Sukūręs projektą „Gentys“, kuriame vyrai buriasi į uždaras saviugdos grupes, psichologas Antanas Grižas teigia, kad prasidėjus karui vyrai sunerimo dėl savo likimo – kas būtų, jei Lietuvą taip pat užpultų agresorius, kurį mes matome Ukrainoje? Ar karo akivaizdoje galime smerkti iš šalies nelegaliai bėgančius vyrus ukrainiečius? Ar pilietinė pareiga svarbiau už asmeninius vidinius jausmus?
Apie vyrų psichikos sveikatą karo akivaizdoje LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ kalba psichologas Antanas Grižas.
– Ar stereotipinę žinutę, kad psichikos sveikata yra dar stigmatizuojama, tenka dažnai laužyti būnant „Gentyje“?
– Ne, iš tikrųjų mes patys labai nustebome, kai pradėjome šį projektą prieš porą metų. Iš karto buvo toks antplūdis žmonių. Jų buvo daugiau, negu mes galėjome priimti. Iki tol kalbėta, kad vyrai nekalba, neina pas psichologus, jų daug geria, daug žudosi. Bet kai pradėjome, pamatėme, kad jie labai nori eiti, tiesiog reikia kažkaip įdomiai jiems tai pateikti.
– Užprogramuoti stereotipai – akivaizdu, kad mūsų sovietinė istorija, okupacija turėjo įtakos mūsų tėvams, tėvai turėjo įtakos mums. Kaip manote, ar tai dar ilgai tęsis? Galbūt jau mes apsivalome nuo sovietinio palikimo, kad vyras turi būti kitoks?
– Aš jau kelerius metus neriu vis giliau. Keičiasi ir mano paties požiūris. Psichologu dirbu apie dešimtmetį, vyrų tema domiuosi kokie šešti metai. Pradėjau, aišku, kaip ir daugelis žmonių, kad vyrai per daug įsikibę vyriškumo stereotipų, koks turi būti „tikras vyras“ ir dėl to kenčia, dėl to žudosi. Mano užduotis, kaip psichologo, sulaužyti stereotipus, išlaisvinti nuo to atgyvenusio „vyriškumo“. Tada jau jie leis sau verkti, leis jausti ir tvarkingai gyvens. Ir dar iki šiandien yra tokia nuostata, kad vyrai kenčia dėl atgyvenusio vyriškumo stereotipo ir jiems reikia padėti išsigelbėti, kad labiau jaustų jausmus.
Kai pradėjau dirbti su vyrais, pamačiau, kad čia tik dalis istorijos. Stereotipai kyla iš visai kitos pusės, kaip tik negerai, jeigu vyras stengiasi būti stiprus, jiems kaip tik reikia būti minkštiems, jautriems. Daug vyrų patiria gyvenime, kad svarbu balansas tarp šitų dalykų. Svarbu ir tvirtumas, jėga, atkaklumas, ryžtas, kažkoks pakovojimas už save. Svarbu ir jautrumas, gebėjimas kurti intymumą, ryšį su savo jausmais. Vyrai šiandien yra talžomi dviejų stereotipų iš abiejų pusių. Viena stovykla sako – būk vyras, nebūk boba ir neverk, o kiti stereotipai sako – kaip tik verk, būk jautrus, nesąmonė visi vyriškumai.
– Ar mes galime skirti, kas yra vyriška, kas moteriška?
– Man atrodo, kad kai kalbame apie vyriškumą arba moteriškumą, svarbu kalbėti ir socialiniu lygmeniu, ir psichologiniu, ir biologiniu. Šiandien ką aš pastebiu visuomenėje – kad dažnai supaprastinama, kad čia tiesiog yra stereotipai. Bet iš tikrųjų mokslininkai turi atsižvelgti ir į biologinius dalykus. Pavyzdžiui, testosteronas daro didelę įtaką elgesiui, o vyrai turi dešimt kartų daugiau testosterono. Nėra taip jau paprasta tiesiog kultūriškai nuspręsti, kas yra vyriška, o kas moteriška, yra ir kitų veiksnių.
Karo įtaka emocinei būklei
– Karas. Kokią įtaką jis turi dabartinei vyrų emocinei sveikatai?
– Prasidėjus karui Ukrainoje, mūsų bendruomenėje labai pasijuto nerimas. Mes turime savotišką forumą, ten prasidėjo diskusijos. Mes organizavome renginius, nes tarp mūsų yra ir kariškių. Mūsų bendruomenei jie pristatė situaciją, realybę, kas būtų, jeigu Lietuvoje taip nutiktų, kaip dabar geriausia ruoštis ir panašiai.
Iš vyrų sklido vienas dalykas – neabejingumas, kad svarbu kažką daryti, būti pilietiškiems, remti tiek finansiškai, tiek kitaip ruoštis. Kitas, aišku, buvo nerimas. Visiškai nuplaukė visokie renginiai, nes emociškai žmonės buvo stipriai paveikti. Ir neabejotinai tai yra susiję su lytimi, nes mes visi matėme, kad prasidėjus karui pabėgėliai buvo senyvo amžiaus žmonės, vaikai ir moterys iš Ukrainos, o vyrai liko kariauti, jiems net neleidžiama buvo išvykti. Tai natūraliai ir pas mus susitikimuose kilo klausimų: „Kaip mes, jeigu Lietuvoje karas? Kas iš jūsų bandysite pabėgti? Kas iš jūsų liksite? O kaip aš?“
– Viešojoje erdvėje ne kartą buvo kalbama apie ukrainiečius vyrus, kurie galbūt kažkokiais nelegaliais būdais pabėgo iš Ukrainos. Jie buvo viešai smerkiami, gėdijami dėl to, kad bijo kariauti. Ar pilietinė pareiga yra stipresnė už vidinius jausmus? Kaip jums atrodo, kas turėtų būti pirmoje vietoje?
– Kaip psichologas tikrai negaliu atsakyti. Aš nežinau, kas galėtų. Tiesiog galiu pasakyti: kaip psichologas aš suprantu abi puses. Suprantu tuos vyrus, kurie bėgo, nes karas tikrai yra baisus dalykas, ir suprantu, kad mes, vyrai, ar šiaip žmonės, turime skirtingą pasirengimą su juo susidurti. Suprantu ir tą pusę, kuri smerkia. Čia visai kitoks pasirinkimas negu tiesiog nenorėti studijuoti, norėti gyventi kitame mieste, iškeliauti iš šalies gyventi kitur. Tave užaugino šita šalis ir dabar ji yra pavojuje, jai reikia tavęs. Čia visai kito lygio pasirinkimas.
Saviugdos grupė „Gentys“
– Trumpai papasakokite apie savo projektą „Gentys“.
– „Gentys“ yra tam tikros vyrų grupės, kuriose vyrai gali spręsti iškylančias vidines problemas. Šiandien jų yra per šimtą, (...) jos veikia autonomiškai, be pašalinių jėgų įsikišimo. Mes turime dviejų mėnesių įvadinį kursą, per kurį suformuojame grupę, duodame įrankius, kaip toliau turi vykti savarankiški prasmingi susitikimai, kokybiški, kad tas laikas būtų prasmingas, o ne paviršutiniškas. Toliau jie savarankiškai susitikinėja. Ką aš pastebiu ir labai džiaugiuosi, kad grupių dalyviai daug labiau prisiima asmeninę atsakomybę, kai nėra kažkokio vieno aiškaus lyderio.
Viena iš pagrindinių vertybių yra asmeninė atsakomybė už savo gyvenimą, pačiam rūpintis savo poreikiais, pačiam atstovauti savo interesams. Kai miestuose ir miesteliuose daugėja „genčių“, vyrai tam tikra prasme tampa vienas kitam neabejingi, nes jie vis gilina santykius, vis geriau vienas kitą pažįstą, palaiko ir taip tvirtėja bendruomenės. Visuomenė, kuri turi daugiau tokių bendruomenių, yra atsparesnė tiek karui, tiek visokiems finansinėms, ekonominėms krizėms. O kuo visuomenėje yra daugiau susvetimėjusių individų, tuo ji mažiau atspari ir labiau pažeidžiama.
– Kokios vyrų patirtys „gentyse“, ar būna, kad „gentys“ neveikia?
– Didžioji dalis veikia. Apie 95 proc. visų grupių, kurias mes pradėjome, ir toliau funkcionuoja. Tai yra labai geras rezultatas. Kas labiausiai veikia? Viena – vyrai ten pailsi, atitrūksta nuo kasdienybės, visokio šurmulio, turi laiko sustoti ir pamąstyti. Dažnai būna, kad ateina pavargę į susitikimą, nes po darbų, bet susitikimo pabaigoje, kuris baigiasi apie pusę dešimtos vakaro, jie išeina pilni jėgų, nes pasikrovė energijos. Kitas turi progą atsiverti. Mes duodame įrankius, kaip apie tai kalbėti. Daugelis vyrų dalijosi, kad jie tokio bendrumo seniai nepatyrė, su kažkuo pasidalino mintimis, (…). „Gentyje“ dalyviai pamažu atsilupinėja kaip svogūnai.
Kitas svarbus dalykas – ten neišvengiamai kyla ir konfliktų. Bet koks santykis nėra sveikas, jeigu nekyla konfliktų. Mes neišvengiamai esame skirtingi, turime skirtingus poreikius ir kažkada prasideda trintis. Mes vis sėkmingiau paruošiame vyrus, kad jie įvardintų konfliktus, trintis ir tai spręstų, o ne bėgtų. Tokiu būdu mes dar galime mokytis tiesiai, kantriai, pagarbiai eiti į konfliktą ir jį išspręsti, o ne, pavyzdžiui, agresyviai užsipulti arba pasyviai kažkaip susigūžti ir pabėgti. Manau, kad tai yra be galo svarbus įgūdis, kuris paskui praverčia visose kitose gyvenimo srityse.
– Kokias problemas – emocines, vidines, psichologines – vyrai labiausiai išgyvena Lietuvoje?
– Jeigu atsakyčiau į klausimą, kokias labiausiai, tai gana nuobodus atsakymas būtų, nes tai labai bendri dalykai. Labiausiai, aišku, tiesiog atsiverti, „pasiventiliuoti“ norisi. Kita tema – santykiai su moterimis. Nepavyksta užmegzti santykių, įsipareigoti, neįsipareigoti, pirštis, nesipiršti, laukiasi vaiko, kaip man su tuo būti? Santykių yra labai didelis spektras. Santykis su tėvu yra viena iš svarbiausių temų. Ir apskritai – kas tas vyras? Kam man tas vyriškumas? Tai yra, kas daugiausiai vyrus neišvengiamai liečia (...), bet yra tokių, kur, pavyzdžiui, vyras, kuris išsiskyrė, sukūrė antrą šeimą, kelia klausimą, kaip suderinti dėmesį vaikui naujoje šeimoje ir vaikui, kuris liko gyventi su buvusia žmona. Arba vyras dalinasi emocijomis, dilema, kaip jam būti su sergančiu tėvu, kuris miršta, ieško būdų, kaip jam atlaikyti ir išlaikyti santykius su tėvu, kurio greitai nebebus.
Svarbus tėvo vaidmuo
– Ar dažnai pasitaiko, kad ryšys su tėvu yra vienas iš lemtingiausių, kuris, nesakyčiau, kad visas problemas emocines lemia, bet vis išlenda?
– Aš sakyčiau, kad mums, kaip visuomenei, stinga tėvo. Vyrai daug kirčių ir sunkumų patyrė per 19–20 amžių ir dėl to jie buvo emociškai daug mažiau pasiekiami. Mes dar tik dabar susivokėme to pasekmes ir tvarkomės su jomis. Vis daugėja tyrimų, kurie žiūri, kokia yra tėvo buvimo arba nebuvimo šeimoje įtaka vaiko emocinei sveikatai.
Be tėvų augantys vaikai daug dažniau patenka į psichiatrines ligonines, piknaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis, patenka į kalėjimą, smurtauja, nusižudo, meta mokyklą ar patirta prievartą. Būtent tėčio vaidmuo yra labai svarbus. Ir šiandien nepakanka dėmesio ir pagalbos tėčiams, kad jie tvirtai jaustųsi šeimoje. Dar yra mokslinių tyrimų, kad tėčiai auklėja šiek tiek kitaip negu mamos. Jų kitoks santykio mezgimo būdas.
– Su kokiomis problemomis susiduria vyras, pradėjęs keistis?
– Būna, kad kardinaliai pasikeičia vyro gyvenimas santykiuose, darbe. Tam tikra prasme „gentys“ duoda užnugarį, kuris leidžia labiau eksperimentuoti su savo gyvenimu. Aš žinau, kad kiekvieną savaitę grįšiu pas savo vyrus, su jais pakalbėsiu ir mane palaikys, man padės. Yra vyrų, kurie meta darbus, pavyzdžiui, vienas ne taip senai metė darbą korporacijoje, kurioje dirbo daug metų, ėjo aukštas pareigas ir pradėjo savo verslą. Yra žmonių, kurie pabaigia santykius – ilgai kankinosi, bet nedrįso pabaigti, nes neturėjo alternatyvų. Jie bijojo būti vieni, bet kai turi užnugarį, tada daug drąsiau tai daryti.
– Daug kartų kalbėta apie tai, kad vyrai kartais būna per geri. Iš to kyla tam tikros problemos. Kodėl yra blogai būti per geram, kokiam reikėtų būti?
– Mielo vyruko sindromas – populiarus terminas, tai nėra klinikinė diagnozė, bet daugeliui vyrų rezonuoja dėl visų pokyčių visuomenėje. Su kiekviena karta mes turime vis daugiau vyrų, kurie augo nematydami pozityvaus pavyzdžio, pradedant tėvu, matydami neigiamus pavyzdžius, girdėdami neigiamas žinutes apie vyrus visuomenėje ir apsupti moterų autoritetų, pradedant mama, tada – mokytoja. Vis daugiau vyrų jaučia tokią gėdą dėl savo vyriškų savybių, dėl savo poreikių, seksualumo, dėl agresijos.
Jie patys susipriešina, dažniausiai būna prasti santykiai su tėvu, kitais vyrais, kurie yra „labiau vyriški“, ir tai jiems trukdo gyvenime. Jie bando tai kompensuoti gerumu, (...) išsižada tvirtumo, drąsos nepatikti, sunkiai kovoja už savo poreikius. Jie tampa nelaimingi. Jie nepasiekia to, ko nori gyvenime, nes gyvena ne savo, o kitų gyvenimą, galvoja apie kitus, bet ne apie save.
Plačiau – birželio 13 d. laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
