiruošimas trunka 6 mėnesius, o šįkart truko pusantrų metų“, – pasakojo S. Damulevičius.
Jeigu yra alpinistų rojus žemėje, tai neabejotinai kažkur netoli Baltoro ledyno.
Aplankė gražiausią vietą Žemėje
Atėjus laikui leistis į ekspediciją, S. Damulevičius išvyko į Pakistaną. Prisimena, kad kelionėje netrūko egzotikos: „Nepale kartais įmanoma 5 km aukštyje esančią bazinę stovyklą persiekti per 1–2 dienas, tačiau Pakistane viskas kitaip. Vien nusigauti iki kalno papėdės, jei viskas gerai, užtrunka savaitę. O šiemet dar siautė potvyniai, liūtys, keliai buvo užversti.“
Juos įveikus, laukė dar maždaug 5 dienų kelionė Baltoro ledynu iki bazinės stovyklos. Per ledyną alpinistas keliavo kartu su nešikų ir nešulinių gyvulių karavanu, nes teko neštis visus mėnesiui kalnuose paruoštus daiktus: maistą, palapines, dujas, kopimo įrangą. Ir nors vien patekti iki K2 teko eikvoti sukauptų atostogų laiką, S. Damulevičius neabejoja – buvo verta.
„Ten man – gražiausia vieta pasaulyje. Aplink stūkso Mašerbrumas, Trango bokštai, Marmurinė siena, Čogoliza ir daugybė kitų įspūdingų viršūnių. Jeigu yra alpinistų rojus žemėje, tai neabejotinai kažkur netoli Baltoro ledyno“, – sako S. Damulevičius.
Besileidžiant prieš mane nukrito britų alpinistas. Ir nors įvykio pats nemačiau, pavojinga ketera teko leistis dar atsargiau. Be to, buvau vienas.
Dvi dienas sapnavo košmarus, trečią nubudo apsisprendęs
Šių metų vasarą S. Damulevičius sugrįžo prie Brod Piko, šįsyk į kalną sėkmingai užkopė. Kartu nešėsi bičiulio Ernesto Markšaičio, 2013 m. per talibų teroristinį išpuolį nužudyto Nanga Parbato bazinėje stovykloje, trispalvę, prieš dešimtmetį čia pabuvojusią ir kartu su šeimininku.
Diena buvo graži, bet nusileidimas – sunkus, pareikalavęs daug pastangų, prisimena S. Damulevičius.
„Besileidžiant prieš mane nukrito britų alpinistas. Ir nors įvykio pats nemačiau, pavojinga ketera teko leistis dar atsargiau. Be to, buvau vienas. Įkopimas iš šturminės stovyklos kartu su nusileidimu užtruko 26 valandas, visas kopimas truko 4 dienas. O grįžus dar laukė nelengvas sprendimas: kopti į K2 ar vykti namo.
Nusileidęs nuo Brod Piko žinojau, kad poilsiui turėsiu daugiausia tris dienas. Viskas priklausė nuo oro. Jei Nepale geras oras gali tęstis savaitę ir daugiau, Karakorume turime kokias dvi tris dienas. Pradedi kopti siaučiant pūgai, prieš viršūnę ji baigiasi, įkopi ir leidiesi vėl esant prastam orui“, – pasakojo S. Damulevičius.
Dvi naktis jis sako sapnavęs košmarus – matė save sušalusį palapinėje, regėjo į save skrendančius akmenis. „Bet trečią dieną atsibudau visiškai ramus ir apsisprendęs. Pasakiau sau, kad kopsiu į viršūnę tiek, kiek galėsiu, kol gerai jausiuosi su tuo sprendimu“, – prisiminė alpinistas.
Pasižiūriu į šoną ir matau, kaip maždaug už 200 metrų nuo manęs krenta žmogus. Kalnuose esu beveik 20 metų, esu dalyvavęs gelbėjimo darbuose, išgyvenau Nanga Parbato tragediją, bet paties žūties momento savo akimis nebuvau matęs.
Pirmą kartą kalnuose susidūrė su mirtimi
S. Damulevičius į K2 išėjo drauge su trimis lenkais, tiesa, su bendrakeleiviais pasimatydavo tik stovyklavietėse – su visa įranga kopė beveik vienas. Orai nelepino. S. Damulevičius pasakojo, kad dėl globalinio atšilimo ir apskritai šilto sezono aplink be perstojo gaudė skraidančių riedulių garsas. Teko lankstytis, saugotis šių, kaip jis vadina, torpedų.
Vieną akimirką akmenų keliamą triukšmą pakeitė kitas. „Pasižiūriu į šoną ir matau, kaip maždaug už 200 metrų nuo manęs krenta žmogus. Kalnuose esu beveik 20 metų, esu dalyvavęs gelbėjimo darbuose, išgyvenau Nanga Parbato tragediją, bet paties žūties momento savo akimis nebuvau matęs. Tai buvo labai sunki patirtis, sukėlusi daug klausimų.
Galiausiai pusvalandį pasėdėjęs pasakiau sau: „Sauliau, ką tu apgaudinėji? Tu ką, nematei statistikos, nežinojai, kad taip nutinka?“ Supratau – arba turiu eiti namo ir čia nebegrįžti, nes rizika man per didelė, arba kopti ir būti labai atsargiam, dar atsargesniam, nei maniau. Supakavau fotoaparatą į kuprinę ir nusprendžiau kopti toliau“, – dalijosi S. Damulevičius.
Pasiekti legendomis apipintą K2 viršūnę nuo bazinės stovyklos užtruko penkias dienas. S. Damulevičius pasakoja, kad keturias dienas iš stovyklos į stovyklą kopė po keliolika valandų per parą – tyčia ėjo lėčiau, taupė jėgas.
Ketvirtąją, aukštuminę, stovyklą 8 km aukštyje S. Damulevičius pasiekė nuvargęs. Bet ilsėtis nebuvo kada – naktį laukė pavojingas kopimas į pačią viršūnę.
„Į aštuoniatūkstantininkų viršūnes visada kopiame naktį, mat net ir miegodamas organizmas naktį tokiame aukštyje tiesiog silptų. Tad pasiekę aukštuminę stovyklą, tą pačią naktį beveik be poilsio išeiname kopti į viršūnę. Naktį šalčiau, bet saugiau, nes tikėtina, kad viršūnę pasieksi šviesiu metu ir galbūt spėsi dar su šviesa nusileisti“, – paaiškino alpinistas.
Pamenu, einu ir matau, kaip nuo viršūnės besileidžiantis italas atsigula per du metrus nuo vieno alpinisto palaikų, – kopiant tenka praeiti pro ne vieno žmogaus palaikus. Matau, kad viskas, – tam italui baigėsi jėgos.
Viskas atrodė lyg sapne
Paskutinė kopimo į viršūnę naktis nebuvo tokia šalta, prisiminė S. Damulevičius, bet atsikvėpti nebuvo kada. Virš maršruto kabojo serakas – kabantis ledynas, krisdamas jis būtų nusinešęs visus po juo kopiančius alpinistus.
„Jau beveik išlipus iš tos pavojingiausios zonos ant manęs užkritęs ledo gabalas smarkiai pritrenkė kairę ranką. Parašiau ryšininkui, kad nežinau, ar galėsiu kopti, nes normaliai nevaldžiau pirštų. Beje, tąsyk buvo tiesiog siaubingai prasta sniego situacija, peršalęs sniegas. Lipome tarsi per kažkokią masę, vienas žingsnis į priekį, du – atgal“, – prisiminė S. Damulevičius.
Tądien į viršūnę kopė apie 20 žmonių. Lietuvis eilėje – paskutinis. Suprato, kad jeigu prireiks pagalbos, jos nesulauks. O buvo, kam pagalbos prireikė.
„Pamenu, einu ir matau, kaip nuo viršūnės besileidžiantis italas atsigula per du metrus nuo vieno alpinisto palaikų, – kopiant tenka praeiti pro ne vieno žmogaus palaikus. Matau, kad viskas, – tam italui baigėsi jėgos. Gerai, kad iškart po jo leidosi du šerpai su deguonimi, davė pakvėpuoti, vaistų, atgaivino ir nuleido jį iki stovyklos“, – pasakojo S. Damulevičius.
Iki viršūnės likus vos porai šimtų metrų, alpinistas sako pastebėjęs, kad sąlygos lyg ir pagerėjo, sniegas tapo palankesnis kopti. Dar svarstė – lipti ar ne, bet nutarė pabandyti. Užkopęs ant kalno keteros, staiga už pusnies pamatė vėliavas ir suprato pasiekęs viršūnę.
„Pradžioje net nepatikėjau. Nepatikėjau, kad stoviu ant K2. Nors šią akimirką bandžiau įsivaizduoti šitiek metų, viskas atrodė lyg sapne“, – prisiminė S. Damulevičius.
Aukščiausiame Karakorumo kalnyno taške S. Damulevičius iškėlė atsineštas vėliavas: trispalvę, Vytį, Ukrainos ir Lietuvos šaulių sąjungos. Viršūnėje praleidęs apie 20 minučių, alpinistas pradėjo leistis žemyn, mat viršūnė – tik pusė kelio. 80 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta ne kopiant į viršūnę, o nuo jos besileidžiant.
Nusileidimas nuo K2 pareikalavo daug susikaupimo ir jėgų, nors jų ir taip buvo likę nedaug. Iki vidurnakčio S. Damulevičius pasiekė šturminę stovyklą, dar dvi dienas užtruko nusileisti iki bazės. Besileidžiant sąlygos ant kalno visiškai subjuro: siautė pūga, buvo prastas matomumas, net įranga „neatlaikė“ – užšalo karabinų movos, apledėjo pirštinės, plyšo rūbai.
„Bet vis dėlto man pavyko tai padaryti. Visas įkopimas užtruko 7 ilgas dienas. Po to dieną pailsėjau, susikroviau daiktus ir išsiruošiau per ledyną atgal. Viskas sukosi labai greitai – po savaitės buvau Lietuvoje“, – prisiminė alpinistas.
Jis sakė ilgai tikėjęs, kad gali įkopti į K2. „Tačiau tikėti nepakanka. Kad įvykdyčiau misiją, jausmą reikėjo paversti faktu“, – visai Lietuvai reikšmingą ekspediciją apibendrino S. Damulevičius.
Spalio 15 d. S. Damulevičius viešėjo ir LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Kviečiame žiūrėti laidos įrašą.
