Didelis šamas, tai kone pats įspūdingiausias laimikis kokį Lietuvoje įmanoma pagauti su meškere, rite, valu, ir ant kabliuko uždėtu masalu. Sėkmingai žvejybai reikės nesibaigiančios kantrybės, užsispyrimo ir begalės bandymų, tačiau sulaukus šiek tiek sėkmės visas įdėtas darbas atsiperka su kaupu. Ši žuvis mūsų vandenyse gali užaugti iki 2,5 metrų ilgio ir pasiekti net 90 kilogramų viršijantį svorį.
Jokia kita žuvis nė iš tolo negali lygintis su šamu nei savo dydžiu, nei jėga. Žinoma, tokių egzempliorių pasitaiko itin retai, dažniausiai pagaunami 50–60 centimetrų ilgio ir 1–1.5 kilogramo svorio laimikiai, tačiau tikrai užsispyrus ieškoti didžiausių trofėjų ir įdėjus pakankamai darbo galima pagauti ir ne vieną 20 kilogramų ribą perlipantį ūsuotąjį.
Niekam ne paslaptis, kad šamai mėgsta šiltą vandenį, patys aktyviausi būna nuo balandžio pabaigos ar gegužės pradžios iki rugpjūčio galo, nors dėl neršto aktyvumas neretai trumpam sumažėja apie birželio mėnesį ir vėl įgauna pagreitį liepą.
Šamai yra itin plėšrios žuvys, į savo mitybos racioną įtraukiančios kone viską, kas juda po vandeniu. Valgo vėžiagyvius, varles, dėles, kitas žuveles. Įspūdingesnius gabaritus pasiekę šamai taip pat maitinasi ir vandens žinduoliais ir vandens paukščiais, neretai suėda tokias žuvis, kurios bet kuriam žvejui pasirodytų kaip rimtas trofėjus. Šamų dietoje kanibalizmas taip pat nėra išimtis ir didelis šamas neretai su malonumu praryja mažesnį.
Šamai paplitę didesnėse Lietuvos upėse ir ežeruose, anksčiau būdavo pagaunami tik upėse, didžiausiuose ir giliausiuose ežeruose ir užtvankose, tačiau dabar vis dažniau šamais įžuvinami ir mažesnis vandens telkiniai, kur šamai prisitaiko prie esamų sąlygų. Dažniausiai gyvena po vieną, į poras ar nedidelius būrius susirenka neršto metu ir šaltuoju metų laiku, kai būna gerokai mažiau aktyvūs ir duobėse laukia, kol vanduo pradės šilti.
Mažesni šamukai gali gyventi ir būriais, tačiau didesnieji išsirenka savo vietą, dažniausiai tai bus gili duobė, aplink kurią ir kurioje netrūktų įkritusių šakų, didelių akmenų, kelmų ir kitos struktūros. Dažniausiai aktyviai maitinasi anksti ryte, vėlai vakare ir naktį, tuo metu pakyla iš savo duobės ir medžioja arčiau vandens paviršiaus, duobės pakraščiuose, neretai išplaukia medžioti ir į sėklių.
Žvejyba, masalai ir įrankiai
Šamai gali būti gaudomi įvairiausiais būdais, dugninėmis, plūdinėmis meškerėmis, spiningais ar velkiaujant, taip pat į pagalbą pasitelkiant būtent šamams vilioti sukurtą įrankį – kvoką, dar vadinamą kvakle. Nesvarbu, kurį žvejybos būdą didiesiems šamams žvejoti pasirinksite, visuomet reikėtų naudoti išskirtinai galingus įrankius. Šamas nėra ta žuvis, kurią būtų galima gaudyti ant „light“ tipo spiningėlio ar „match“ plūdinės meškerėlės su 0.14 mm pavadėliu. Tiek meškerė, tiek ritė ir valas turi būti pasiruošę atlaikyti itin dideles apkrovas, neretai šamų žvejybai naudojami sūraus vandens milžinams žvejoti sukurti meškerykočiai, taip pat galima rasti ir būtent šamų žvejybai skirtus įrankius.
Ritė turi būti ganėtinai didelė, kad į ją būtų galima sutalpinti bent 200 metrų storo pinto valo, ne ką mažiau svarbu, kad ritė turėtų tvirtą ir patikimą stabdį. Ritės tipas kiek mažiau svarbus, vieni žvejai mėgsta multiplikatorines rites, kiti inercines, dar kiti beinercines rites, visos jos gali puikiai atlikti reikiamą darbą.
Pagrindinis valas kone visada pintas ir storas, tikintis pagauti didelį šamą turėtų būti ne plonesnis nei 0.35 mm, dažnai naudojami ir gerokai storesni, iki 0.5 mm storį siekiantys pinti valai. Pavadėliai naudojami įvairūs, tačiau renkantis pavadėlį svarbu nepamiršti, kad šamo burna pilna mažyčių dantukų kurie gali pažeisti valą, todėl monofilamentinis pavadėlis turbūt mažiausiai patikimas pasirinkimas.
Itin dažnai, ypač žvejojant dugnine meškere, renkamasi naudoti storą pinto valo pavadėlį, šio storis gali siekti net iki 1 mm, taip įsitikinant, kad nei šamo dantukai, nei šamo gyvenvietėje esantys kliuviniai valo lengvai nenuplėš. Taip pat galima naudoti ir metalinius pavadėlius, tačiau jie populiaresni gaudant velke ar spiningu, nes žvejojant dugnine šamas turi daugiau laiko įvertinti situaciją ir pajutęs metalinį pavadėlį masalą dažnai tiesiog išspjauna.
Kalbant apie masalus, jų šamų žvejyboje yra begalės. Žvejojant spiningu ir velke šamui siūlomi įvairiausios žuvelės imitacijos – gumos, blizgės ar vobleriai. Gaudant dugnine meškere ar kvoku keliant žuvį iš duobių populiariausia naudoti naktinius sliekus, varles, žuveles arba žuvų gabaliukus. Gerokai įsigilinus į šamų žvejybos subtilybes galima rasti ir itin keistų masalų, tokių kaip kepti žvirbliai ar karštu vandeniu plikytos varnos, tačiau jų veiksmingumas Lietuvoje tikrai kelia daug klaustukų.
Siūlant masalą šamui svarbu žinoti, kad ši žuvis geru regėjimu nepasižymi, vadovaujasi kitais jutimais, todėl itin efektyvūs stiprų ir žmogaus nosiai ganėtinai nemalonų kvapą skleidžiantys masalai. Žvejojant dirbtiniais masalais praverčia aktyvesnis darbas, kad šamą viliotų ne tik išvaizda, bet ir masalo skleidžiamos vibracijos. Neretai žvejai ir dirbtinius masalus „paskanina“ įvairiais kvapais primenančiais vėžiagyvius, moliuskus, ar kitą šamų mėgstamą maistą.
Turbūt pati unikaliausia ir egzotiškiausia šamų žvejyba tai bandymas juos suviliotu kvoku. Tai būtent šiai žvejybai skirtas medinis įrankis, kuriuo specialiais rankų judesiais yra „plakamas“ vandens paviršius, taip išskleidžiant išskirtinį kvoko, dar vadinamo kvakle, garsą. Susidomėję šiuo garsu šamai pakyla iš savo duobių, o pakilę randa žvejo siūlomą masalą. Tokia žvejyba galima tik iš valties, itin pravartu turėti ir echolotą, kadangi echolotu galima stebėti, ar į kvoko garsus reaguoja žuvis.
Masalas pateikiamas dažniausiai ne pačiame duobės gylyje arti dugno, atvirkščiai, dažniausiai žvejojama virš duobės, bet masalas nuleidžiamas tik kelis metrus ar dar mažiau į gylį ir laukiama, kol šamas pakils iš duobės ir stvers gardų kąsnelį. Būtent gaudant kvoku turbūt didžiausia tikimybė suvilioti šamą vidurį dienos, tuo tarpu kiti žvejybos būdai gali būti efektyvesni vėlai vakare, naktį ar anksti ryte.
Žvejojant dugnine meškere viskas atrodo ganėtinai paprasta, tereikia žinoti, kur gyvena šamas, ten užmesti meškerę su pakankamai sunkiu svareliu, kad masalo nenuneštų srovė ir laukti šamo kibimo. Tik to kibimo laukti gali tekti ilgai, neretai didžiuosius šamus besivaikantys žvejai gali nesulaukti nei vieno šamo kibimo net kas dieną žvejodami ištisas savaites. Kita vertus, šamas tokia žuvis, kad joks žvejybos būdas negarantuoja kibimo, tiesiog pasirenkamas tokia žvejyba, kuri artimiausia žvejo sielai.
Jeigu su dugnine reikia ilgai ir kantriai sėdėti ant kranto, o su kvoku nuolat plakti vandens paviršių, žvejojant spiningu teks gerokai paplušėti sukant ritę ir atliekant tūkstančius metimų tikintis bent vieno šamo prisilietimo. Velkiaujant yra plaukiojama valtimi aplink potencialas šamo medžioklės vietas tikintis, kad šis pakils iš savo duobės, arba jau tykos grobio jos pakraščiuose. Kiekvienas iš šių būdų turi savo žavesį ir norint pagauti ūsuotąjį mūsų vandenų milžiną belieka išsirinkti sau labiausiai patinkantį.
Išsirinkus žvejybos stilių, pasiruošus įrangą ir masalus, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, kad nusišypsos sėkmė. Gali tekti palaukti, tačiau emocijos kurias suteiks kova su įspūdingiausiu Lietuvos vandenų plėšrūnu tikrai atpirks visą įdėtą vargą.
