Kasdien numindami po 70–90 km du tėčiai su sūnumis nuvažiavo daugiau nei 1000 km ir per dvi savaites iš Palangos nukeliavo iki Estijos sostinės Talino. Keliautojai neabejoja, kad tokios kelionės labai suartina tėvus su atžalomis ir jau mąsto apie naujus iššūkius bei išvykas. Tiesa, tėčiai jau pasvajoja, kad šią kelionę mielai pakartotų ir po 30 metų.
Bičiuliai Tomas Mieliauskas ir Kęstutis Češkevičius su trylikamečiais sūnumis Kipru bei Joriu Karoliu smagiam nuotykiui, kelionei dviračiais per Lietuvą, Latviją ir Estiją, ruošėsi maždaug metus. Ne tik planavo maršrutą, bet ir atliko bandomuosius važiavimus – norėjo patikrinti, kaip trylikamečiams sekasi išlaikyti tempą ar įveikti didesnius atstumus.
„Berniukai iš anksto buvo nuteikinėjami, kad kasdien teks nuvažiuoti apie 70 km per dieną. Taigi galima tik pasidžiaugti, kad kelionėje vidutinis važiavimo greitis sėkmingai padidėjo nuo 17 km/h iki 20–22 km/h, o kasdien įveikiamas atstumas – nuo 60 iki 80–90 km“, – portalui LRT.lt pasakoja vienas iš keliautojų T. Mieliauskas.
Tiesa, ketvertas jau anksčiau buvo tapęs komanda, nes į panašią išvyką leidosi ir praėjusiais metais, tik tąsyk užsibrėžė įveikti trumpesnį atstumą – kasdien numindami po 40–60 km per dieną Panemune ir Pamariu, iš Kauno iki Palangos jie nuvažiavo per savaitę.
„Nors ir smagu pasiekti galutinį numatytą kelionės tikslą, abiejų kelionių metu nusiteikėme, jog tai yra nuotykis, tad jeigu jausime nuovargį, lydės nesklandumai ar pan., namo sugrįšime anksčiau.
Žinoma, prieš pirmąją kelionę ir pasiruošimo, ir nerimo buvo gal kiek daugiau. Vis dėlto šiais metais jau turėjome ir visus reikiamus daiktus kelionei bei stovyklavimui, ir patirties.
Juolab žinojome, kad tokia kelionė mūsų vaikams neturėtų būti neįveikiamas fizinis išbandymas – jie yra fiziškai aktyvūs berniukai. Nors kasdien nevažinėja dviračiais, užsiima kitomis sportinėmis veiklomis – važinėja paspirtukais, užsiima Rytų kovos menais, plaukioja, čiuožia vandens slidėmis ir pan.“, – vardija T. Mieliauskas.
Be to, jis pridūrė, jog kelionėje buvo laikomasi tam tikrų pačių sugalvotų taisyklių – kas 10 km buvo daromos trumpos 5–10 min. atokvėpio pertraukėlės, keliautojai stengėsi reguliariai maitintis ir nepamiršti gerti daug vandens. Tėčiai taip pat pasistengė, kad užbaigę dienos atkarpą, vaikai turėtų veiklos ir pramogų. Kadangi jaunuoliai mėgsta žvejoti, į kelionę jie vežėsi meškeres, tad kartais pavykdavo atsipalaiduoti ir žvejojant.
Per dvi savaites ketvertas patyrė daug įspūdžių. Jų maršrutas driekėsi palei Baltijos jūros pakrantę, nenukrypstant nuo „EuroVelo 13“ trasos, kitaip dar vadinamos Geležinės uždangos trasa („Iron Curtain Trail“).
„Didžioji kelionės dalis driekėsi asfaltuotais keliais ar dviračių takais, bet teko važiuoti ir pakeliui netikėtai pasitaikiusiais žvyrkeliais. Nakvynei rinkomės kempingus, apsistodavome palapinėse“, – pasakojo keliautojas.
Nors jis šyptelėjo, kad nedidelių nesklandumų išvengti nepavyko, jie tebuvo kelionės prieskoniai – pati išvyka buvo gana sklandi, be didesnių netikėtumų. „Galbūt sudėtingiausia buvo tai, jog dalį kelio teko važiuoti „Via Baltica“, o kai kuriose jos atkarpose nesijauti toks saugus, kaip norėtum, liūdina ir vairuotojų kultūra“, – prisipažino pašnekovas, patikinęs, jog kelionės tai tikrai neapkartino ir kompanijos nesustabdė.
Jiems išvyka tapo proga ne tik aktyviai praleisti laiką, bet ir pamatyti kaimynines šalis. Gana monotonišką kelią vakarine Latvijos pajūrio dalimi keliautojams praskaidrindavo apsilankymai įvairiose lankytojų pamėgtose vietose. „Pamatėme aštuntą pagal dydį pasaulyje ir didžiausią Šiaurės šalyse radijo teleskopą Irbenėje, apleistus senuosius karinius fortus Liepojoje, išvydome nuostabų gamtos reiškinį, kur susiduria Baltijos jūros ir Rygos įlankos bangos Kolkasrage. Pramogavome ir vandens atrakcionų parke Jūrmaloje“, – įspūdžiais dalijosi T. Mieliauskas.
Gerų prisiminimų paliko ir Estija, keliautojus stebinusi bei džiuginusi kempingų, dviračių takų kokybe ir gausa. „Latvijoje teko ne kartą apsistoti „laukinio“ kempingo sąlygomis, o Estijoje kempingai pasitiko ne tik puikiai įrengtais dušais bei tualetais, virtuvėlėmis su visomis reikiamomis priemonėmis valgiui gaminti, elektros lizdais ant kiekvieno kampo, skalbyklėmis bei džiovyklėmis drabužiams, bet ir saunomis, laipynių parkais, žaidimų aikštelėmis ir kt., – pastebi T. Mieliauskas. – Estijos vakarinė ir šiaurinė dalys apskritai yra dviratininkų rojus. Keliai labai geros kokybės, automobilių labai nedaug, o vairuotojai pagarbūs ir atidūs. Gali mėgautis keliu, dviračiu, puikia gamta ir smagia kompanija.“
Estijos sostinę keliautojas vadina puikiu pavyzdžiu kitiems miestams – galima tik pasimokyti, kaip turėtų būti įrengiami dviračių takai bei organizuojamas dviračių ir automobilių eismas.
„Dviračių kelių tinklas labai platus, nėra netikėtai pasibaigiančių takų. Visą Taliną (ir centrinę dalį, ir aplinkinius rajonus) išvažinėjome būtent dviračių takais.
Daugumoje vietų jie yra asfaltuoti, o ne išdėlioti trinkelėmis, be to, gana platūs, tad nors ir ne visur atskirti dviratininkų bei pėsčiųjų srautai, jokių potencialių konfliktų prasilenkiant nepasitaikė. Akivaizdu, jog eismo dalyvių kultūros lygis yra aukštas: neteko matyti nė vieno automobilio, palikto dviračių take. Ir dviratininkai, ir automobilių vairuotojai atidūs ir pagarbūs vieni kitiems“, – įžvalgomis dalijosi T. Mieliauskas.
Kelionės įspūdžiais ketvertas dalijosi ir feisbuko paskyroje „Dads and Sons Rides“ (https://www.facebook.com/DadsandSonsRides). Kaip pasakoja vienas iš jos kūrėjų, džiugino ir sekėjų susidomėjimas – jie ne tik stebėjo kelionę, bet ir turėjo galybę klausimų, prašė patarimų, į ką verta atkreipti dėmesį į kelionę išsiruošus su atžalomis.
O T. Mieliauskas patikino, jog panašias išvykas planuoti tikrai verta – tokios kelionės labai suartina tėvus su vaikais.
„Taip pat tai – puiki proga perduoti patirtį bei išmokti vieniems iš kitų labai naudingų kasdienių dalykų (pradedant kasdieniu tvarkymusi, valgio ruošimu, stovyklavietės įrengimu ir baigiant važiavimo dviračiais grupėje taisyklėmis, bendradarbiavimo įgūdžiais). Tokios veiklos sutvirtina ryšius tarp tėvų ir vaikų, taip pat ir tarp pačių vaikų, padeda susipažinti su naujais žmonėmis, kitų šalių kultūra, aplinka, įžymiomis vietomis“, – pridūrė keliautojas.
Jis šypsojosi, kad socialinio tinklo sekėjai jau teiraujasi, kur ketvertas iškeliaus kitąmet. Galbūt aplink pasaulį? „Iš tiesų tai jau tapo gražia tradicija, o kitos kelionės laukia ir sūnūs. Dar tiksliai nežinome, kur išsiruošime, bet kelionės dviračiais tikrai nesibaigs.
Tikimės, jog mūsų dar laukia ne viena įspūdinga kelionė dviračiais. Jau pasvajojame, kad po 30 metų kelionę per Lietuvą, Latvija ir Estiją su sūnumis vėl pakartosime. Tikimės, kad dar nebūsime nukriošę seneliai ir galėsim numinti tuos 70–90 km per dieną. Yra dėl ko gyventi“, – šyptelėjo T. Mieliauskas.
