Senoviniai pastatai, šimtmečius skaičiuojantys daiktai, drabužiai – visa tai kasdien naudojama bei puoselėjama buvusių kauniečių Gretos ir Konrado Kupstų namuose, Kazlų Rūdos miškuose paskendusioje sodyboje, pelniusioje ir geriausios Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos Lietuvoje titulą. „Nuo pat pradžių norėjau sodyba dalytis su kitais, nors aiškiai žinojau, kad tai nebus vieta triukšmingiems vakarėliams“, – portalui LRT.lt sako G. Kupstienė, puoselėjanti savo krašto paveldą.
Svečiuose apsilankė ir laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ komanda, jų įspūdžiai:
– „Gyvenimas kaime – sąmoningas mūsų gyvenimo būdo pasirinkimas, kurį labai pamilome“, – rašote savo sodybos „Gervių giesmė“ internetinėje svetainėje. Kaip gyvenote prieš tai? Miesto šurmulyje?
– Taip, tačiau gimus vaikams norėjosi, kad jie augtų ne daugiabutyje ir ne ant asfalto. Ir pati apie kitokį gyvenimą pasvajodavau – kaimas mane žavėjo nuo vaikystės. Galbūt užbūrė senelio pasakojimai apie prie Sasnavos buvusią sodybą, kurios buvo netekęs ir kurią labai romantizavo. Jos net fotografijose nėra išlikusios, tačiau dar būdama vaikas labai gražiai ją piešdavau savo vaizduotėje ir pagalvodavau, kad būčiau norėjusi tokioje gyventi. Deja, galimybės sodybos atkurti nebuvo.
Taip pat visada su malonumu važiuodavau ir pas senelius į Alantą – nors nebuvau prie ūkio darbų, būdavo smagu, jei paprašydavo perrišti karvę, susidomėjusi klausydavausi močiutės istorijų. Su vyru nuvažiuodavome ir ten paviešėti, tačiau viską apsunkindavo ilgas kelias, galiausiai norėjome savo kampo. Taip persikėlėme į namus Kazlų Rūdos apylinkėse, Viliūšių kaime, čia gyvename jau aštuonerius metus.
– Kaip atradote Kazlų Rūdos miškuose pasislėpusią sodybą, prisijaukinote ir pavertėte namais?
– Kai supratome, kad senelio sodybos atkurti nepavyks, galvojome apie sklypą, kuriame pasistatytume namuką. Paieškos jau buvo tapusios savotišku įpročiu, kai galiausiai suradome sodybą, rodos, laukusią kaip tik mūsų. Žinoma, reikėjo nemažai darbo ir pastangų, kad jaukiai įsikurtume, nors tikriausiai turintys sodybas pritartų – darbai čia niekada nesibaigia – kai jau atrodo, kad vieną susitvarkei, dėmesio reikia kitam...
Nepaisant to, esame laimingi pakeitę gyvenimo būdą, mums jis labai patinka ir tikrai nesijaučiame ką nors praradę. Į miestą galime nuvažiuoti kada panorėję, tik mūsų poreikiai dabar jau pasikeitę. Mieste galbūt įprasta po darbo užsukti į sporto ar prekybos centrą, kavinę, o čia vakarus leidžiame eidami pasivaikščioti miške ar prie židinio su šeima.
Kadangi daugelį dalykų užsiauginame ir pasigaminame patys, ir į parduotuvę prisireikia vis rečiau. Ši, beje, ganėtinai toli, tad dėl vieno produkto nevažiuosi, todėl visada reikia gerai apgalvoti, ką perki. Taigi dabar į parduotuvę važiuojame kartą per savaitę ir su pirkinių sąrašu.
Susimąstau, kad jei būčiau augusi tikrame kaime su visais ūkio darbais, galbūt šiandien į viską žiūrėčiau kitaip. Juk ir mano pažįstami juokais primena, kad mano kaimas – ne tikras, o idealizuotas. Taip ir yra – aš jį sukūriau tokį, kokį įsivaizdavau – su daržais, augalais, bitėmis, triušiais...
– Užsiminėte, jog nemažai daiktų (drožinių, pagalvėlių, užuolaidų ir pan.) jūsų namuose – pačių rankomis pagaminti ar atnaujinti.
– Palikome kiek įmanoma daugiau praeitį menančių detalių. Palikę miestą, į dienos šviesą ištraukėme seniai nebenaudotus, netgi užmirštus, iš kartos į kartą keliavusius baldus, užuolaidas, staltieses ir daugelį kitų interjero detalių. Visi šie daiktai mūsų giminei buvo brangūs, tačiau namuose lyg ir nelabai reikalingi, o senoje sodyboje puikiausiai tiko.
Dabar močiutės siuvinėtas pagalvėles, užtiesalus, servetėles galima rasti mūsų namuose. Brangūs tie daiktai, kurie turi savo istoriją ir yra pagaminti brangių žmonių rankomis. Ant sienų, beje, puikuojasi mūsų senelių, puikių žmonių su labai gražiomis istorijomis, nuotraukos, yra ir dumpliniu fotoaparatu daryta mūsų pačių fotografija.
Ir tai, ką suradome čia, stengėmės pataisyti taip, kad to nesimatytų. Pavyzdžiui, kai pirkome sodybą, radome ir laikraščiais apklijuotas lubas. Man jos labai patiko, tad jei net bandome paremontuoti, stengiamės lubas tokias ir išsaugoti. Jei naktį nesimiega, galima paskaityti. (Šypsosi.)
– Vis dėlto tai nėra vien tik jūsų svajonių kaimas – šiandien pas jus užsuka ir poilsiautojai. Kaip jūsų namai tapo etnografine sodyba „Gervių giesmė“, 2019 m. pripažinta geriausia Etnokultūrine kaimo turizmo sodyba Lietuvoje?
– Tiesa, iš pradžių su vyru dar dirbome įprastus darbus nuo 8 iki 17 val. Esu baigusi viešųjų ryšių studijas, dirbau ir Kauno savivaldybėje, ir Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Iš pradžių kasdien važinėdavome į darbus mieste, tačiau supratome, kad tai sunkiai suderinama.
Tiesa, nuo pat pradžių norėjau sodyba dalytis su kitais, nors aiškiai žinojau, kad tai nebus vieta triukšmingiems vakarėliams – planuose buvo svečių namelis ir erdvė edukacijoms, kuriose užsiimtume įvairiais rankdarbiais, žolelėmis ar panašiomis veiklomis. Visu tuo domėjausi nuo vaikystės, tik anksčiau neturėjau kur savo žinių pritaikyti. Per aštuonerius metus išsiplėtėme ir dabar turime du svečių namelius, edukacijas, pirtį...
– Be to, kad jūsų svečiai gali apsistoti klėtyje po ąžuolu ar stuboje, siūlote jiems galybę su mūsų tradicijomis ir papročiais susijusių užsiėmimų – nuo archeologinių aprėdų mieravimosi ar senovinių kaimo darbų iki žoliavimo, raganų arbatos virimo…
– Beje, aprėdų mieravimasis yra labai įdomus užsiėmimas. Iš pradžių turėjau tik kelis komplektus sau – man tiesiog buvo gražu. Tačiau lankytojai vis paprašydavo pasimatuoti, tai itin domino mažas mergaites. Taigi sodyboje atsirado drabužių vaikams – kai ką gavau dovanų, kai ką pasiuvau pati. Taip pradėjo kauptis savotiška kolekcija, kuri vis didėja.
Šiandien turiu dvi didžiules senovinių drabužių spintas, kuriose – ne tik archeologiniai apdarai, bet ir Smetonos laikų suknelės, bateliai, skrybėlaitės, rankinės... Galbūt nesilaikau visiško istorinio tikslumo (kuo daugiau domiuosi, tuo labiau įsitikinu, kad ir etnologai ar istorikai negali būti visiškai tikslūs), tiesiog noriu, kad žmonės pajaustų vieno ar kito laikotarpio dvasią ir pasipuošę kostiumais galėtų pasivaikščioti po sodybą, nusifotografuoti.
Žoliavimas – dar viena mano širdžiai miela veikla. Kadangi domiuosi augalais, su svečiais kartu einame žoliauti. Vėliau iš žolelių gaminame arbatas, hidrolatus, smilkalus, kremus, aliejus, kuriuos jie pasiima su savimi.
Kita mūsų su vyru aistra – pirtis. Esame pirtininkai ir turime pirties vakarus. Čia susilieja mūsų abiejų pomėgiai, kur vietą randa augalai, sutartinės, būgnai, istorijos ir senosios tradicijos. Pirtyje išgariname visas prilipusias baimes ir mitus apie pirtį.
Dar neteko turėti antros tokios pačios pirties, jos visada kitokios, nes pirtis, tai ne tik pastatas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atgimsta teisingos pirties lankymo tradicijos. Ypač smagu, kad skirdamos tikslingą laiką sau, pirtyje lankosi vis daugiau merginų, kur kiekviena atranda tai, kas jai artima. Kalbant daugiau apie pirtį, manau, galioja senas posakis, kad geriau kartą išbandyti, nei šimtąkart išgirsti.
– Šiandien merginos įpratusios rengti pašėlusius mergvakario vakarėlius su linksmybėmis iki paryčių. Jūsų sodyboje mergvakarį paminėti galima pagal senąsias tradicijas. Kaip tai atrodo?
– Sunku nupasakoti, nes kiekvienas toks vakaras skirtingas. Visų pirma, tai nėra tik vakarėlis – po mergvakario gyvenimas pasikeičia, tad šis vakaras paprastai būna labai gilus, su juokais, dainomis, o neretai ir ašaromis, plaukų šukavimu ar vainikų pynimu, pokalbiais. Kiekvienas susitikimas diktuoja savo nuotaiką.
– Atrodo, kad šiandien dažniau žvalgomės į svečius kraštus, perimame jų tradicijas, gyvenimo būdo filosofijas, o savas galbūt kiek primirštame.
– Tikriausiai ne vien mums atrodo, kad už tvoros žolė žalesnė ir viskas geriau. Tačiau kuo daugiau domiuosi, tuo labiau įsitikinu, jog mes visko turime. Kad ir galybę augalų, iš kurių išeina puikus eterinis aliejus, smilkalai. Nežinau, ar yra geresnė meditacija už mūsų sutartines, o tai, ką šiandien vadiname japoniškomis miško maudynėmis, praktikuodavo ir mūsų proseneliai – mūsų krašte tiek miškų, tik išsiimkite ausines, išjunkite telefoną ir pamatysite.
– Galite džiaugtis, kad paklausėte širdies ir įgyvendinote svajonę gyventi sodyboje. Tikriausiai yra ir daugiau pasvajojančių apie tokį gyvenimo būdą, tik ne visi ryžtasi – stabdo baimė nesusikurti materialinės gerovės.
– Nereikia įsivaizduoti, jog iš panašios veiklos galima susikrauti turtus. Turbūt nuomoti kaimo turizmo sodybas draugų vakarėliams yra pelningiau. „Gervių giesmė“ – mūsų gyvenimo būdas, kuriuo norime dalytis su kitais.
Jis reikalauja ir investicijų, ir viso mūsų laiko, pastangų ir jėgų. Laisvadienių mes neturime, o ir vargu ar galime atskirti, kas yra mūsų darbas, o kas – poilsis. Tačiau visame, ką darome, stengiamės atrasti malonumą – pasigrožėti tuo, ką sukūrėme, pasidžiaugti tuo, ką nuveikėme. Todėl jei sakoma, kad jei nelauki pirmadienių, reikia keisti darbą, aš tegaliu pasidžiaugti – man visos dienos ir visi metų laikai labai patinka.
– Aštuoneri metai – nemenkas laikas, per kurį daug nuveikta. O kas, jei vėl reikėtų nueiti tokį kelią?
– Kaip tik bičiuliai neseniai paklausė, ar norėčiau grįžti 10 metų į praeitį. Kai pagalvojau, kiek visko nuveikėme, kiek darbo įdėjome ir kiek visko patyrėme, suvokiau, kad atgal tikrai nenorėčiau. Norisi pasidžiaugti tuo, kas sukurta.
– Ar yra dalykų, kuriuos šiandien pavadintumėte iššūkiais?
– Prisipažinsiu atvirai, anksčiau turėjau daug prisikūrusi gyvenimo iššūkių, kurie dabar atrodo, kad buvo tiesiog planai ir daugelis jų jau įgyvendinti (bent kuriuos prisimenu). Gal daugiau aš tai svajonėmis vadinu, o jos visada išsipildo, jei tik dėl to ką nors darai ir darai atsakingai. Sofos svajotojams niekada nepriklausiau. O svajonių turiu ir dabar. Pavyzdžiui, mano mintyse jau gyvena didelis senovinis augalų sodas, gitaros pamokos, tad tikriausiai šiuo metu didžiausiais iššūkis – rasti laiko viską suspėti.
