„Ar tu kvantinės mechanikos specialistas, ar vadinamas juodadarbis – pavirsti į tą pačią košę – alkoholis tave suėda“, – laidai „Stilius“ sako aktorius Ignas Ciplijauskas, ne vienus metus kovojęs su priklausomybe. Kaip pats sako, jį išgelbėjo mylimoji ir poezija, kuria dabar dalijasi su visais. Tiesa, kažkada jis netikėjo, kad bus aktoriumi – manė, kad koją pakiš turimas kalbos defektas.
„Aš esu mikčius“, – atvirai prisipažįsta Vilniaus Jaunimo dramos teatro aktorius I. Ciplijauskas. Prisimena, mikčiojo dar mokyklos laikais, tačiau dėl geros fizinės formos ir sėkmingų sportinių rezultatų pavyko išvengti patyčių ir nevisavertiškumo komplekso.
Baigęs mokyklą Utenoje, Ignas pasisuko į filosofiją, tačiau kažkodėl užsuko į aktorystės stojamuosius egzaminus. Režisierius ir aktorius Algirdas Latėnas rinkęs naują kursą, pasirinko Igną.
Ir per stojamuosius egzaminus, ir studijų metais mikčiojimas arba, kitaip tariant, sklandaus kalbėjimo sutrikimas, aktoriui nesutrukdė vaidinti. Tik, neslepia, teko įveikti visas baimes ir suvaldyti neigiamas mintis.
„Maniau, aktoriaus iš manęs nebus. Įtempiau ausis ir pradėjau klausyti – o kaip kiti? Pasirodo nėra žmogaus, kuris nemikčiotų ar kalbėtų be defekto. Kai mes norime kažką pasakyti, kalbame su defektu. Tai yra fantastika, nes nėra tokio daikto kaip švari kalba, tai yra dirbtinis dalykas“, – sako jis.
Kad įveiktų mikčiojimo iššūkį ir rastų išgijimo receptą, Ignas nelaukė tik dangaus malonės. Pasak jo, kiekvienas žmogus turėtų rasti sau priimtiniausią būdą, kuris pagerintų kalbą. Pavyzdžiui, jam teko išbandyti savipagalbos terapiją.
Beje, studijų metais Ignui teko tvarkytis ir su savo saviverte. Mat tuomet dar jautė provincialumo sindromą, atrodė sau prastesnis už kolegas ir sudėtingai ieškojo savo vietos po saule.
„Buvome surinkti iš pašalių – Panevėžio, Kupiškio, Marijampolės, Druskininkų, nebuvome žvaigždžių vaikai, labai laikėmės vienas kito. Šalia buvo R. Tumino kursas, kuriame buvo aktorių vaikų, jau iš karto įdomių, kaip mes manėme, su iš anksto jiems pažadėtu darbu“, – prisimena aktorius.
Pasirinko išnaudoti balsą
Daugiau nei penkiolika metų Vilniaus Jaunimo teatre Ignas vaidino be pertraukų. Bet ir profesiniame kelyje jam teko išgyventi visko. Buvo štilis scenoje, bet greta teatro Ignas visada turėjo ir kitų veiklų: poezijos renginių, serialų, filmų garsinimų. Pašnekovo teigimu, Lietuvoje yra daug gerų aktorių, tačiau per mažai erdvės save realizuoti, be to, ir uždarbis nėra motyvuojantis.
„Pavyzdžiui, per metus turėdavau 120 spektaklių ir jokio asmeninio gyvenimo. Po penkiolikos metų tik šast – du metai visiškos pauzės, jokių darbų, nieko. Aš taip apsidžiaugiau, kad gavau progą vėl pasiilgti teatro, suprasti, ką ten noriu veikti“, – tikina I. Ciplijauskas.
Savo aksominį balsą Ignas puikiai išnaudoja įgarsindamas filmus ir serialus. Per LRT rodytas kultinis serialas „Jaunasis popiežius“, įgijo dar daugiau žavesio, nes būtent jį garsino Ignas.
„Esu laimingas, kad turiu tokių darbų, taip galiu užsidirbti sviestui bei prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės“, – priduria pašnekovas. Beje, žemiškus rūpesčius Ignui padėjo išspręsti atsitiktinai atrastas naujas pomėgis – baldų gamyba.
Vis dažniau aktorius scenarijus iškeisdavo į medį, Utenos rajone, savo namų rūsyje įsirengė dirbtuves. Dabar Ignas gamina kėdes, staliukus, žvakides pagal garsių užsienio dizainerių brėžinius, kuriuos randa internete.
Koja pakišo alkoholis
Tačiau nuo senų seno žinoma, jog menas ir alkoholis – dažnai neatsiejamas dvejetas. Tad aktorius prisipažįsta: turėjo rimtų problemų dėl alkoholio ir net pradėjo grimzti.
„Aš esu alkoholikas su labai rimtu stažu – aštuoniolika metų, iš jų – penkiolika kasdien. Kiekvienas alkoholikas arba prieina, arba neprieina prie to taško, kai atsisėda nuogu užpakaliu ant betono ir supranta, kad tai yra jo dugnas. Aš tą vietą priėjau. Man atrodo, kad mane gelbėjo poezija.
<...> Alkoholis sunaikina pačią svarbiausią žmogaus dalį – savastį. Ar tu kvantinės mechanikos specialistas, ar vadinamas juodadarbis – pavirsti į tą pačią košę – alkoholis tave suėda“, – sako nuo priklausomybės išsivadavęs Ignas.
Kad ir kokios pasekmės ištinka, alkoholis neatsiranda šiaip sau. Jei jis lengvai pasiekiamas – viena tema, jei jis neva gydo sielą – kita. Igno atveju svaigalų vartojimo priežastis buvo bandymas išgyventi įtampą teatre ir darbų karuselėje.
Gelbėjo antroji pusė ir poezija
Pasak Igno, paradoksalu, bet poezija jį supurtė ir leido pajusti ribą, ties kuria turėjo keisti savo gyvenimo įpročius. Aktorius kreipėsi į specialistus, teko pripažinti sau ir kitiems, jog turi rimtą priklausomybę, kad reikia gydyti savo sielą ir kūną.
„Mane ištraukė vienas eilėraštis, aš supratau, kad neturiu teisės žudyti savęs, nepasidalinęs tuo eilėraščiu su kitais. Dar nesu pagal Minesotą perlipęs dvylikto žingsnio, kai jau gali padėti kitam“, – tikina jis ir priduria, jog gijimo kelias nėra lengvas, tačiau viskas priklauso tik nuo mūsų pačių – kokiais norime būti.
Ir tikrai Ignui pavyko įveikti priklausomybę, tik šiame kelyje jis nebuvo vienas. Padėjo antroji pusė Rūta, su kuria šiandien didžiąją dalį laiko praleidžia vasaros namuose netoli Utenos, Sudeikių miestelyje.
„Rūta yra geroji mano pusė. Ji absoliučiai leidžia man daryti viską, kas esu aš. Čia yra didžiulė mano gyvenimo sėkmė, kad man taip atsitiko“, – šypsosi vyras.
Nėrė į muzikos ir literatūros pasaulį
Atsitraukęs nuo aktorystės, medžio darbų, Ignas visa galva neria į muzikos ir literatūros pasaulį. Nors ir žino, jog skaitydamas neuždirbs pinigų, tačiau, anot Igno, tai yra jo gyvenimo esmė.
„Visuomenė niekada neina į poetą, poetas eina į visuomenę. Jis lipa ant scenos ir sako: žiūrėkite, klausykite, aš pajaučiau, aš tai išreiškiau. Iš esmės lipdamas į sceną aš noriu pasidalinti įspūdžiu, kurį konkretus tekstas daro man“, – tikina aktorius.
Kas žino, gal vieną dieną išvysime ir Igno poezijos knygą, aktorius prasitaria – pats ir griebiasi plunksnos, tačiau tekstai kol kas nugula stalčiuje.
„Kuo daugiau skaitau, tuo mažiau kyla noras rašyti. Aišku, rašau, bet tai yra tokie niekai, palyginus su kitų poetų darbais. Tai yra visai kita profesija, visai kitas likimas sakyčiau, ir labai sunkus darbas“, – pripažįsta I. Ciplijauskas.
Plačiau – spalio 15 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
