„Ši liga yra visam gyvenimui“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ sako žurnalistė Jolanta Šarpnickienė prabilusi apie savo bėdą, kuri jos vos nepražudė. Dabar moteris pripažįsta, – gėrė taip, kad niekas negalėjo jos sustabdyti. Net atsidūrusi reanimacijoje ji vis dar norėjo gerti. Nors ir ne iš pirmo karto, bet Jolantai išsiblaivyti pavyko. Moteris tiki, kad jei nors vienas žmogus išgirdęs jos istoriją pripažins savo ligą, ji bus padėjusi labai daug.
Savo blaivybės dienas J. Šarpnickienė pradėjo skaičiuoti nuo sausio13-osios, kai įžengė į reabilitacijos centrą. Simboliška, tačiau atsitiktinai pasirinkta diena paliks pėdsaką jos gyvenimo istorijoje, kaip ir Sausio 13-oji prieš trisdešimt vienerius metus.
Tuo metu žurnalistė, buvusi įvykių centre, iš Sitkūnų laikinosios radijo studijos pranešinėjo tragiškos Vilniaus nakties įvykius. Panašią emociją, sako, išgyvenanti ir dabar, siautėjant karui Ukrainoje.
„Dabar matau tokį patį gerumą, kaip nepriklausomybės pradžioje. Atsimenu, kaip žmonės nešė iš namų viską, ką turėjo: vaizdo įrašų aparatus, tortus, pinigus, kad žurnalistams atsidėkotų. Mes buvome viena šeima. Tą gerumą aš dabar matau Ukrainos įvykiuose“, – sako moteris.
Dveji metai ir keturi mėnesiai blaivaus gyvenimo su tikėjimu ir viltimi, kad daugiau niekada nebeteks grįžti prie buvusio gyvenimo. Iš pradžių atrodžiusio linksmo ir įdomaus, o vėliau naikinusio ir griovusio.
„Kalbu, nes noriu padėti žmonėms suprasti, kad ateis laikas, stovėsite prieš Dievą, reikės už viską atsakyti. Ačiū Dievui, kad aš nenumiriau, o daug kartų galėjau, nes buvo ir savižudybės bandymų. Akivaizdu, kad aš už viską turėsiu atsakyti. Už savo sugriautus santykius, už tai, kad kažko būsiu neatsiprašius, kažkam nepasakius svarbių žodžių“, – tikina žurnalistė.
Pažintis su alkoholiu
Jolantos pažintis su alkoholiu prasidėjo dar mokyklos laikais. Tuo metu vyresnių moksleivių išgertuvės nelabai ką stebino. Nemaža dalis suaugusiųjų nematė nieko blogo, o alkoholis buvo, tarsi, kultūros dalis.
„Man atrodydavo, kad visiškai natūralu, jog per šeimos balius man pastato taurę šampano ir aš geriu. Pradėjau vartoti dėl to, kad pradžioje buvo labai linksma, bet iš tikrųjų apsvaigimo poreikis buvo iš labai didžiulio pametimo svarbiausių gyvenimo vertybių“, – pasakoja J. Šarpnickienė.
Polinkis svaigintis niekur nedingo ir sukūrus šeimą. Gimė vaikas, sėkmingai klostėsi karjera. Laikui bėgant, priežasčių išgerti, pasak Jolantos, vis daugėjo. Linksmybes keitė kaltės jausmas dėl pašlijusio asmeninio gyvenimo, prarasto mėgstamo darbo, nemokėjimo tvarkytis su emocijomis.
„Priklausomybė yra liga, kuri griauna psichologiškai, emociškai, fiziškai. Žmogus tampa ne savimi. Jis tampa savo nuodėmių įkaitu. Prisimenu vieną juokingą epizodą, kai dirbau viename Kauno universitete ir užėmiau, tarsi, garbingas pareigas, dėsčiau studentams, rūpinausi universiteto viešaisiais ryšiais. Tuo metu stipriai vartojau alkoholį. Turėjau labai kantrią viršininkę. Atėjusi pas ją, kaip tikra alkoholikė, pradėjau jai keltis reikalavimus ir pretenzijas reikšti. Dabar suprantu, kad tik dėkingumą turėjau jausti“, – pasakoja moteris.
Deja, pripažinti problemos Jolanta nepajėgė, nors jautė klimpstanti vis giliau. Prisimena, jau buvo visai save nurašiusi, dirbo bet kokius darbus ir nebežinojo ką veikia šiame pasaulyje. Pirmas lūžis įvyko prieš aštuoniolika metų. Tąkart išgertuvės Jolantai vos nepasibaigė tragiškai.
„Užsidariau bute ir vartojau. Tą dieną manęs sustabdyti jokie užraktai nesugebėjo. Prisimenu, kad spjoviau į viską ir pasistačiau prie lovos konjako butelį. Jį užsivertusi praradau sąmonę. Aš sakiau, Dieve, tavęs nėra, aš noriu išeiti iš gyvenimo. Aš buvau tokioje neviltyje, tokioje būsenoje... Bet mane rado ir aš atsidūriau reanimacijoje. Kiek atsimenu, vis tiek norėjau gerti. Manęs klausė daktarai, ar jus gertumėte, jeigu mes jums dabar duotumėme, atsakiau, kad taip“, – pripažįsta J. Šarpnickienė.
Sunkiausia buvo pripažinti, kad alkoholis tapo svarbiausia gyvenimo dalimi. Bet po bandymo nusižudyti, Jolantos sąmonę visgi pasiekė suvokimas, jog riba jau peržengta.
„Žinau daug mūsų kolegų, kurie su šita priklausomybe yra gyvenę, žinau ir tokių, kurie jau atgulė amžinojo poilsio. Todėl dar viena priežastis, dėl kurios aš drąsiai kalbu, jog mane irgi galėjo rasti kur nors vonioje“, – atvirai sako alkoholizmą įveikusi žurnalistė.
Paslydo antrą kartą
Tąkart brolio ir mamos paskatinta, Jolanta nusprendė gydytis pagal „Minesotos“ programą Kauno priklausomybių ligų centre.
„Pamačiau kelis vyrukus su užrašais, man pasirodė labai įdomu, pradėjau juos kalbinti ir sužinojau apie „Minesotos“ programą. Sužinojusi, kad programa truks apie mėnesį laiko, sakiau, kad neisiu, man darbo reikia ieškotis. Tada vienas iš vaikinų man sakė: pirmiausia susitvarkyk su alkoholizmu, o darbus vėliau nors ir 5 galėsi susirasti“, – kelią blaivybės link prisimena moteris.
Jolanta atvira, baigusi programą ji naiviai manė, jog problemą su alkoholiu išsprendė. Dirbo, augino vaikus, gyveno blaivų gyvenimą. Kol sugalvojusi užsidirbti daugiau pinigų, išvažiavo į Vokietiją. Tik vėliau suprato, tai buvo vienas blogiausių jos sprendimų.
„Kai palikusi savo sūnelį išvažiavau į Vokietiją, jis labai skausmingai išgyveno, dukra buvo dar moksleivė. Buvo tikrai sunki situacija, aš įsivaizdavau, kad važiuoju dėl pinigų. Dar viena mano klaida buvo, kad ten nuvykusi po 7 metų blaivybės vėl pakėliau taurę. Atsikimšusi butelį galvojau, kad 7 metus negėriau, aš jau moku gerti, todėl kas turėtų man nutikti. Tačiau nei vienam, kuris yra priklausomas nepavyksta to išmokti“, – tikina J. Šarpnickienė.
Septyneri blaivybės metai nusibraukė vienu ypu. Pasekmės buvo baisios, Jolanta neslepia kritusi į dar gilesnę duobę.
„Aš negalėdavau sustoti. Liga mane taip vedė, kad aš ieškodavau ir pagalbos, bet vis tiek išgerdavau. Tai yra nevaldomi procesai, duobė. Su sūnumi santykiai buvo labai Įtempti, nes jis irgi labai stipriai išgyveno“, – prisimena Jolanta.
Pasuko blaivybės keliu
Kai padėtis tapo visai nevaldoma, išsikapanoti iš alkoholizmo ir depresijos duobės Jolantai padėjo geri žmonės, pasiūlė kreiptis pagalbos į reabilitacijos centrą.
Šiuo metu Kėdainiuose su sūnumi įsikūrusi Jolanta pamažėle tvarkosi asmeninį gyvenimą. Bet suvokia – jos problema nepagydoma, su ja teks gyventi visada. Dėl to neapleidžia likimo draugų bendruomenės, lankosi susitikimuose. Nors tiki Dievo ir profesionalų pagalba, į kuria sunkią minutę galėtų atsiremti, puikiai suvokia šios ligos klastingumą.
„Žinote, pirmas žingsnis yra pripažinti, kad esame bejėgiai prieš alkoholį. Kiekvieną šios frazės žodį reikia giliai suvokti. Man kartais sako: kokia tu stipri. Aš ne stipri, aš esu visiškai pasidavusi ir silpna. Suprantu, kad pati nieko negaliu. Viską gali tiktai mylintis Dievas, kurio valią aš per dieną turiu įvykdyti ir nugyventi ją taip, kaip jis yra numatęs, ir kaip jis nori“, – sako žurnalistė J. Šarpnickienė.
Plačiau – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
