Dažnai sakoma, kad kepinant vasaros karščiui lydekų ir ešerių žvejyba beprasmė, neva šiems plėšrūnams daug labiau patinka vėsus vanduo, o vidurvasarį jie tiesiog nekimba. Šiuo metu siūloma gaudyti taikią žuvį – karpius, karšius, karosus, tačiau jų žvejyba visai kitokia, o plėšrią žuvį mėgstantys gaudyti žvejai ne visada nori iškeisti spiningą į dugninę ar plūdinę meškerę.
Vasarą praleidžiame dar daugiau laiko gamtoje nei įprastai, prie įprastų žvejybų prisideda poilsis prie ežerų ar upių, kurio metu taip pat norisi išmėginti sėkmę žvejojant. Visgi džiugi realybė yra tokia, kad tiek ešerius, tiek lydekas galima sėkmingai gaudyti ir vasarą, tereikia prisitaikyti prie kiek pasikeitusių šios žuvies užgaidų.
Masalai
Lydekos ir ešeriai minimi kartu ne veltui. Dažniausiai į šias žuvis taikomasi atskirai, gaudomos arba lydekos, arba ešeriai, o pagal žuvį stipriai skiriasi ir pasirinktas žvejybos būdas, meškerės, valai, masalai. Vasarą riba tarp šių dviejų populiariausių Lietuvos vandenų plėšrūnų sunyksta iki tokios, kad jos galima ir neįžvelgti ir abi žuvis gaudyti identiškais metodais.
Visų pirma, vasarą reikėtų naudoti gerokai mažesnius masalus. Ypač lydekas esame įpratę gaudyti dideliais masalais, o pastaraisiais metais vis dažniau siūloma juos dar labiau didinti. Tai tikrai puikus būdas pagauti dideles lydekas pavasarį ir rudenį, tačiau vasarą aktyvaus lydekų kibimo ant 20 centimetrų ar dar didesnio ilgio gumų, ar didžiųjų voblerių tikėtis tikrai neverta. Vasarą reikėtų rinktis gerokai mažesnius masalus kuriuos galėtumėte pravesti paviršiniame ar viduriniame vandens sluoksnyje.
Visų pirma, dugnu šokdinamos gumos ar giliai skęstantys vobleriai vasarą nėra veiksmingi todėl, kad ten, kur medžioja lydekos, vasarą dažniausiai sukyla tankus vandens žolių sluoksnis, tad daug daugiau laiko praleisite iš vandens traukdami aplink kabliukus apsisukusią augmeniją, nei žuvis. Taip pat daugiau aktyvumo viršutiniuose vandens sluoksniuose verta tikėtis todėl, kad būtent čia kaitinant vasaros saulei būriuojasi smulki žuvis kuri besidžiaugdama saulės voniomis tampa lengvu grobiu plėšrūnams.
Paaiškinti kodėl reikėtų žvejoti viršutiniuose vandens sluoksniuose yra gerokai lengviau, nei išsiaiškinti kodėl žuvis šiuo metu nori būtent mažyčių masalų. Juk ir didelius masalus galima visiškai sėkmingai pravesti netoli vandens paviršiaus. Pagrindinė vyraujanti teorija yra ta, kad vasarą jau būna ūgtelėjusios pirmametės žuvelės, išsiritusios dar pavasarį. Jų tikrai gausu, o pasiekusios 2-3 centimetrų ilgį jos tampa itin lengvu, gardžiu užkandžiu ešeriams ir lydekoms. Žinoma, norint prisikimšti skrandžius tokios dydžio žuvelėmis jų reikia suvalgyti ne vieną, todėl šiuo metu plėšrūnai gali būti itin aktyvūs, vieną po kitos rydami smulkmę.
Masalų pasirinkimų yra tikrai daug, itin populiaru vasarą naudoti 1 ar 2 dydžio sukres, įvairias vartykles, nedideles silikonines gumas, taip pat pasiteisina negiliai neriantys 4–5 centimetrų ilgio „crank“ tipo vobleriukai ar nedideli siauro profilio vobleriai iki 8–9 centimetrų ilgio. Dažniausiai pasiteisina masalai neriantys ne giliau nei 1 metras, dažnai renkamasi naudoti iki 50 centimetrų gylio neriančius vobleriukus, o gumas, sukres ir vartykles pravedinėti tempiant greitai, kad šios plauktų paviršiniuose vandens sluoksniuose. Net ten, kur gylis siekia 3–4 metrus ir būtų galima sėkmingai žvejoti giliau, lydekos ir ešeriai labai noriai pakyla ant nedidelių žuvelių imitacijų iki pat paviršiaus.
Laikas ir vieta
Tinkamai pasirinktas žvejybos laikas ir vieta taip pat yra labai svarbu norint sėkmingai pagauti lydeką ar ešerį vasaros metu. Jeigu dieną nėra nei vėjo, nei debesų, nuolat plieskia saulė, tuomet kibimo galima tikėtis tik anksti ryte ir vėlai vakare, dienos metu žuvys dažniausiai būna ganėtinai vangios ir dideliu laimikių skaičiumi pasigirti pavyksta itin retai. Jeigu vandens paviršių šiek tiek šiaušia vėjas, saulė slepiasi už debesų, žvejoti galima visą dieną. Lietus taip pat jokiu būdu nėra trikdis, atvirkščiai, per lietų galima tikėtis didelės kibimų gausos.
Renkantis vieta žvejybai svarbu žinoti, kad lydekos retai kada nutolsta nuo savo įprastų medžioklės plotų, kurie yra priekrantės arba seklumų žolynuose. Kai kuriuose vandens telkiniuose gausu properšų tarp žolių, kur galima atlikti ilgus, nepertraukiamus pravedimus šalia žolių linijos, čia galima tikėtis iš žolynų išlindusio plėšrūno kibimo. Jeigu tokių properšų nėra ar yra labai mažai, tenka manevruoti tarp paviršiuje esančių žolių, pravedimus atliekant pačiame paviršiuje, kartais net plaukiančio tipo masalais. Tokia žvejyba jau sudėtingesnė ir reikalauja šiek tiek daugiau įgūdžių.
Jeigu žvejojant šalia žolių linijos galima tiesiog mesti masalą ir ganėtinai greitai jį surinkinėti sukant ritę, tai žvejojant pačiose žolėse reikia ir žinoti kaip išlaikyti masalą šalia paviršiaus, kaip jį timptelėti norint, kad masalas peršoktų lelijos lapus ar kitas paviršines žoles ir sugebėti minimaliai pakeisti masalo plaukimo kryptį siekiant išvengti žolių. Viena vertus, tokia žvejyba gali pareikalauti nemažai kantrybės, masalams nuolat kimbant už augmenijos. Kita vertus, patys kibimai šioje žvejyboje yra itin įsimintini ir verti kiekvienos vargo sekundės, kadangi lydekos ar ešeriai pakyla masalą paimti nuo pat paviršiaus, kartais kone visu kūnu iššokdami iš vandens. Tokių kibimų daugiausia sulaukiama būtent vasarą ir kiekvienas plėšrios žuvies žvejybos entuziastas turėtų bent išmėginti paviršinę lydekų ir ešerių žvejybą vasaros sezono metu.
Įranga
Nors vasarą tinkamai žvejojant tikrai galima pasigirti didele lydekų ir ešerių kibimų gausa, tačiau dydžiais pasigirti galima gerokai rečiau. Dažniausiai kimba nedidelės lydekaitės ir smulkūs ar vidutinio dydžio ešeriai, todėl tikrai nereikia galingų įrankių norint susitvarkyti su žuvimi. Masalai taip pat nedideli ir lengvi, jiems užmeti pakanka daugelio „light“ tipo spiningų, tad sunkintis tikrai neverta. Žvejoti su lengvesniu ir jautresniu įrankiu visuomet maloniau, jeigu tik tai galima daryti neperlipant meškerės užmetimo svorio ribų. Iš esmės, išskirtiniai įrankiai tikrai neprivalomi ir nebūtini, tad žvejoti tikrai galėsite su savo turima meškere ir rite.
Su galbūt šiek tiek daugiau niuansų susiduriama renkantis pavadėlį. Lydekos turi aštrius dantis kurie lengvai nupjauna bet kokį monofilamentinį valą. Rudenį ir pavasarį dažniausiai renkamasi naudoti arba labai storą fluorokarboninį pavadėlį arba taip pat pakankamai storą metalinį pavadėlį. Žvejojant dideliais masalais jie puikiai tinka, tačiau standus ir storas pavadėlis gali trukdyti mažo masalo darbui, jį slopinti.
Su mažais masalais verta rinktis ir ganėtinai ploną ir neilgą metalinį pavadėlį, tokie labai dažnai naudojami poledinėje žūklėje. Pavadėlio ilgis 15–20 centimetrų, pagamintas dažnai iš plonytės titano ar kitos vielos. Žinoma, tai nėra pats patikimiausias variantas traukti milžiniškas lydekas per žolynus, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, didžiosios lydekos vasarą pasitaiko retai, o net ir plonesnis titaninis pavadėlis su stambia žuvimi susitvarko ganėtinai neblogai.
Jeigu mėgstate plėšrios žuvies žvejybą ir jau buvote nukabinęs nosį, kad teks griebtis dugninės ar plūdinės meškerės nes, neva, plėšrūnės vasarą vangios, metas nosį pakelti atgal ir išbandyti lydekų bei ešerių žvejybą nedideliais masalais vasaros sezono metu.
