Scenos generolu vadinamas aktorius ir muzikantas Kostas Smoriginas sako, kad jei gali būti liaudies artistas – gali būti ir liaudies generolu. Save jis sako laikantis sėkmės žmogumi, kuris teatre patyrė viską – ir pakilimą, ir klaidas, ir nuopuolius.
K. Smoriginą kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėjas Donatas Puslys.
– Jūs vadinamas „scenos generolu“. Ko reikia, kad užsitarnautumėte tokį titulą?
– Iš tikrųjų reikia prisipažinti, kad pas Eimuntą Nekrošių aš turėjau ne mažesnį nei generolo laipsnį, man buvo daug kas leidžiama. Tai negi leitenantu ar viršila pasivadinsi? Aš į visa tai žiūriu paprastai – laipsnį suteikia liaudis. Jei gali būti liaudies artistas, gali būti ir liaudies generolas.
– Viename jūsų interviu skaičiau, kad to teatrinio gyvenimo, kokį jūs gyvenote, užtektų trims žmonėms.
– Aš laikau save „lucky men“, sėkmės žmogumi, kuris teatre patyrė ir didžiausių pakilimų, ir nuopuolių, ir klaidų. Mano teatrinis gyvenimas buvo pilnas visko – ir paties gražiausio, ir paties juodžiausio.
Kelionės su teatru, gastrolės, atsakomybė – tai buvo vienas gražiausių periodų. Mums kartu su E. Nekrošiumi teko prakeliauti 30 metų.
– Sakėte, kad teatre būta ne tik pakilimų, bet ir nuopuolių. Kai džiaugsmas, mes be abejo džiaugiamės, skraidžiojame ant sparnų. O kaip nepasiduoti, kai, liaudiškai tariant, yra „šikna“?
– Kai „šikna“, yra dvi išeitys: giliau į ją lįsti, arba krapštytis iš jos visom galimom jėgom. Kas dažniausiai pavykdavo. Nepasakyčiau, kad būčiau turėjęs labai daug tų juodžiausių nuopuolių. Vadinu save laimingu žmogumi, tad daugiau būta sėkmės ir lepinimo – tiek režisierių, tiek žiūrovų, tiek kine ar teatre.
Gaudavau gausybę įvairiausių vaidmenų, tarp jų ir pagrindinių, tačiau nesigėdinau vaidinti ir kupranugario užpakalį, kurį nešiojau E. Nekrošiaus spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Vieną dieną būdavau generolas, kitą – eilinis. O eilinis priverstas daryti tai, ką jam liepia, ir užsiiminėti ne pačiais švariausiais dalykais.
– O kai jūs sakote, kad esate laimingas žmogus. Iš kur ta laimė ateina?
– Žiūrovų meilė, pripažinimas ir atsakomybė prieš juos yra didžiausia laimė. Žinot, kaip sunku uždirbti gerą vardą, o „prašikti“ jį galima per keletą sekundžių. Žinoma, talentas daug ką lemia, bet be darbo nieko nebus. O mes dirbdavome neskaičiuodami laiko nuo pat studentavimo dienų. Kai mokėmės pas Tamulevičiūtę, negailėjome savęs.
– Jūs dirbate, išsikraunate. Tie žmonės, kurie jus stebi scenoje, gauna malonumą, ekstazę, o jūs?
– Aš irgi gaunu atgal – tą spinduliuotę, pasitikėjimą, meilę, pagarbą iš salės. Tai ir yra aukščiausias lygmuo, kokį tik gali pasiekti menininkas, ypatingai teatralas. Tai nepalyginama su jokiais jausmais. Tai yra tarpusavio ryšys, todėl labai sunku užsidirbti gerą vardą. Įsijungia mygtukas ir supranti, kad kelio atgal nėra. Reikia netausoti savęs.
Nekrošius turėjo fantastišką posakį: „Tik neapvalink kampų.“ Nes artistas kartais yra priverstas tausoti save. Ten nukirpti gabaliuką, ten padaryti tą patį. Aš prisimenu patį „Makbeto“ spektaklio finalą, žygiavimo sceną. Eimis sakė: „Tu turi stiprias kojas, o galva ir širdis atlaikys.“ Ir aš ėjau, ėjau iki tamsumo akyse ir dar kalbėjau eiliuotą tekstą. Tada supranti, kad ten jokio kampo nenukirsi.
– Kostas Smoriginas scenoje yra generolas. O koks yra Kostas Smoriginas, kai nusileidžia uždanga? Irgi esate generolas savo kasdienybėje?
– Ne, nors esu pakankamai valdingas, skandalingas, nesusilaikantis. Tačiau čia klausimas ne man, o Daliai, kuri su manimi gyvena 45 metus. Mažai yra žmonių, kurie iškęstų mane buityje su visais mano kaprizais. Tuo labiau, kai dabar subyrėjo sveikata, aš be jos būčiau niekas.
Gyvenime aš bet kokiu oru vedžioju šunį, mėgstu išeiti prie jūros, nufotografuoti ją ir siųsti Daliai žinutę: „Kaip aš nepakenčiu tos tavo Baltijos jūros, kokia ji šalta.“ O ji rašo: „Aš ją dievinu.“ Po to nueinu, nufotografuoju balą ir rašau: „Dalyte, čia tikrai ne jūra.“ Taip ir žaidžiam kaip Churchillis su žmona – žinutėm.
– Sakėte, kad scenoje geras aktorius kampų neapeidinėja. O kasdieniame gyvenime ar reikia išmokti juos apeidinėti?
– Reikia. Visko reikia išmokti: meluoti, kampus apeidinėti, diplomatu būti, nuolaidumo išmokti, pakantumo išmokti. Vienas kitą to išmokome, kai yra bendri namai, bendras vaikas, kuris didžiuliais žingsniais žengia karjeros keliu ir labai juo didžiuojuosi. Anūkai. Turiu vieną sūnų ir keturis anūkus.
– Kas jus traukia į priekį, kad ne tik liktų dairytis į tai, kas buvo, tačiau ir lauktumėte rytojaus?
– Žinote, aš praeitame koncerte juokavau, kaip yra sakęs Čechovas: „Kostai, tu turi stiprų, tačiau šlykštų balsą.“ Mano balsas yra kažkuo unikalus, ką visi akcentuoja. Kol tas balsas dar skamba, kol žmonės eina į koncertus, aš ir dainuosiu. Tai mane veža. Tai tarsi patepimas, kad tu savo vietoje ir esi dar reikalingas.
Nieko kito vaidinti nebegaliu. Po insulto negaliu ir sagų užsisegti, tačiau apie ligas, kurios užpuolė ir palaužė, nepasakosiu. Tačiau be Dalios aš ir koncertuoti negalėčiau, nes ji viską surenka, visus mikrofonus, palydi iki mašinos, nuveža ir parveža.
– Kalbėjome apie tai, kad bažnyčia jums nėra artima. O Dievas?
– Dievas yra. Esu tikintis. Gal ir ne pirmas tą pasakysiu, kad patys žmonės susigalvoja tas religijas. Aš tikiu į vienatinį Dievą, tą jėgą, kuri yra virš visko, visos visatos, kosmoso. Aš visada akcentuodavau, nors kunigas Arūnas Peškaitis mane ir sudraudė, kad man nereikalingas tarpininkas, kad eičiau išpažinties. Aš galiu atsistoti ir atlikti tą išpažintį, nors to nedariau jau seniai. Nesu praktikuojantis katalikas, tačiau Dievas yra.
– Ar jaučiate Dievo artumą sunkiausiose gyvenimo akimirkose?
– Čia jau prasideda mistika. Nejaučiu, kaip ir visi žmonės, bet labai tikiu. Prieš kiekvieną „Makbetą“ aš uždėdavau kryželį toje scenoje, kai žudydavo Banką. Tada kalbėdavau maldelę „Dieve mūsų“. Tris šimtus metų egzistuoja tokia legenda, kad Shakespeare‘as raganos monologuose naudojo juodosios magijos tekstus. Sakoma, kad tą pjesę lydi prakeiksmas. Vaidinant vis kažkas nukrenta, kažkas susilaužo koją. Aš išsisukau pakankamai lengvai – vaidinau su trimis sulaužytais šonkauliais, vienai kolegei išmušiau dantį, o Gabrielei Kuodytei sulaužiau pirštą. Skaičiau, kad tai menki praradimai. Bet kai juos suskaičiavau ir ateidavo ta scena, aš vis tik kryžiuką užmesdavau ir maldelę sukalbėdavau. Dėl viso pikto, nepakenks.
Plačiau – gegužės 22 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
