Grafikė Dovilė Tomkutė, kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra, sako, jog legendinio tėčio įtaką jos gyvenimui buvo milžiniška. „Mes net gyvenome greta“, – laidai „Stilius“ sako Dovilė, kasdien matydavusi, kaip prastėja tėčio sveikata, tačiau negalėjusi susitaikyti su mintimi, jog teks išgyventi jo netektį. Dabar tenka pratintis, kad, užėjus į tėvų namus, jau niekada neišgirsiu jo balso, graudinasi D. Tomkutė, gyvenime ir anksčiau patyrusi ne vieną sukrėtimą.
Pastarieji mėnesiai, po to, kai liepos 24-ąją dieną nebeliko tėčio – aktoriaus Vytauto Tomkaus, grafikei Dovilei Tomkutei buvo itin sunkūs. Vienturtės aktorių Vytauto ir Lilijos Tomkų dukros ryšys su tėvais, ypač su tėvu, visada buvo itin artimas.
„Prieš dešimtmetį, ar daugiau, būdavau asistentė, kuri palaikydavo jam kompaniją renginiuose ar pristatymuose, o po to pasidariau ta, kuri pradėjo lydėti pas gydytojus ar padėjo tvarkyti kitus reikalus. Po to tapau ir asmenine vairuotoja.
Tėčio liga paskutinius metus, ir ypač šis pavasaris, buvo labai dramatiškas. Lydėjome jį kasdien, iki paskutinės dienos. Man labai gaila, bet turbūt taip turėjo būti, kad būtent paskutinę jo savaitę ir paskutinę dieną negalėjome būti šalia jo. Aš išvažiavau su paroda. O ir ligoninėje buvo tokia tvarka, kad negalėjome lankyti tėčio savaitgalį. Man buvo pasakyta, kad aš negaliu atvažiuoti pas tėtį – penktadienio vakarą dar buvo mama, o šeštadienį manęs neleido. Sekmadienį paskambino, kad jam nėra gerai ir kol aš atvažiavau – mes prasilenkėme“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi moteris.
Kai prieš kelerius metus legendinis aktorius perkopė aštuoniasdešimtmečio jubiliejų, kai pradėjo spausti ligos, dukra neslepia dažnai susimąstydavusi, kaip reikės įveikti kada nors neišvengiamą atsisveikinimą su brangiu žmogumi.
„ Atrodo, išplėšė dalį tavęs, išplėšė tavo širdį. Ir lieka randas, žaizda, kuri, be abejo, gyja. <...> Aš kiekvieną dieną nors trumpam užsidedu tėčio žiedą su jo inicialais. Ir kai man liūdna ar paramos reikia, pagalbos – aš į jį pasižiūriu ir sakau: „Tėti, laikyk mane už rankos“, – graudinasi pašnekovė.
Jau kelias dešimtis metų Dovilė gyvena tame pačiame name, toje pačioje laiptinėje kaip ir tėvai. Vos aukštu žemiau nusileidusi į tėvų butą ji akimirkai pamiršta, kad tėčio balso čia jau nebeišgirs. Nors viskas čia likę kaip jam gyvam esant, deja, daiktai gyvena kur kas ilgiau, nei jų savininkai, liūdnai šypteli grafikė.
Nostalgiška simpatija teatrui
Teatras visada buvo šalia – net pasirinkusi grafikos studijas, piešė teatro aktorių portretus, diplominį darbą kūrė apie teatrą. Dovilė neslepia labai norėjusi eiti tėvų pėdomis, tapti dar viena aktore šeimoje.
„Aš gimiau Kaune, tėvai dirbo dramos teatre. Taigi kur aš eidavau su tėvais? Į teatrą. Visus spektaklius, kuriuose tėvai vaidino, aš būdama 5 metų vaikas, gal dar jaunesnė, matydavau po daug kartų. Mane tyliai pasodindavo tokiam kamputyje, kur matosi scena, ir aš tyliai sugerdavau į save viską, ką matydavau ant scenos. Teatro kvapai man kaip patiko, o jau grimo kvapas...
Bet tėvai man pasakė: „na jau ne, užtenka mūsų tokių keistuolių. Gerai paišai – eik į dailę“. Ir aš kažkaip paklausiau. Nors teko su tėčiu ir pasifilmuoti, kai buvau vaikas – paliko labai nuostabūs prisiminimai. Mes vaidinome filme „Gladiatorius“ Estijos kino studijoje. Aš buvau kokių 5–6 metų“, – prisimena moteris.
Būdama aštuonerių Dovilė filmavosi ir viename legendinio filmo „Tadas Blinda“ epizode, bet dėl brokuotos juostos kadrai buvo iškirpti. Tačiau visą laiką Dovilė buvo ir šalia kino aikštelės. Vėliau Vytautas Tomkus net įsigijo sodybą Šuminų kaimelyje, kur buvo kuriamas filmas.
Namuose nebuvo žvaigždė
Ne kartą D. Tomkutė girdėjo ir klausimą, ką reiškia gyventi su legenda. „Visos legendos turi savo pusę. Knyga turi ir savo viršelį, ir savo nugarėlę. Po tuo daug kas slepiasi. Žinoma, kai dar buvau vaikas, galvodavau, kaip man gerai, kaip man pasisekė – mano abu tokie gražūs tėvai. Tikrai, mano mama buvo ir yra gražuolė. Ir tėtis dvimetrinis gražuolis. Ir dar ant žirgo...
O šalia to būdavo ir ta naminė pusė. Ne visą laiką žvaigždė yra žvaigždė ir namuose, visomis prasmėmis. Bet tėtis buvo tas meistras, kuriam būnant namuose dažnai jausdavome, kad namuose yra vyriškis. Kaime namelyje viskas padaryta jo rankomis – sumeistrauta, sukalta, sugręžta“, – pasakoja D. Tomkutė.
Be galo populiaraus aktoriaus gyvenime netrūko ir savų sunkumų bei dramų, kurios paveikia visus šeimos narius.
„Man tekdavo jausti, kad namuose kažkas vyksta – įtampa ir žaibai žaibuoja, nes tėtis filmuose praleisdavo daugiau laiko nei po namų stogu. Būdavo, parlekia, susikrauna lagaminą, ir į kitą vietą skrenda ar važiuoja.
O aš vasaras leisdavau, kai visai maža buvau, Radviliškyje, pas senelius. Ten visų mano draugių mamos būdavo su skarelėmis, pilnokos, su gėlėtomis suknelėmis ir megztukais užsegtais priekyje. O mano mama buvo labai graži, bet man truputį trūko dėmesio. Galvodavau: visų mamos kaip mamos, o mano – su trumpu sijonėliu, grakščiais bateliais, karoliais, visada gražiai pasidažiusi, gražiai atrodanti, susišukavusi, – bet amžinai ne namie“, – sako garsių aktorių dukra.
Kita vertus, į darbus panirusiems tėvams grafikė dėkinga – ja nuo mažens pasitikėjo ir neribojo laisvės. Ji sako visada jautusi, kad tėtis ja didžiuojasi.
Nėrė į savęs pažinimą
Daug metų dirbusi meno galerijose, organizavusi parodas ir renginius – jų surengusi kone tūkstantį, pati prie litografinio akmens ar tiesiog su pieštuku rankose grafikė prisėsdavo ne taip dažnai. Tik pastarieji keleri metai buvo itin kūrybingi.
Dėliodama savo senus ir naujus darbus grafikė neslepia, labai aiškiai matanti visas savo gyvenimo patirtis, emocijas ir išgyvenimus, sugulusius ant popieriaus.
„Eilėraščių nerašai visą gyvenimą tokių pačių. Tačiau sekti savimi per įvairias gyvenimo dramas ir peripetijas irgi nesinori. Kai prasidėjo Ukrainos karas, o aš turėjau rengtis parodai Mončio muziejuje, Palangoje, supratau, kad tikrai negaliu rodyto savo ankstyvesnių darbų.
Ten buvo mergaitės atspindžiai. Tada labai susikaupusi sugalvojau, kad noriu padaryti kažką aktualaus čia ir dabar. Sėdau prie savo pačios nuotraukų, darytų Kyjive prieš porą metų, ir sukūriau darbų ciklą, kuris man tiesiog išsiliejo“, – atvirauja menininkė.
Kitaip žvelgti į įvairias gyvenimo situacijas, daugiau suprasti aplinką, geriau pažinti save, grafikę paskatino prieš penketą metų pradėti lankyti saviugdos kursai. Savianalizė padėjo paleisti ir ne vienus metus puoselėtus, bet netikėtai nutrūkusius santykius.
„Manęs labai dažnai klausia: „O kur tavo ponas?“ Aš galiu sau būti ponia ir be pono, į kurio ranką įsikabinusi aš einu iš paskos. Taip žmonės sutverti, kad mums visą laiką ko nors trūksta. Kartais norisi turėti ir pastovumo, ir atjautos, ir tą stiprią ranką. Tačiau sunkiai įsivaizduoju save tokiuose rėmuose, kaip gyvenimas su žmogumi, kuris neatliepia, kuris nerezonuoja, su kuriuo tu iš pusės žodžio vienas kito nesupranti.
Esu gyvenime patyrusi dvejopus santykius. Vieni iš jų buvo, deja, kai viskas, ką aš dariau buvo ne taip, aš pati buvau ne tokia ir ne ta. Kituose santykiuose susidūriau su kitokiu požiūriu: su tavim viskas gerai, kokia tu ir protinga, ir graži, ir visokia kitokia, kai kaip gėlė pradedi žydėti. Įvairių etapų buvo. Tačiau išgyvenu ir pati sau viena, ar tai yra blogai?“, – svarsto ji.
Gyvenimas yra geras režisierius, sako D. Tomkutė, ir jis vis tiek viską surežisuos taip, kaip reikia. O pačios mintys dabar dažniau krypsta į tai, kaip geriausia išsaugoti tėčio palikimą.
„Labai gailiuosi, kad aš savo tėčio kaip modelio neišnaudojau iki galo. Kol buvau Dailės akademijos ar Čiurlionio mokyklos mokinė, labai dažnai jį piešdavau – reikėdavo eskizų. Bet po to buvo etapas, kai aš jį tik fotografuodavau – jo rankas, jo veidą, jo profilį. Bet gal irgi ne tiek daug, kiek galėjau.
Ir man labai gaila, kad aš jo balso neįamžinau. Aš taip norėjau paprašyti jo, kad perskaitytų labai įsimintino savo vaidmens, Justino Marcinkevičiaus dramos „Katedra“ tekstą. Man rezonavo tie žodžiai “, – apgailestauja D. Tomkutė.
Plačiau – spalio 1 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
