Susapnavusi alpakas, Rasa Sudeikytė nutarė, kad būtent jos turėtų ganytis prie jos namų. Tiesa, nuvykusi pas veisėją jų įsigyti, šiuos gyvūnus gyvai pamatė pirmą kartą, bet jos tai neišgąsdino – augintinėms atvykus į sodybą, teko greitai išmokti jomis pasirūpinti. Beje, Rasa neplanavo ūkio paversti lankytojų traukos centru, bet smalsuoliai patys pradėjo pas ją važiuoti.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Savaitgaliais į Bartninkų kaimą, esantį Kazlų Rūdos savivaldybėje, neretai užsuka šimtai žmonių – juos čia atvilioja alpakos! Tiesa, vos tik LRT.lt komandos automobilis įriedėjo į stovėjimo aikštelę, pirmasis labai garsiai pasveikino asiliukas. „Jis visada taip, todėl visad žinau, jei kas nors atvažiuoja“, – šypteli mus pasitikusi ūkio įkūrėja.
Su atvykėliais žaismingai pasisveikinus ir kalytei Tekilai, o Rasai į indelius pribėrus pašaro granulių, skirtų alpakoms vaišinti, patraukėme į ganyklą. „Čia – Kristianas, – rodydama į pilką patinėlį tarstelėjo šeimininkė. – Kai prieš metus atsikėliau čia, nusipirkau 9 alpakytes – patinėlį Kristianą ir 8 pateles. Taip ir atsirado pavadinimas „Kristiano alpakos“.
Ir nors ūkis įkurtas tik praėjusių metų gegužę, svajonė turėti sodybą ruseno kur kas seniau. R. Sudeikytė pasakoja, kad užaugo netoli Kazlų Rūdos, tik niekada nieko bendra su ūkiu neturėjo. Joks kitas kraštas jai neatrodė toks mielas kaip gimtasis, todėl ji svajojo įsikurti jaukioje sodyboje gamtos apsupty. Šiandien ji džiaugiasi šaknis įleidusi Bartninkų kaime. Vos už kelių kilometrų įsikūrę ir jos tėvai, o anksčiau jame gyveno jos močiutė.
Tiesa, dėl svajonės reikėjo pasistengti. Prieš kelerius metus ji išvyko į Islandiją, kur tuo metu gyveno ir dirbo jos širdies draugas. „Turėjome tikslą užsidirbti ir nusipirkti namuką Lietuvoje“, – savo pasakojimą pradeda R. Sudeikytė, svetur gyvenusi trejus metus.
Islandijoje ji dirbo oro uoste, taip pat buvo manikiūro meistre. Tačiau toks darbas ilgainiui nustojo teikti malonumą, o ir svečiame krašte darėsi ilgu. „Gražu ten – vandenynai, uolos, tačiau man labai trūko žolės, medžių. Pati užaugau šalia pušyno, tad labai norėjau miško... Ten vešlių miškų nebuvo – daugiau akmenys. Nesužavėjo ir vietos klimatas“, – atsiduso ji.
Ir nors dažnai jauni žmonės nuogąstauja, jog apsigyvenę atokiau nuo didelių miestų nesusiras veiklos, Rasos tai negąsdino – verslo idėją susapnavo dar būdama Islandijoje.
Kai nusipirko namuką Bartninkuose ir ėmėsi jį remontuoti, kartu su širdies draugu pradėjo svarstyti, jog sodybą juosiančioje žemėje norėtų ką nors auginti. Galvojo, jog čia galėtų ganytis banda avių, ožkų ar elnių. „Tačiau susapnavau prie tvenkinio besiganančias alpakytes – nusijuokė Rasa. – Taigi trumpam sugrįžusi į Lietuvą, nuvykau pas veisėją apžiūrėti ir susitarti. Tada alpakas gyvai mačiau pirmą kartą.“
Vos tik Rasa sugrįžo į Lietuvą, po poros savaičių į namus atkeliavo ir devynios alpakos. „Iš pradžių lengva nebuvo. Visų pirma, teko skubiai nutiesti porą kilometrų tvoros, kad jos turėtų kur ganytis. Antra – apie alpakas žinojau tiek, kiek papasakojo veisėjas. Sunkiausia buvo tai, kad kai kurios į ūkį atkeliavusios alpakos laukėsi, tad po trijų savaičių pradėjo vesti jauniklius. Teko greitai visko išmokti, taigi dabar jau niekas negąsdina“, – patikina šeimininkė.
Kadangi jos ir vaikino keliai išsiskyrė, ūkio ir alpakų bandos priežiūra liko Rasai. Jai teko išmokti pasirūpinti silpnesniais jaunikliais, taip pat ir augintinių sveikata joms susirgus. „Jei pasakai, kad negaluoja alpaka, dauguma veterinarų net nesileidžia į kalbas. Lietuvoje turbūt yra vienintelė gydytoja, kuri jas gydo. Paprastai ji atvyksta, atlieka tyrimus ir informuoja, kaip jomis pasirūpinti. Taigi beveik viską tenka daryti pačiai“, – pasakoja alpakų augintoja.
Šiandien šalia R. Sudeikytės namų ganosi 19 alpakų – Kristianas, Saulutė Nutela, Sniegius, Snikersas, Kola, Karamelė, Zoja, Šampanė ir kt. Visos alpakytės turi vardus, o šeimininkė žino ir kada kuri gimė. Pašnekovė sako, kad iš pradžių turėjo tikslą turėti net 70-ies, tačiau dabar svajoja apie kiek mažesnę – 50-ies alpakų bandą.
Savo numylėtines Rasa kartą per metus pati apkerpa, o kas porą mėnesių tenka pasirūpinti ir jų nagais. „Aštuonerius metus dariau manikiūrą moterims, dabar kerpu nagus alpakoms“, – šypsosi ji. Beje, šiemet augintoja pirmą kartą vilną siunčia į karšyklą ir planuoja pradėti gaminti įvairius vilnos gaminius. Pradėti ketina nuo kojinaičių, pirštinaičių ar kepuraičių mažiausiems.
Alpakas yra pamėgę ir lankytojai – pasak įkūrėjos, Velykų savaitgalį čia apsilankė apie 800, rugsėjo 1-ąją – apie 200 lankytojų, o kai kuriais savaitgaliais užsukdavo ir apie 300 žmonių.
Tiesa, pirkdama alpakas Rasa net nepagalvojo, kad jos ūkis galėtų tapti turistine atrakcija. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių svarstė, jog galbūt taps veisėja ar panašiai: „Tačiau sužinoję, kad čia yra alpakų, žmonės tiesiog pas mane atvažiuodavo. Juk neversi jų stovėti už tvoros, tad įsileisdavau pasižvalgyti. Iš pradžių lankytojai tardavosi su manimi asmeniškai, bet augant lankytojų srautams, supratau, kad reikia viską daryti sistemingai – įvedžiau darbo valandas. Dabar lankytojus priimu darbo dienomis nuo 16 iki 19, o savaitgaliais nuo 12 iki 18 val.“, – pasakoja R. Sudeikytė.
Visiems atvykstantiems ji įberia pašaro, kuriuo galima pamaitinti ūkio gyventojus, ir papasakoja apie jos širdį pavergusius gyvūnus: „Kai kurie lankytojai ilgai neužsibūna – pamaitina, nusifotografuoja ir patraukia toliau, o kai kurie tarp alpakyčių praleidžia ir porą valandų.“
Nors dabar verslu ir pagrindiniu pajamų šaltiniu tapusiu ūkiu mergina rūpinasi viena ir neturi laisvadienių, ji sako, kad jai tai – vienas malonumas – jokio kito darbo dirbti nenorėtų, o ir neturėtų kada, nes visą dieną užpildo alpakų ir kitų ūkio gyventojų priežiūra. Tačiau savo pasirinkimo mergina nesigaili – alpakos visiškai pavergė jos širdį, o ir didelių išdaigų nekrečia. „Tik kartais slampinėdamos po kiemą pasmalsauja, ką veikiu namuose ir susirenka prie lango. Dar pas kaimynus gėlės žydi, o pas mane – visos nukrimstos. Negraužia alpakos tik levandų“, – meiliai apie savo augintines pasakoja Rasa.
Vienintelis dalykas, kuris čia jai kelia įtampą bei liūdesį – augintinių ligos ar netektys. „Dar neseniai ūkyje buvo 21 alpaka, bet dėl kraujo užkrėtimo vienos patelės ir jos jauniklio nebeliko...“ – liūdnai atsidūsta R. Sudeikytė – ji jaudinasi dėl kiekvienos alpakos.
Atradusi širdžiai mielą veiklą ir puoselėjanti savo svajonių namus, R. Sudeikytė pasvajoja apie plėtrą. „Norėjau įsigyti ir zebrų, tačiau mane atkalbėjo, nes jie ganėtinai pašėlę, kandžiojasi, skriaudžia kitus gyvūnus, o ir aptvarų jiems reikia itin patvarių, tad jie gali pridaryti nemalonumų“, – prasitaria pašnekovė. Ji tikisi, kad be šiuo metu ūkyje besiganančių alpakų, svečius pasitinkančio asilo, užsispyrėlio ponio, būrelio avyčių ir ožkyčių, čia ganysis ir daugiau gyvūnų, kuriuos galės išvysti į ūkį atvykstantys svečiai.
Apsilankymo Rasos Sudeikytės alpakų ūkyje akimirkos – nuotraukų galerijoje.
