„Nors gėrė mūsų tėtis, nepastebėjome, kada prasidėjo Roko liga“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ sako Monika Žilinskaitė, 5-erius metus gedinti brolio, žurnalisto Roko Žilinsko. Apie brolį ji išleido ir knygą. Tokią atvirą, koks buvo ir jis pats. Taip pat sako jau žingsniuojanti link jo svajonės išpildymo.
Penkeri metai be žinomo žurnalisto, žinių vedėjo, vėliau – Seimo nario, Roko Žilinsko, jo seseriai Monikai netekties skausmo nė kiek nesumažino. Pastaruosius kelerius metus ji paskyrė knygai, kuri įamžintų brolio atminimą ir galbūt net taptų stiprybės bei drąsos pavyzdžiu tiems, kas ieško savęs ar sunkiai brenda iš priklausomybių, kurių buvo ir R. Žilinsko gyvenime.
Bičiulė žurnalistė Daiva Bilienė padėjo surinkti Roko kolegų, draugų, bendražygių atsiminimus, o knygos pristatyme galėjai išvysti ne vieną žinomą žmogų. Visų jų gyvenime Rokas paliko draugystės ar ramaus, supratingo palaikymo pėdsaką.
Monika prisipažįsta, po brolio mirties nebuvo lengva atsidaryti jo kompiuterį. Dar sunkiau buvo perklausyti senas laidas ir girdėti jose brolio balsą, matyti jį gyvą.
„Man tai buvo būdas dar pabendrauti Roku, dar palaikyti ryšį. Kai išgirsdavau išėjusio brolio balsą, būdavo sudėtinga. Ašaromis apsipildavau ir atidėdavau visus tuos darbus savaitei, dviem, mėnesiams“, – prisimena ji.
Vaikystėje buvo neišskiriami
Nuo vaikystės Rokas šešeriais metais jaunesnei Monikai buvo ir globojantis brolis, ir geriausias draugas, ir tikriausias autoritetas. Monika prisimena visada jo klausiusi, net skaitydavusi jo rekomenduotas knygas.
„Pas mus buvo toks unikalus ryšys. Mano draugai ir draugės visą laiką stebėdavosi, kaip čia aš vis su broliu ir su broliu. Bet mums labai gera būdavo kartu. Mes visą laiką rasdavome bendrą kalbą, bendrų veiklų. Kiek prisimenu save, jis mane visur vesdavosi kartu.
Mes dar vaikystėje dalinomės vienu kambariu. Jis skaitydavo iki paryčių, o kad mama nematytų, jog iš kambario sklinda šviesa, jis naktinę lemputę po antklode pasikišdavo“, – šypsosi vaikystę prisiminusi Monika.
Net užaugę brolis ir sesuo sugebėjo išsaugoti stiprų ryšį. Atvirukus, ranka rašytus laiškus Rokas Monikai siųsdavo net iš studijų užsienyje ar kelionių.
Nors vaikystėje, kaip atsimena Monika, Rokas svajojo būti chirurgu, paskutinėse klasėse mokytojų giriamas už rašinius, pasirinko studijuoti žurnalistiką.
„Aš labai didžiavausi savo broliu. Juolab kad jį labai greitai pradėjo lydėti sėkmė darbe. Aš jį nuo mažumės tokį prisimenu – ką užsibrėžia, tą ir padaro. Jam viskas pasisekdavo“, – tikina pašnekovė.
Pripažino savo orientacija
Ne tik pasiryžimo, bet ir didžiulės drąsos vėliau gyvenime reikėjo ne kartą. Į istoriją Rokas Žilinskas įėjo kaip pirmas Lietuvos parlamentaras, viešai prisipažinęs, kad yra homoseksualus. Artimiesiems tai nebuvo naujiena, tačiau kainavo daug baimės ir nerimo dėl Roko saugumo.
„Aš tai žinojau nuo pat pradžių, nuo tada, kai jis pats tai suprato. Tarp mūsų paslapčių nebuvo. Mamai gal vėliau pasakė. Tačiau mes – labai liberalūs. Tai nieko nekeičia. Aš pažįstu, myliu Roką tokį, koks jis yra, o ne pagal tą, ką jis myli.
Rokas tėvui pats prisipažino. Bet tėtis mūsų neilgai gyveno, mirė prieš 15 metų. O mama – ji vis galvodavo, kam jai pasakė. Gal dėl to jautėsi nepatogiai. Bet juk geriausia yra nemeluoti sau, nemeluoti aplinkiniams. Rokas pats apie tai dažnai sakydavo: „Mylėkit mane už tai, koks aš esu žmogus, o ne už seksualinę orientaciją“, – sako sesuo.
Vieniems tokia politiko drąsa imponavo, kitus – piktino. Bet, pasak sesers, Rokas ir nesitikėjo, kad visuomenė bus nusiteikusi jo atžvilgiu tik geranoriškai.
„Mačiau, mieste ar per kokius renginius jaunuoliai jam ką nors lepteldavo, bet jis viską oriai atlaikydavo. Tiesa, buvo labai jautrus žmogus ir, be abejo, jį tai skaudino. Esam apie tai kalbėję, bet jis mus saugodavo, mokėdavo viską sudėlioti ir pateikti taip, kad jis neva užsiauginęs storą odą, kad nėra dalyko, kurio jis nebūtų apie save girdėjęs ir pan.“, – tikina ji.
Nors ir neslėpė seksualinės orientacijos, per gėjų paradus Rokas nežygiuodavo. Turėjęs keletą ilgalaikių partnerių, šeimos jis vis dėlto nekūrė.
„Jis labai pilnavertį gyvenimą gyveno pats vienas. Jis turbūt vienintelis mano pažinotas vyras, kuris puikiai tvarkėsi: jis ir valgyt pasidarydavo, ir puikiausiai garderobą susitvarkydavo, ir labai ūkiškas buvo – jam nebuvo darbų, kurių jis neįveiktų. Gal tik meilės jis ieškojo, bet būtent tokio žmogaus, su kuriuo norėtų būti, jis nerado“, – sako M. Žilinskaitė.
Įniko į alkoholį
Dabar Monika sako suprantanti, kad brolio drąsa gyventi taip, kaip pats pasirinko, jam kainavo nemažai psichologinių jėgų. Pabėgti nuo skausmo, baimės ar nesėkmių brolis bandė nerdamas į alkoholį. Šeimoje jos su mama per vėlai pastebėjo Roko priklausomybę.
„Mes ir tėvą priklausomą turėjome. Tik tėčio priklausomybė buvo laba akivaizdi, o Rokas... ilgai užtruko, kol supratau, kad čia jau priklausomybė – atrodydavo, kad tiesiog nesaikingas vartojimas. Jis niekada neatrodė, kaip nesąmones sapaliojantis, nevalingas žmogus. Jis dirbdavo, bendraudavo, aplink jį visada būdavo draugų. Dabar jau suprantu, kad kasdienis alkoholio vartojimas veda prie priklausomybės“, – pasakoja moteris.
Tuo metu R. Žilinskas jau buvo Seimo narys – viešas žmogus, kurį kolegos ir žurnalistai vis dažniau pagaudavo keistos būklės. Monika neslepia, ir anksčiau būta daug ženklų – tyliai prarasta darbo vieta televizijoje, kai Rokas žinias skaitė galimai išgėręs, garsiai nuskambėjęs konfliktas su taksi vairuotoju, į kurį teko įsikišti net policijai.
Vieną dieną atsidūrusį ant gyvenimo ir mirties slenksčio Roką sesuo vos spėjo nuvežti į ligoninę. Būtent po šio įvykio brolis atsipeikėjo – baigęs detoksikacijos kursą, sąžiningai lankė anoniminių alkoholikų susirinkimus. Monika prisimena vėl pažinusi tą brolį, kuriuo visada didžiavosi.
„Prieš tai mačiau tėvą, kuris negerdavo tris mėnesius ir paskui atkrisdavo. Įtariai žiūrėjau ir netikėjau, tiesą pasakius, kad ir brolis atsilaikys. Bet mačiau, kad atsilaiko – veidas pasikeitė, žmogus vėl nušvito veikloje, darbuose, planuose. Vis tiek tuo džiaugiausi atsargiai“, – prisimena Monika.
Kūrė ateities planus
Pasveikęs Rokas itin daug jėgų paskyrė visuomeninei veiklai ir atviram kalbėjimui, kad nuo priklausomybių įmanoma išsivaduoti. Socialinės pagalbos srityje dirbanti Monika su broliu net planavo kartu steigti pagalbos centrą asmenims, norintiems atsisakyti priklausomybių ir grįžti į normalų gyvenimą.
Rokas neatkrito – beveik ketverius metus gyveno blaiviai ir kūrė planus, kaip padėti tokios pat nelaimės ištiktiems žmonėms. Todėl Monikai buvo visiškai netikėta ir skausminga, kai dėl plaučių uždegimo ir jo komplikacijų Rokas atsidūrė ligoninėje. Po kelių savaičių gydymo atėjo žinia, kad 45-tojo gimtadienio brolis nesulaukė.
„Aš iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad įvyks stebuklas ir jis pasveiks. Gedėjimas irgi turi savas stadijas, savo etapus. Tai, be abejo, visų pirma yra neigimas, kai net nesupranti, kas atsitiko. Kai kas rytą pabudęs pamiršti, kad tai įvyko ir vėl iš naujo prisimeni. Be abejo, labai sunku“, – graudinasi pašnekovė.
Monika gailisi tik vieno, kad atvirai broliui taip ir nėra pasakiusi, kaip juo didžiuojasi, kokia yra dėkinga jam už tai, kokia pati šiandien yra, kiek daug šviesos jis paliko ne vieno žmogaus gyvenime.
Plačiau – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
