„Su savo psichologe dažnai kalbuosi, kaip man dar išspausti laiko iš dienos“, – sako laidų vedėjas, žurnalistas Andrius Tapinas, kuriam, kaip sako pats, normaliai ir paprastai gyventi būtų tikra tragedija. Jis visada norėjo būti pirmas, laimėti, o pasitikėjimo savimi jam taip pat niekada nestigo. Apie projektus, laiko stoką, vaikus – A. Tapino pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“.
Nuo pandemijos iki karo Ukrainoje žurnalisto A. Tapino vardas ėmė vis garsiau skambėti dėl rengiamų piniginių akcijų. Nors jam pavyko surinkti dideles sumas ir suteikti reikiamą pagalbą žmonėms, daugelis tokius jo poelgius laikė ne itin švariais.
Ne kartą teko išgirsti ir klausimą: „Kur pinigai?“ Tačiau žurnalistas sako giliai į širdį neimantis piktų pasisakymų, nes viską apie tokius žmones pasako jų išprusimas.
„Būtų neįsivaizduojamai sunku pavogti pinigus, kai tave stebi ne tik visuomenė, bet ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija, Ukrainos gynybos ministerija ir dar kelios priežiūros institucijos. Kitai pusei, įsitikinusiai, kad kažkas neskaidru, visada gali parodyti trijų auditų ataskaitas. Jie sakys: „Čia draugai padarė“. Toks mentalitetas.
Jiems turbūt sunku dėl to gyventi. Kodėl taip yra – nežinau. Ar jie nepatenkinti savo gyvenimu, ar dėl to, kad jie taip darytų, jei jiems nukristų į rankas milijonas surinktų eurų. Gal tai pavydas ar nelaimingi žmonės. Bet taip yra, turi su tuo susitaikyti ir nekreipti dėmesio.
Tik vis reikia pasitikrinti, ar tas pasitikėjimo kreditas neišseko. Kai paskutinį kartą rinkome pinigus dronams kamikadzėms, per savaitę surinkome pusantro milijono. Suprantu, kad viskas gerai“, – kalba laidos pašnekovas.
Paklaustas, koks jausmas kyla dėl to, kad per įvairias iniciatyvas žurnalistui pavyko surinkti daugiau pinigų nei kai kurioms Europos valstybėms, A. Tapinas sako, jog svarbiausia – žmonių pasitikėjimas ir vienybė. O ir pats sako nesitikėjęs, kad viskas gali taip pasikeisti.
„Žmonės supranta, jog jų penki, dešimt ar dvidešimt eurų yra svarbūs. Manau, kad daliai žmonių dabartinėmis sąlygomis Ukrainai keliskart paaukoti 50 eurų yra didelis iššūkis. Viskas rodo, kaip keistai karas paveikė mūsų mąstymą. Jei prieš dvejus metus būčiau pasiūlęs visai šitai žmonių kariuomenei – mokytojams, slaugėms, senjorams, studentams – nusipirkti ginklą, jie būtų sakę: „Eik, pasigydyk, kaip gali žmonės taip pirkti ginklus?“ – sako žurnalistas.
Pasitikėjimo nestigo
Nuo vaikystės A. Tapinas buvo savimi pasitikintis, užtikrintas bei drąsus, tačiau sako, kad pasitikėjimas savimi gali būti net juokingas. Žurnalistas laidoje prisiminė įvykį, kai didelis pasitikėjimas jam nesutrukdė net... muzikuoti.
„Turėjau draugą, bendraklasį, jį įveldavau į bėdas. Sakau: „Gyti, koncertuosime mokykloje – gitaristų koncertas.“ Nė vienas nemokame groti. Užlipome į sceną su dviem gitaromis, atlikome Erlicko dainų repertuarą nemokėdami nei groti, nei dainuoti. Tai visiškai netrukdė mums jaustis taip, lyg būtume atlikę koncertinę programą.
Vienintelė patarlė, kurios sau negalėčiau priskirti, – septynis kartus atmatuok, aštuntą pjauk. Kol kiti atmatuoja, aš jau būnu nupjovęs, persipjovęs pirštą, užsirišęs tvarstį ir iš naujo ką nors išdrožinėjęs“, – šypsosi jis.
Dviejų vaikų tėtis A. Tapinas šiandien prisimena, kad augindamas vaikus taip pat nenorėjo užleisti lyderio pozicijos.
„Aš buvau tas, kuris namuose pasiima pramoginę, maloniąją, dalį. Visi žaidimai baigdavosi raudomis, nes aš iš tų, kurie nepasiduoda. Nesvarbu, kad vaikui ketveri metai ir žaidi „Pritrenk varliuką, atrask varliuką“, – aš turiu laimėti tą varliuką. Ir kitaip nebus. Nežinau, ar tai gerai, bet aš visada noriu laimėti. Nepriimu principo „svarbiausia – dalyvauti“, – sako žurnalistas.
Prakalbęs apie vaikus ir jų auklėjimą, A. Tapinas neslepia, kad atžalose stengiasi ugdyti savarankiškumą.
„Žinoma, aš ir mama padedame, kai matome, kad yra poreikis padėti su nuoma, pragyvenimu ir kitais dalykais. Abu vaikai žino, kad turi dirbti. Pavyzdžiui, vasarą dirbo ir susikaupė rezervą. Jie yra jauni žmonės, turi daugiau galimybių, nei mes turėjome, ką ir kalbėti apie mūsų tėvus.
Jie nori varinėti po Europos sostines, skraidyti, šį savaitgalį būti Milane, o kitą – Helsinkyje. Toliau – draugai Portugalijoje. Mano galva, turi būti balansas. Turi būti neišvengiama pagalba, nes vis tiek tai yra investicija.
Kai per įvairius seminarus kalbu apie finansinius instrumentus, sakau, kad geriausia grąža yra iš vaikų. Jeigu gerai investuoji, po 20 metų gerą grąžą gausi. Dabar investuojame ir neabejoju, kad grąža ateis“, – įsitikinęs A. Tapinas.
Per gyvenimą bėgte
Įvairios iniciatyvos, televizijos laidos bei greitas gyvenimo tempas – neatsiejama žurnalisto gyvenimo dalis. Todėl natūraliai kyla klausimas: kaip viską suspėti? A. Tapinas išduoda, kad pagrindinis rodiklis – greitis, todėl net ir dabar ieško būdų, kaip atrasti dar daugiau laiko.
„Man patinka, kai sako tiesiai: „Tapinas aferistas“. Aš pasižymiu ir įdedu į „papkutę“, perduodu teisininkams ir viskas. Nėra jokios bėdos, jokio streso. <...> Turi jausti žmonės atsakomybę už tai, ką sako, ir ypač kai tai – akivaizdus melas ir šmeižtas“, – įsitikinęs žurnalistas.
Apie asmeninį gyvenimą nepasakoja
Laidos vedėja Beata Nicholson pastebėjo, kad „Google“ paieškoje viena populiariausių temų – A. Tapino draugė. Ir paties žurnalisto tai visiškai nestebina. Pasak A. Tapino, būdamas viešas žmogus negali pykti dėl gandų – juk tai yra gyvenimo variklis. Holivude visa industrija pastatyta ant gandų, sako jis.
„Yra visas paskalų serveris, kuris bando išsiaiškinti. Domėjosi, fotografuodavo, sekdavo, keldavo. Bet mes gerai sutariam su „Discordu“. Aš net kartą per metus ateinu, pasipasakoju viską, kad jiems būtu ramu, ką noriu pasakoti. Apie savo asmeninį gyvenimą nepasakosiu ir nepasakoju. Tai mano privilegija – nepasakoti“, – sako laidos pašnekovas.
Plačiau – laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
