Kino režisierius Algimantas Puipa šiltuoju metų laiku sukasi savo sodyboje – ramybė, gamta, medinės avytės ir laisvė prisiminimams. Šie metai buvo pažymėti skaudžiais kolegų išėjimais: ateisi su gėlėmis, o ten jau stovi tik urna. „Karta, byranti lyg tinkas nuo sienos“, – graudžiai sako Algimantas, prisimindamas didžiuosius aktorius.
Sodyboje Labanoro miškuose gimė ne vienas kino režisieriaus Algimanto Puipos scenarijus. Čia ir prieš septynerius metus kino ekranus išvydusios juostos „Edeno sodas“ pradžia.
Į filmą režisierius buvo sumanęs surinkti kiek įmanoma daugiau legendinių Lietuvos aktorių, tuo metu jau mažai turėjusių progos išeiti į sceną. Ir pats režisierius susitikimą su senosios kartos aktoriais, jų grąžinimą į ekraną vadina be galo jautriu.
„Kažkaip skambiai pavadinau – tai yra susitikimas su šventaisiais. Su kažkokiais žmonėmis, kurių gal jau seniai nebėra scenoje, gal netgi jaunoji karta užmiršusi, o senesnioji karta juos gerai prisimena iš įvairių vaidmenų“, – pasakoja režisierius.
„Šiuo filmu bandžiau prisipratinti senatvę“, – yra sakęs režisierius. O aktoriai mėgavosi galimybe bent trumpam vėl įžengti į kino pasaulį. Ne veltui filmas buvo nominuotas net aštuonioms „Sidabrinėms gervėms“ – ypač už aktorių darbą. Visi liko įamžinti kino juostoje. Kai kurie – jau paskutiniu savo vaidmeniu.
Filmas statytas 2014-tais metais, o daugelio nėra, atkreipia dėmesį A. Puipa.
Kūrė remdamasis intuicija
Nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio šalčių su žmona režisiere Janina Lapinskaite sodyboje gyvenantis režisierius laiką čia leidžia visai ne miesto ritmu – pjauna žolę, eina grybauti.
Greita gyvenimo tėkmė miško apsuptyje tarsi sustoja, keičiasi tik metų laikai. Užtat čia ypač daug laiko prisiminimams: apie ryškiausias kino juostas ir apie tuos aktorius, su kuriais dirbta, kurių dažno jau nebėra.
Juos į savo filmus režisierius visada rinkdavosi pirmiausia vedamas nuojautos. Tai pasitvirtino dar prieš beveik keturiasdešimt metų – kuriant vieną iš pirmųjų filmų „Moteris ir keturi jos vyrai“.
„Sovietiniais laikais, nežinau, iš kur, irgi gal iš intuicijos, įvedžiau naują tvarką kino studijoje. Būdavo bandymai, 4–5 kandidatai, susitinka meno taryba – Žebriūnas, Vabalas... jie svarsto – nepasirinkai teisingai, nemoki, neatskleidei. Aš duodavau vieną kandidatą. Sako: „Ir ką, viskas? Kompleksiniai pietūs?“ Sakau: „Taip. Jeigu aš jums neįrodau, kad tas aktorius yra man reikalingas ir jis suvaidins, tada aš pralošiau.“ Jisai sako: „Tai kas vaidins“? Aš jam sakau: Onaitytė.“ „Tu įsitikinęs, kad pusantros valandos žiūrovas žiūrės į tą veidą?“ Sakau: „Aš įsitikinęs.“ Ir kas įdomiausia – po filmo jis atsiprašė“, – prisimena režisierius.
Kine, ko gero, svarbiausia – išskirtinis veidas. A. Puipa sako, kad kiekvienas jo filmas ar kūrybinis etapas ateidavo vis su nauju kino veidu – gaivališku, įsimintinu, ir tikrai ne nuo žurnalo viršelio. Pasak režisieriaus, jam net nelabai reikėdavo kino studijos kartotekos su aktorių nuotraukomis ir aprašymais. Visus pažinojo, dažnai eidavo į teatro spektaklius, kad pamatytų aktoriaus gebėjimą kurti ne vien vaidmenį, bet ir visą atmosferą scenoje.
Kaip ir anksčiau, scenarijus Algimantas rašo ranka, jie itin gerai liejasi pasiėmus vienos politikės dovanotą plunksną. Sodyboje gimė visi pastarųjų dvidešimties metų kino scenarijai, pakeliui ir naujausias. Bet ir vėl svarbiausias vaidmuo jame atiteks ne scenarijui ir net ne pačiam režisieriui, o aktoriams. Visus senuosius aktorius puikiai pažįstantis režisierius sako, kad jaunuosius irgi yra susidėliojęs į savotišką asmeninę kartoteką.
Kartų skirtumai
„Didžiulis džiaugsmas atrasti naują veidą, jį atvesti ir visi sakys: „O, žiūrėk, iš kur čia tokį radai?“ – šypsosi A. Puipa.
„Kai aš akademijoje dirbu su aktorių kursais, mes darome ekraninės vaidybos etiudus ir aš iškart esu turtingesnis už tuos kitus režisierius, nes žinau, ką galiu turėti. Pas mane kartais ateina, prašo: „Parodyk naujienas, gal čia man tiks kažkas.“ Jaunoji karta turi savo supratimą ir su jais lengva dirbti“, – tikina pašnekovas.
A. Puipa sako, kad vyresnės kartos ir šiuolaikinių aktorių skirtumai labai ryškūs. Jaunieji visur mato galimybes, improvizuoja, drąsiai neria į nepažįstamus vandenis. Vyresnieji buvo kitokie.
„Jie buvo labai klusnūs. Mane visada trikdo, čia, matyt, teatro maniera – visada kreipiasi: „Režisieriau, kaip jūs manote, aš ką tik suvalgiau torto gabaliuką, ar nesutrukdysiu jūsų vaidmens traktuotei?“ ir vėl „režisieriau“... Tada aš jau sakydavau: „Galima, aš jus vadinsiu aktore?“ Ir mes taip pingpongą žaisdavom. Jie būdavo labai klusnūs ir daug klausinėdavo“, – prisimena režisierius.
Daug metų netapęs, pastaruoju metu režisierius vis dažniau pakyla į savo dirbtuvėlę antrame aukšte. Tapyba suteikia įkvėpimo ir padeda susidėlioti prisiminimus. Dar su legendiniu režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi dirbti pradėjęs A. Puipa įsitikinęs – dauguma vyresnės kartos lietuvių aktorių legendomis pabudo kitą rytą, kai kino ekranus pasiekė V. Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“.
„Legendą daro žiūrovas. Lietuvoje žiūrovai yra kuklūs – pamato, nusišypso, bet nevaro tavęs į alaus barą. Juk pusė garsių Rusijos aktorių prasigėrė ir mirė jauni, kadangi juos užpuldavo ir jie negalėdavo atsakyti savo gerbėjams. Mūsų aktoriams Rusijoje praeiti gatve irgi sunku būdavo, nes ten kitas mentalitetas. Atsimenu, amžiną atilsį Kisielius sako: „Negaliu, nusifilmavau „Kelionėje per kopas“, rašo man iš Rusijos laiškus, prašo atsiųsti megztinį, perlaidą už elektrą sumokėti“ – jie laiko tave savo bičiuliu, savo žmogumi, nors tavęs nepažįsta. Susitapatina ir tu jau esi legenda, į kurią gali kreiptis. Tai yra fenomenalus dalykas. Teatras galbūt neturi tokios įtaigos, kine tu tūkstančiams, milijonams žmonių esi artimas žmogus, nors nėra matę tavęs gyvo“, – tikina A. Puipa.
Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis tapo trimis Baltijos kino galiūnais, kuriuos kviesdavo filmuotis po visą tuometę Sovietų Sąjungą. Ne vienas aktorius rizikavo virsti vieno vaidmens legenda.
Atsisveikinimas su bičiuliais
Prieš kelis mėnesius išėjusį Vytautą Tomkų vienam vaidmeniui bandęs, bet bendrumo taip ir nesuradęs režisierius gailisi, kad kai kuriuos aktorius per mažai filmavo, o kai kuriems net ir neišdrįsęs pasiūlyti vaidmens.
Į būsimą savo filmą A. Puipa, net neabejoja, vėl kvies Juozą Budraitį. Prisipažįsta, žavisi Dainiumi Gavenoniu ir Aleksu Kazanavičiumi. Tiesa, po filmavimų ne su visais aktoriais užsimezga draugiški ir stiprūs ryšiai. Tik šviesaus atminimo Klaipėdoje gyvenęs aktorius Vytautas Paukštė buvo tapęs kone kino talismanu – režisierius kviesdavo jį į kiekvieną savo filmą bent nedidelio vaidmens.
„Yra aktorių, kurie su tavim neutralūs. Ir tu supranti – nelįsk į kažkokią draugystę, bandymą susitikti, kavos išgerti ar pasikalbėti, paplepėti. Sakykim, buvo Antanas Šurna – daug filmų, „Moteris“, „Elzė iš Gilijos“, tokie rimti vaidmenys, bet aš matau, kaip jis važiuoja troleibusu, pamato mane ir nudelbia akis, kad tik aš neprieičiau ir jam nereikėtų bendrauti su manimi ar jam nereikėtų bendrauti su kažkokiu keleiviu, kuris: „O, Šurna, sveikas, kaip gyveni?“ Jis slėpė save nuo tos bendruomenės. Su V. Paukšte mes kitaip. Aš pirmame filme „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ paėmiau jį, nebuvo jam tada net penkiasdešimties, bet man jis toks senas atrodė – aš jį senukui vaidinti paėmiau, kažkokiam valkatai žilam. Aš senau – o jis toks ir buvo visą laiką“, – pasakoja A. Puipa.
Kino kritikai ne kartą pabrėždavo, kad Algimanto Puipos filmų vaidmenys stiprūs. Režisierius ir pats įsitikinęs, kad pagrindinė Lietuvos kino fondo vertė – būtent aktoriai. Nuo „Velnio nuotakos“ iki „Edeno sodo“ gali pamatyti aktorės Vaivos Mainelytės kaitą kine. Panašiai juostose liko įamžintas šią vasarą išėjusio Regimanto Adomaičio kelias.
Šią vasarą itin dažnai skambančios žinios apie išeinančias legendas režisierių veja parymoti prie Žeimenos upės skardžio. Stebėdamas upės tėkmę kaskart susimąsto. Nyksta, kaip greitai nyksta Lietuvos kino fondą sukūrusi karta.
„Sunkiausiai aš priėmiau Vytauto Paukštės išėjimą“, – sako režisierius ir pasakoja, kad pakvietęs sukurti vaidmenį filme „Edeno sodas“, suprato – tai paskutinis jų filmas.
„Jie tiesiog gabalais krenta kaip tinkas nuo sienos. Pavyzdžiui, jeigu tu su jais artimai neturėjai reikalų, bet žinai to žmogaus teatro vaidmenis, tu priimi tai kaip faktą, neišvengiamybę. Bet yra tokie žmonės kaip V. Paukštė, su kuriuo mes tikrai buvome draugai ir netgi amžiaus skirtumas didelis. Bet mes, jei susitikdavome, tai dažniausiai festivaliuose, jo jubiliejuose arba filmavimuose. Mes kaip vaikai pridirbdavom tokių dalykų, kad jei motinos sužinotų, šikną išspardytų“, – dalinasi režisierius A. Puipa.
Požiūris į mirtį
Ir į gyvenimą, ir į mirtį reikia žiūrėti su humoru, – tikina režisierius, susigalvojęs sau smagų ritualą: keliskart per dieną savo netikroms avytėms paduoda vandens ir šieno. Nuo lietaus suneša jas į pastogę ar atgal į pievą. Pastaruoju metu ir jo kino juostose ypač daug grotesko, juodojo humoro. Režisierius neslepia, tai padėjo susiformuoti savotišką požiūrį net į mirtį.
„Juokingiausia, kad mes ją priimam labai ramiai – žinome ritualą, kas tai bus. Ateisi su gėlėmis, ten jau nebebus veido, stovės urna. Pastovėsi liūdnas, paskui parūkysi su kitais kolegomis. Ir koks absurdas: tu pats susitaikai su mintimi, kad to žmogaus nebėra, mes tuoj jį užkasime, pasakys kažkas kalbą. Ir paskui aplankysime ar neaplankysime po metų tą vietą... Bet tas žmogus visą laiką išliks tavo kažkokiuose prisiminimuose. Ir išliks tas ekraninis vaizdas, ko teatre negali išlikti.
Tu visą laiką būsi su juo gyvu. Tu užmiršti, kad to žmogaus nebėra. Išeini iš kapinių – supranti, kas įvyko. Slopina organizmas kažkokius momentus. Aišku, artimiesiems tas neužsimiršta, artimiesiems yra kitaip. Bet tavo tas draugiškų, bičiuliškų santykių momentas persikelia į kitą erdvę“, – aiškina pašnekovas.
Kaita kine, kaip ir gyvenime, sako A. Puipa, yra visiškai natūrali ir neišvengiama. O jaunoji aktorių ir režisierių karta sukurs savo legendas.
„Aš tokį dar žaidimą žaidžiu: jeigu dabar toks keistokas režisierius lietuvis sugalvotų padaryti remarką „Niekas nenorėjo mirti“ – būtų labai įdomu. Turbūt tragedija, nes ten jau sukalti visi savo vinys, visi personažai – ten niekas nesensta, viskas amžina, nors gal tema dabar nėra artima mūsų laikams. Ar yra pakeičiami? Jie yra kitokie. Jaunimas turi savo Adomaičius, savo gražuoliukus, kalbant apie vizualumą. Jie kitokie, jie keičiasi, svarbu tik, kad būtų istorijos jiems naudingos, kad režisieriai turėtų ką jiems pasiūlyti“, – sako režisierius A. Puipa.
Plačiau – rugsėjo 3 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
