„Turbūt čia nėra nė vienos naujos sodybos, prie kurios atsiradimo neprisidėjo bendruomenės nariai“, – portalui LRT.lt pasakoja Raimundas Vaičiūnas, prieš dešimtmetį palikęs miestą ir su šeima atsikėlęs į Kardokus. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pasistatė šiaudinį namą ir pradėjo burti bendruomenę – Vaičiūnų kaimynystėje netrukus pradėjo kurtis miestiečiai, panorę keisti gyvenimo būdą. Šiandien Kardokai vadinami neoficialia šiaudinių namų sostine, prieš šešetą metų čia atsirado mokykla, o gyventojų mintyse – naujų idėjų ir veiklų.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt!
Pastaruoju metu nemažai Lietuvos kaimų išretėjo ir ištuštėjo, liko tik kaip taškai žemėlapyje. Dar prieš kurį laiką atrodė, jog panašus likimas ištiks ir Kazlų Rūdos miškuose įsikūrusius Kardokus. Prieškariu čia buvo 40 kiemų, kuriuose klegėjo per 200 gyventojų.
Maždaug prieš porą dešimtmečių jų tebuvo likusių 30, tačiau kaimas vėl įgauna naujos gyvybės – kiek daugiau nei prieš dešimtmetį šalia senųjų kaimo gyventojų apsigyveno naujakuriai – miestiečių šeimos, panorusios gyventi darnoje su gamta.
Viskas prasidėjo, kai 2010-aisiais į Kardokus atvyko Raimundo ir Redos Vaičiūnų šeima. „Sumanėme apsigyventi kur nors netoli Kauno, gražioje vietoje, kur daug gamtos ir erdvės. Nors ieškojome žemės sklypo, kad pasistatytume namuką, pažįstami pasiūlė sodybą. Atvykome čia apsižiūrėti, susižavėjome kieme stūksančiais ąžuolais ir pasilikome“, – portalui LRT.lt pasakoja R. Vaičiūnas, pakvietęs pasikalbėti kaip tik po šimtmečius skaičiuojančiais medžiais.
Pilstydamas arbatą iš paties užaugintų žolelių, jis prasitaria, jog gyvendamas mieste vadovavo baldus gaminančiai įmonei, turinčiai apie 100 darbuotojų. Tokios pareigos nebuvo paprastai suderinamos su naujakurio gyvenimu Kardokuose.
„Jaučiau tam tikrą dvilypumą – mieste sprendi problemas, susijusias su konkurencija, rizikomis, greitu tempu, o vos tik sugrįžti namo, pasineri į visai kitokią aplinką. Kai būna šilta, išsimaudau tvenkinyje ir, rodos, nusiplaunu miesto šurmulį, įtampą ir jaučiu, kaip atsiranda jėgų ką nors nuveikti“, – šypsosi Raimundas.
Nors vis dar dirba mieste, šiandien jis daugiau laiko skiria savo sodybai ir prieš keletą metų atrastai aistrai. Paskatintas žmonos, kardokiškis pradėjo domėtis augalais, jų dauginimu. „Šiandien turiu medelyną „Gamtos sodai“, jame auginu retus ir įdomius augalus.
Malonumas išauginti augalą, stebėti, kaip jis skleidžia žiedą, kaip jis mezga ir nokina vaisius“, – sako R. Vaičiūnas, kolekcijoje turintis apie 200–300 paties išaugintų augalų. Tiesa, ateityje jis planuoja pasodinti ir dar kelis šimtus, kai kurie jų jau dabar auga vazonėliuose ar lysvėse ir laukia, kada taps žaliuojančio sodo dalimi.
Vedžiodamas po savo sodą šeimininkas rodo vienas už kitą įdomesnius žolynus, krūmus ir medelius. „Pirmaisiais vaisiais jau džiugina kaštainis, baltažiedė šliandra, oranžerijoje auga figmedis, o praėjusiais metais jau ragavome ir pirmųjų pačių užaugintų persimonų. Turime šiaurinių bananų, karčiųjų apelsinų, kininių pipirų...“ – vardija jis ir priduria pasvajojantis, kad vieną dieną medelynas žaliuos, plėsis ir galbūt taps pagrindine veikla.
Kiek pasidairę, kartu su Raimundu išsiruošėme pasivaikščioti po Kardokus. Visi čia vieni kitus pažįsta, prasilenkdami pasitinka šypsenomis, stabtelėję persimeta keliais sakiniais, o neretai susiburia draugėn ir leidžia laiką kartu.
„Kai įsigijome sklypą, jis buvo kiek didesnis, nei ieškojome. Taigi jį padalijome ir ėmėme žvalgytis kaimynų. Prisijungė viena šeima, vėliau – antra. Taip ir pradėjo lipdytis bendruomenė žmonių, ieškančių kiek kitokio požiūrio į savo aplinką ir gyvenimą, – prisimena Raimundas. – Nuo pat įsikūrimo pradėjome glaudžiai bendrauti. Kadangi vieni iš pirmųjų pasistatėme šiaudinius namus, atvykę kaimynai norėjo tokių pačių.
Mielai dalijomės patirtimi ir žiniomis, noriai pagelbėdavome. Dabar kai pagalvoju, turbūt čia nėra nė vienos naujos sodybos, prie kurios atsiradimo neprisidėjo bendruomenės nariai. Kas kiek galėjo, ėjo į talkas, skolindavo įrankius ir pan.“, – apie kaimynišką ryšį kalba R. Vaičiūnas.
Jis neabejoja – auga viskas, kas yra laistoma. Vieni rentė šiaudinius namus, kiti naujam gyvenimui prikėlė senas sodybas. Ir Vaičiūnų namai – suvalkietiška sodyba. Tiesa, pastatyta naujai, iš molio ir šiaudų. Jos sienas puošia įvairūs simboliai ir R. Vaičiūnienės sukurtas dekoras, akį traukia įvairios jaukios detalės.
„Stengėmės išlaikyti čia buvusio namo struktūrą, palikome ir suvalkietišką kiemo išdėstymą. Negali visko keisti, norėjosi ir prisitaikyti prie esamos vietos, gamtos, – sako pašnekovas. – Šiaudiniai namai yra bene patys ekologiškiausi – mediena auga aplinkui, galima įsigyti.
Taip pat ir šiaudų – už 10–15 km ūkininkas augina javus ir gali atvežti. Žvyro ir molio taip pat galima gauti netoliese. Taigi dauguma sienoms reikalingų medžiagų yra iš šių apylinkių. Sakyčiau, tikrai ekologiška. Tiesa, šiaudinių namų statyba sudėtinga, daug ką tenka statyti savo rankomis su kaimynų pagalba.“
Kaime pridygus šiaudinių namų, Kardokai neoficialiai pradėti vadinti šiaudinių namų sostine. Mat vietos gyventojai šiaudinius namus ėmėsi statyti vieni pirmųjų Lietuvoje.
Šiandien čia gyvena 13 šeimų – virš 40 gyventojų. Laisvų žemės sklypų Kardokuose nėra, tiesa, dar ne visuose įsikūrė gyventojai. Vietinius džiugina ir tai, kad bendruomenė padidėja ir kone kasmet gimstančiais mažaisiais nariais.
„Kadangi čia nemažai šeimų su vaikais, prieš šeštą metų duris atvėrė ir Kardokų gamtos mokykla. Džiugu, kad ji plečiasi, auga. Čia savo vaikus leidžia ir šeimos iš Kauno, Marijampolės ir kt. miestų. Būna, pirmiausia mokykloje pradeda mokytis vaikai, o paskui ir tėvai pradeda dairytis netoliese esančių sklypų“, – šypsosi kardokiškis, kurio jaunėlė dukra taip pat yra šios mokyklos auklėtinė.
Kiekviena mokykla, pasak R. Vaičiūno, turi savo veidą. Ši pasižymi tuo, kad vaikai daugelį dalykų išmoksta patirdami, o tai juos motyvuoja domėtis, stengtis. „Jie atranda mokymosi malonumą, svarbiausia, kad tas smalsumas neišnyktų“, – neabejoja bendruomenės narys. Mokykloje ir čia pat įsikūrusiame darželyje klega daugiau nei 180 vaikų juokas, o jų maitinimu rūpinasi Kardokuose veikianti maitinimo įstaiga „Meduoliuko sodyba“.
„Nors dažnas dabar dirba nuotoliniu būdu ar kasryt skuba į darbą mieste, kardokiškiai pagalvoja apie širdžiai mielas veiklas, kurios leistų pragyventi čia, kad nebereikėtų kasryt keliauti į miestą“, – sako pašnekovas.
Jo kaimynystėje įsikūrę Rolandas ir Aušra Augučiai paliko miestą ir pasistatė šiaudinį namą – Laimės namus. Juose priima lankytojų grupes, pasakoja apie savo gyvenimo būdą, rengia edukacijas, vaišina vegetariškais skanėstais.
„Dabar su vaikais gaminame medinius amuletus, piname laimės aitvarėlius, su suaugusiaisiais – indėniškas mandalas. Vedu pasaulio tautų šokius – jie ant pievos šokami ratu. Populiariausia yra maisto gaminimo pamokėlė. Beje, šiuo metu bendradarbiaujame su visuomenės sveikatos biurais, tad dažnai vykstame vesti sveikuoliško maisto edukacijų“, – ankstesniame interviu portalui LRT.lt pasakojo Augučiai.
Apie tai, ką galėtų sukurti Kardokuose, jau pasvarsto ir bene jauniausia naujakurių šeima – Gabija ir Ignas. „Kai sužinojome, kad turėsime vaikelį, nusipirkome žemės ir pradėjome statyti šiaudinį namuką. Sūneliui Nojui buvo maždaug mėnuo, kai čia įsikėlėme“, – pasakoja Gabija, Kardokuose su šeima įsikūrusi prieš porą metų. Ji vedžioja aplink nedidelį baltą namuką, tai bene pirmas baltas namas gyvenvietėje.
Kardokiškė pasakoja, kad ji yra kilusi iš Ukmergės, o jos vyras iš Alytaus. Susipažinę Kaune, jiedu norėjo gyventi tarp miškų, arčiau gamtos. Apie Kardokus jie jau buvo girdėję, tad pirmiausia apie juos ir pagalvojo, ieškodami vietos savo namams. Abu jaunuoliai priklausė skautams, o ir susipažino kadaise per talką, kai buvo statomas šiaudinis namas.
„Vyras dirba Prancūzijoje. Dalį laiko jis leidžia ten, dalį – čia. Tiesa, jo klajonės jau baigėsi – jis įstojo mokytis kineziterapijos ir visą laiką bus su šeima“, – rodydama jaukų namuką pasakoja šeimininkė. Gabija šypteli, kad namukas visai nedidelis – vos per trisdešimt kvadratinių metrų. „Porai tiek vietos užtenka, tačiau šeimai – mažoka. Taigi planuojame čia pat pasistatyti ir didesnį namą“, – atskleidžia ji.
Dabartinis šeimos namas kada nors bus svečių nameliu, sako Gabija, mat šeima jau po truputį kuria viziją, ką ateityje čia galėtų veikti. „Norėtume įkurti centrą, rengti stovyklas, vesti jogą ir siūlyti įvairias terapijas ar pan. Norėtųsi, kad čia atvyktų žmonės, norintys atgauti jėgas ir energijos pasisemti iš gamtos. O kaip bus, pamatysime“, – svajingai pasakoja kardokiškė.
Anot R. Vaičiūno, gyvenimo būdas Kardokuose, jo tempas ir aplinka įkvepia – kiekvienas savaime atranda savo aistrą ir širdžiai mielą veiklą, susikuria svajonių namus ir draugišką kaimynystę.
