Chorvedė ir buvusi tuomečio Rusų dramos teatro direktorė Tatjana Rinkevičienė patyrė ne vieną traumą ir kurį laiką manė, kad gyvenimas ir veiklos baigėsi, o gyventi neliko iš ko. Šiandien ji gyvena Latvijoje, Liepojoje, čia jaučiasi saugi, rami ir atradusi save. T. Rinkevičienė pasakoja, kaip jai pavyko iš naujo atsistoti ant kojų brandžiame amžiuje ir rasti išgyvenimo šaltinį.
Aštuonerius metus Liepojoje gyvenimą kurianti T. Rinkevičienė atvirai sako – čia jai patinka. Ir net labai. Nors jūra ta pati, draugystė su ja čia užsimezgė gerokai stipresnė.
„Aš čia jaučiu labai didelę laisvę. Šis miestas labai tolerantiškas, jis turi savo dvasią, dėl to jį išsirinkau. Svarbiausia, kad čia yra jūra, jos labai daug. Tiesiog daug. Gali kasdien vaikščioti, žiūrėti, kalbėtis su jūra, bendrauti. Kyla daug minčių. Labai didelė energija“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovė.
Buvusi Rusų dramos teatro (dabartinio Vilniaus senojo teatro) vadovė, netekusi darbo, išgyveno nemažai nerimo, jos galvoje sukosi slegiančios mintys dėl ateities. Vienu metu bandė išgyventi iš chorvedybos, tačiau idėja nepasiteisino.
„Dar nebuvau pensininkė ir man buvo kažkokia baimė, ką daryti, kaip išgyventi iki tos pensijos. Žinai, kad tos pensijos nebus daug, – iš ko tu gyvensi, kaip keisi savo gyvenimą? Nenorėjau keisti savo gyvenimo, norėjau gyventi taip, kaip esu pripratusi, važiuoti į koncertus, pas dukrą. Man tas dalykas Vilniuje buvo labai nepatogus. Matyt, aš ne tas žmogus, kuris nupirko namą, sėdi prie jo ir džiaugiasi tuo, ką turi“, – svarsto pašnekovė.
Persikraustė į Latviją
Įspūdingo dydžio namą sostinėje turėjusi moteris aiškiai suprato – reikia parduoti viską ir kurtis gyvenimą iš naujo. Sutapo taip, kad su draugu užsuko į Liepoją. Minčių, kad čia kada nors gyvens, tuomet net neturėjo, bet pamatė miesto jaukumą, palankias nekilnojamojo turto kainas, o dar išgirdo apie pigiai parduodamą būstą. Ir nutarė veikti. Sprendimas daugeliui buvo keistas, net artimųjų ne iš karto palaimintas.
„Iš pradžių mano dvi dukros nesuprato manęs. Atvažiavau tada su savo draugu Aleksandru iš Vokietijos. Atvažiavome čia pailsėti. Tuo laiku kaip tik buvo labai didelė krizė. Čia buvo baisus miestas, visi namai apgriauti, labai daug ką galima buvo nupirkti, ir kainos buvo labai nedidelės“, – prisimena T. Rinkevičienė.
Kaip išgyventi krizes, patirties moteris jau turėjo, todėl žinojo, kad joms ištikus prireikia nemažai apsukrumo. Taip buvo ir prieš kelis dešimtmečius, tada, užgriuvus bėdoms, namą prestižinėje Vilniaus vietoje T. Rinkevičienei teko paversti svečių namais.
Verslo keliu pasukusi menininkė pasvėrė tokio verslo pliusus ir minusus ir tapo akivaizdu – ši veikla patinka, sekasi, ją reikia vystyti toliau. Tik nebe Lietuvoje, o Latvijoje.
„Nuo pat mažens – kur važiuoti, kur mokytis, kur yra geriausia mokykla, kur sutikti vyrą, kur atvažiuoti gyventi – visą laiką turėjau tokią perspektyvų viziją. Ji yra iki dabar“, – atvirauja moteris.
Pasirinko vienatvę
T. Rinkevičienei teko gyventi Rusijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, o dabar – ir Latvijoje, bet ji sako niekada neplaukusi su srove, visada ėmusi gyvenimą į savo rankas. Taip buvo ir keliantis į Liepoją. Kraustytis į naują šalį ir kurti gyvenimą nuo nulio – užduotis ne iš lengvųjų. Bet moteris gerai žinojo, ko nori, ir visus sunkumus pasirinko įveikti viena.
„Aš paskui supratau, kiek aplink save turėjau šiukšlių, kiek turėjau nereikalingų žmonių, kurie man trukdė, kurie man negalėjo niekuo patarti, nes man nereikėjo jų patarimų. Aš visą laiką gyvenu pagal save. O kada tu vienas, tau niekas netrukdo, tada labai viskas švaru“, – pasakoja ji.
T. Rinkevičienė neneigia – gimusi ir augusi Rusijoje, metų metus nugyvenusi sovietinėje sistemoje, pati priklauso traumuotai kartai.
„Galbūt man lengviau buvo dėl to, kad aš 35 metus pragyvenau Lietuvoje, turėjau lietuvį vyrą, aplinka buvo lietuviška. Labai daug draugų, muzikantų, giminių – visi lietuviai. Pradžioje gal ir buvo daug klausimų, paskui jau pripratau, bet galbūt tik dabar pradėjau suprasti Lietuvos piliečius“, – sako T. Rinkevičienė.
Atsitvėrė tylos siena
Vasario 24-ąją, išgirdusi apie karo veiksmus Ukrainoje, T. Rinkevičienė patyrė šoką ir nuo visų užsivėrė. Sako, tada taip norėjosi ir kitaip negalėjo.
„Aš tiesiog mėnesį nešnekėjau išvis su niekuo. Aš nepriiminėjau skambučių iš Lietuvos, iš savo draugų, nežinojau, ką jie galvojo. Ir man visai nereikėjo. Man reikėjo pačiai suprasti visą šitą dalyką. Ir, aišku, šalia buvo mano dukra“, – pasakoja ji.
Rusijoje liko ir T. Rinkevičienės giminių bei artimųjų. Moteris pasakoja palaikanti su jais ryšius, nevengianti aptarti ir aktualijų. O su tais, kurie turi iškreiptą vaizdą apie karą Ukrainoje, nutraukė bet kokius ryšius. Sako, jiems tiesos neįrodysi ir nėra prasmės to daryti.
„Čia yra jau labai sugadinta karta. Labai stipriai. Ir šita karta jau kitaip nemąstys. Ji negali mąstyti kitaip. Net jeigu supranta, kad propaganda yra melas. Jie žino, kad visur yra melas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Atrado ramybę
O štai Liepojoje gyvenimas teka ramiai. T. Rinkevičienė sako, kad grėsmės ir baimės dėl karo nejaučia nei ji pati, nei jos bičiuliai latviai, nors sieną su Rusija jie turi. Anot jos, ramybės uostamiestyje pakanka.
„Man čia labai ramu. Prisimenu, kai tik prasidėjo karas, man iš Lietuvos labai daug pažįstamų rašė, kad yra netgi kažkokia panika. Man nebuvo panikos. Buvo stresas, paskui atsikratė draugai, kurie negalvoja ir žiūri tik tą televiziją, klauso tų žinių. Man pasidarė labai lengva. Yra keli žmonės, su kuriais aš galiu kalbėtis savo kalba“, – apie prasidėjus karui sutrūkinėjusius ryšius pasakoja T. Rinkevičienė.
„Man be galo svarbus ryšys su dukromis, o Liepojoje vasaras leidžia abi. Nors iš pradžių idėjos keltis į Latviją jos ir nepalaikė, tačiau greitai suprato, ko iš tikrųjų vertas šis kraštas ir ką čia galima nuveikti“, – prisimena T. Rinkevičienė.
Negana to, mamos verslu užsikrėtė ir jaunesnioji jos dukra. „Kai jie atvažiavo ir pamatė, koks čia miestas, kaip jis auga, kaip keičiasi, gražėja, kokią didelę perspektyvą turi, Saulė, mano jaunesnė dukra, nupirko čia namą ir padarė šešis apartamentus nuomai. O Rūta gyvena Klaipėdoje, bet atvažiuoja savaitgaliais“, – sako buvusi Rusų dramos teatro direktorė.
T. Rinkevičienė atvirauja – svajonę apie gyvenimą su vaikais ir anūkais Liepojoje nešiojosi širdyje jau seniai. Ji šventai tiki: norėk, svajok ir viskas pildosi.
„Kai pirkau šitą butą, prieš tai apžiūrėjau visą Liepoją. Atsisėdau ant suolelio ir pamačiau, kaip vaikai žaidžia tenisą. Iš karto pagalvojau: sėdi močiutė su skrybėlaite, su ridikiuliu, o jos anūkas žaidžia tenisą. Aš tokį paveiksliuką sau nusipaišiau“, – prisimena T. Rinkevičienė.
Ji negalvoja apie sunkius laikus, nedejuoja dėl infliacijos, nepiešia liūdnų ateities scenarijų. Kaip tik smaginasi, kur tik gali. Atvykusi į Latviją, greta namų rado sau artimo stiliaus madų saloną, sako, ten dirbanti dizainerė mielai jai pataria. T. Rinkevičienė ten renkasi savo garderobą. Taip, susiveržti diržus teks, bet ji tiki, kad išgyvens, svarbu nenuleisti rankų ir neprarasti vilties.
„Geresnio gyvenimo jau nebus. Jau trečia krizė mano gyvenime. Ir ta krizė anksčiau, kai buvau labai neišprususi, man buvo toks trupučiuką transas – kaip gyventi, ką daryti? Dabar man toks įspūdis, kad visiems bus sunku, ir turtingiems, ir neturtingiems. Bet reikia žiūrėti, į kokią pusę eina gyvenimas, ir ten bandyti kažkaip įsitaisyti. Aš atvažiavau, kai savo laiku čia buvo mažos kainos. Dabar su savo biudžetu aš Lietuvoje negalėčiau pragyventi“, – atvirauja T. Rinkevičienė.
Visas pokalbis – rugsėjo 21 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
