„Geriau nepatirk karo“ – frazė, kurią kadaise teatro ir kino aktoriui Jokūbui Bareikiui pasakė močiutė. Tačiau tik šioje situacijoje, agresoriui užpuolus Ukrainą, galvodamas apie šeimą ir dukras, jis suprato linkėjimo prasmę.
Pirmosios karo dienos aktoriui Jokūbui Bareikiui, kaip ir visiems, buvo ištisas šokas ir stresas. Ir gyvenimas pradėjo suktis kitu režimu. Įprasti darbai ir veiklos ėmė stoti ir viskas vyko lyg sulėtintame filme.
Priešingai nei dauguma jo kolegų, aktorius nepuolė stoti į Šaulių sąjungos gretas, jis pasirinko kitą veiklą – prisidėti humanitarine pagalba. O Ukrainos situacija Jokūbui sukėlė jausmus, išgyventus sausio 13-osios naktį.
„Visi turime daryti tai, ką geriausiai mokame arba jaučiame. Aš nežinau, ar mokėčiau kariauti, dėl to aš prisidedu kitomis priemonėmis. Kaip ir daugelis vilniečių su šeima važiavome prie „Siemens“ arenos, kur buvo vežami rūbai, daiktai ir kažkaip prisiminiau 1991 metus. Tada man buvo dešimt ar vienuolika metų, žmonės visi susitelkę, tylu ir visi kažkaip neša, deda, aukoja. Man tiesiog sugrįžo tas jausmas, vienybė, susitelkimas“, – pasakoja aktorius.
Patriotizmo linija Bareikių šeimoje yra labai stipri. Jokūbo močiutė buvo ryšininkė, apsupta partizanų brolių, tad vaikystėje istorijų apie karą jis girdėjo daug.
Patriotizmas, lietuvybė – neatsiejama ir nuo Jokūbo kūrybinio kelio. Aktorius ne kartą pasirodė istoriniuose televizijos serialuose, filmuose, scenoje atlieka šios tematikos dainas.
Pasak aktoriaus, su gyvenimo lūžiais ir bėgančiais metais ateina kitoks požiūris ne tik į kasdienius gyvenimiškus dalykus, bet ir į karjerą. Beveik du dešimtmečiai scenoje, profesiniame kelyje ne kartą išgyventi amerikietiški kalneliai. Šiandien aktorius prisipažįsta: nebesiblaškau ir išgyvenu ramybės etapą.
Niekas nepaneigs, kad Jokūbas Bareikis – daugiaplanis aktorius: dirba keliuose skirtinguose teatruose, filmuojasi serialuose bei kine, dalyvauja televizijos muzikiniuose projektuose, dėsto Vilniaus kolegijoje. Sako, aukščiausiame darbymečio etape krūviai ir išsekimas priverčia stabtelėti.
„Kažkuriais metais aš skaičiavau, buvo gruodžio ar lapkričio mėnuo, tuo metu buvo trisdešimt trys spektakliai, neskaitant studentų, garsinimo. Tuo metu tų spektaklių atrodė labai per daug. Pavyzdžiui, tu žinai, kad rytoj tavęs laukia trys spektakliai – dvi, keturias, septynias valandas scenoje, neskaitant kelionių. Tai yra nemažai, nes išsekina. Buvo tokių traumų, atrodo, nesustojai laiku, tad kažkas sustabdė, ne organizmas atsisakė funkcionuoti, bet kažkas sustabdė“, – tikina aktorius.
Sėkmės recepto nėra, sako J. Bareikis. Be darbštumo nebūtų ten, kur yra dabar. Sako, šį bruožą paveldėjo iš savo močiutės ir tėvų. Tėvai – aktoriai Saulius Bareikis ir Danutė Kuodytė, prisimena, sūnų lepino, bet su protu.
Pasak Jokūbo, ir garsi šeimos pavardė neslėgė, tik išugdė daugiau atsakomybės.
„Iš jų niekados nebūdavo tokio didžiulio palaikymo: tu būtinai, sūnau, eik ir tai daryk. Galbūt kartais ir priešingai, bet dabar suprantu, kodėl. Kai tu bendrauji su žmonėmis, jauti, kad tėvai kažkaip yra padidinto matomumo žmonės ir juos kažkas žino. Tada atsiranda, bent jau man, tokia atsakomybė“, – tikina J. Bareikis.
Kaip ir dažnam lietuviui, Jokūbui teko paragauti ir sunkios emigranto duonos. Užvėrus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris, motyvas emigruoti buvo paprastas – ekonominis.
Norėjęs viską pasiekti savo rankomis, susiręsti gyvenimo pamatą, po studijų Jokūbas sukūrė šeimą ir su žmona Dominyka išvyko uždarbiauti į Londoną. Jis įsidarbino viešbučio registratūroje, žmona kambarine.
Dešimt mėnesių sunkiai dirbusi tuomet jauna šeima pasiekė tikslą – užsidirbo būstui. Jokūbas prisipažįsta: pirmagimio laukimas sugrąžino į Lietuvą. O vėliau suprato, jog ir Vilniuje galima užsidirbti.
„Naktinės pamainos po dvylika valandų, stovi prie stalo, atsakingas už informaciją, rezervaciją, restoranus, turi iškviesti taksi, suorganizuoti kelionę, jeigu kas nors skambina, paaiškinti, kaip atvažiuoti iki viešbučio – toks buvo mano darbas. Dirbdavau nuo septynių vakaro iki septynių ryto, tada pervažiuodavau į kitą viešbutį ir dar keturias valandas dirbdavau – iš viso 16 valandų. Grįždavau namo, atsijungdavau, kiek galėdavau“, – prisimena J. Bareikis.
Šiandien Bareikiai augina tris dukras – Barborą, Severiją ir Liuciją. Jokūbas neslepia, kad apmaudu dėl buvusio profesinio lėkimo, karšto darbymečio etapų, nes laiko, praleisto ne su vaikais, nebesugrąžinsi. Kita vertus, save laikantis griežtu tėvu, aktorius nori savo dukroms pirmiausia įskiepyti pagarbą vyresniam žmogui.
„Griaužia, iš tikrųjų griaužia, kad to laiko daug praėjo, jau užaugo vaikai. Man irgi nėra lengva, kai vaikai sako: nieko naujo, tavęs nėra, šiandien nežaisime, niekur neisime, su dviračiais nevažiuosime. Nėra lengva išeiti, ypač, kai jauti, kad jau per daug arba dieną iš dienos išeini. O kartais būna, kad tu grįžti po visos dienos jau prisibendravęs, bet turi surasti dar jėgų, o kartais ir nerandi“, – sako pašnekovas.
Vyresnioji dukra Barbora paveldėjo giminės gabumus aktorystei. Prieš kelerius metus ji atsitiktinai pasuko tėvo pėdomis. Dalyvavo filmų aktorių atrankose ir gavo vaidmenis kino juostose „Gimtinė“ ir „Pilis“.
Praėjusiais metais nacionaliniuose kino apdovanojimuose Barbora buvo pripažinta geriausia metų aktore. Jokūbas kukliai prisipažįsta: niekada netikėjo, kad dukra pasuks jo keliu, tačiau šiandien atžalai linki dar platesnių profesinių vandenynų.
„Matyt, jai pačiai patiko. Ji tam iš anksto ruošdavosi, be problemų keldavosi ketvirtą, penktą valandą ryto. Mėnesį laiko filmavimas vyko Airijoje, ten ji gyveno su priežiūra. Jai tikrai buvo nelengva, aš manau. Jai tuo metu buvo tik šešiolika, tai yra paauglystė, esi sutrikęs ir staiga gauni pripažinimą“, – svarsto trijų atžalų tėtis.
Po netikėtai dukrą aplankiusios šlovės aktoriui su dukra teko pasikalbėti ir apie viešumo kainą. Tiesa, žmona Dominyka jau seniai priprato prie Jokūbo populiarumo. O pats aktorius atviras – per du dešimtmečius šeimoje tapo partneriais, santykiai tik išryškino charakterių kampus.
„Nei vienoj šeimoj idealaus gyvenimo nėra. Ir kojinės, ir šiukšlės laiku neišneštos, ir lova nepaklota, taip yra. Bet priklauso nuo dviejų žmonių sąmoningumo ir kantrybės. Išsidraskyti ar pastabom apsimėtyti paprasta. Tačiau turiu išmintingą žmoną, kuri mane pakenčia. Nesam tie, kurie nekalbam dieną, dvi ar daugiau, norisi greičiau užbaigti, išsiaiškinti“, – tikina aktorius J. Bareikis.
Plačiau – gegužės 24 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
