Sidabras ir auksas jos rankose virsta ne papuošalais, bet švyti nematyta šviesa, tampa tyliais, arti kūno nešiojamais pasakojimais. Jos kūryba yra lėtas, beveik paslaptingas procesas, kuriame susitinka istorija, gamta ir žmogaus prisilietimas. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ ji sako, jog yra soti laime ir pilnatve to, ką gyvenime veikia ir ką turi.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kaip manai, ar juvelyrikoje atsidūrei atsitiktinai?
– Abu mano seneliai buvo nagingi, bet abu – skirtingai. Vienas mano senelis buvo labai struktūruotas, prisimenu, kad mėgau stebėti jį pjaustantį žalvarį. Buvau sužavėta tuo, kad jis gali pasigaminti sau daiktą.
Kitas mano senelis nebuvo nagingas tradicine prasme, jis rinkdavo keisčiausius daiktus: sąvaržėles, laikrodžių grandinėles. Močiutė ant jo pykdavo, klausdavo jo, kam jam viso šito reikia. Jis sakydavo: „Atiduosiu žiogui.“ Aš buvau tas žiogas. Su seneliu turėjome slaptą sąjungą.
– Kas tave patraukė į juvelyriką?
– Nuo paauglystės lankiau dailės mokyklą, menas visada buvo šalia. Įtaką man padarė ir mano keramikos mokytoja. Per ją aš pagalvojau, kad baigusi mokyklą turiu arba studijuoti antropologiją, arba juvelyriką.
Kažkaip šios sritys buvo susijusios, antropologija man buvo įdomi iš socialinės pusės, bet pastudijavusi supratau, kad tai yra ne mano, man vis dėlto reikia grįžti prie juvelyrikos.
Visą laiką galvojau apie juvelyriką, net studijuodama apie antropologiją, galvojau, kur nuvyksiu ir kaip stebėsiu, ką žmonės nešioja. Juvelyrika visada kažką reiškia, juvelyrika yra apie istorijas. Tos istorijos man ir buvo įdomiausios.
– Ką juvelyrika žmonėms galėtų reikšti šiandien?
– Mane istorijos dažnai susiranda pačios – žmogus, atėjęs pas mane pradeda pasakoti apie save, dalinasi, ką tam tikri simboliai jam galėtų reikšti. Esu slaptų istorijų saugotoja, žinau kas, kam pasipirš, žinau ir skaudžių istorijų. Pavyzdžiui, šeima praranda vaikelį ir ieško būdų, kaip galėtų įprasminti jo atminimą.
Dabar galbūt žmonės nebūtinai nori tai parodyti, bet nuo seniausių laikų juvelyrika buvo ženklas.
Taip pat ir istorinėje juvelyrikoje egzistuoja momento juvelyrika, kuri įprasmina mylimojo sruogą ar mylimosios nuotrauką. Tai nėra šiaip simboliai, juvelyrika yra menas prie kūno.
– Kaip dažnai mes pasimetame tarp grožio ir juvelyrikos svorio?
– Mes negalime žmonėms aiškinti, kad jie norėtų turėti tas istorijas. Ir man pačiai būtų sunku kiekvieną dieną nešiotis milijoną istorijų, tai yra didžiulė kuprinė, kartais norisi tik puoštis.
Galvojant apie lietuvių baltų kostiumą, galėtume galvoti, kad jais žmonės tik puošėsi, bet tie kostiumai taip pat kažką reikšdavo – socialinį statusą, turtą. Dabar galbūt žmonės nebūtinai nori tai parodyti, bet nuo seniausių laikų juvelyrika buvo ženklas.
– Ar tavo pačios namuose papuošalai dar telpa?
– Telpa, anksčiau tikrai buvau batsiuvys be batų, dabar jau atsirado laiko ir sau. Kartais, kai sugalvoju važiuoti į kokią nors mugę, tikrai pagalvoju, jei niekas nenupirks, tai pasiliksiu sau. Taip ir atsiranda papuošalai mano namuose.
– Ar į kūrybą tu sudedi savo istorijas?
– Aš užsiimu labai skirtinga juvelyrika, ji gali būti ir šiuolaikinė, ir labai klasikinė. Šiuolaikinė juvelyrika yra meno forma, naudoju įvairiausias medžiagas, medį, akmenis, rastus objektus ir iš jų kuriu tokią juvelyriką, kuri galbūt būtų labiau matoma kaip skulptūriška.
Tačiau yra ir ta juvelyrika, kurią laikau dizainu arba amatu. Aukso ir sidabro juvelyrika dažniausiai ir yra skirta nešiojamiems papuošalams, kuriuos žmogus gali nešioti kiekvieną dieną. Ar žmogus nori girdėti mano istorijas, ar ne – jo pasirinkimas.
Esu slaptų istorijų saugotoja, žinau kas, kam pasipirš, žinau ir skaudžių istorijų. Pavyzdžiui, šeima praranda vaikelį ir ieško būdų, kaip galėtų įprasminti jo atminimą.
Tiems, kam istorijos yra įdomios, aš jas pasakoju ir tų istorijų yra daug. Mano formos dažnai ateina iš architektūros, Europos auksakalių kultūros, kurios prisižiūriu bažnyčiose, muziejuose, galiausiai savo įkvėpimus aš sujungiu į kolekcijas.
– Ar papuošalų kūryba nėra vienišas procesas?
– Kūryboje yra daug buvimo su savimi, bet man tai tinka pagal būdą. Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet vienatvė man yra resursas. Tam, kad aš galėčiau susidėlioti savo mintis, atsakyti į klausimą, ko aš noriu gyvenime, man reikia vienatvės.
Prisimenu, kažkada turėjau priimti labai svarbų gyvenimo sprendimą. Išvažiavau į Paparčių vienuolyną pabūti savaitę kardinalioje vienatvėje. Man viskas iškart pasidarė aišku.
Kitas dalykas, žmonės tik įsivaizduoja, kad esu nuolat užsidariusi. Ypač kai nuomojausi studiją Užupyje, pas mane šniūrais eidavo žmonės, būdavo smagu, ypač kai žmonės užsukdavo užsisakyti vestuvinių žiedų. Man įdomu, kaip jie jaučiasi, kaip jiems sekasi ruoštis.
– Ar kartais nutinka taip, kad žmonės užsuka pasimatuoti juvelyrikos, bet tu matai, kad tavo juvelyrika jiems netiks?
– Aš neskubu spręsti, kas žmogui tiks ar netiks, kartais žmonės patys labai kūrybiškai pasižiūri į juvelyriką. Visai neseniai buvau vienoje mugėje. Prie manęs priėjo moteris, kuri atrodė labai minimalistiškai, gal pasirodytų, kad mano juvelyrika jai turėtų būti per stambi. Tačiau ji pasižiūrėjo į auskarus ir paprašė iš jų padaryti segę.
– Kaip tu manai, kiek tavo sielos atspindžių jau yra išsilaksčiusių po pasaulį?
– Jų yra nemažai, tačiau paleidimo momentas mane įkvepia. Kol tie darbai yra ant mano darbastalio arba mano stalčiuose, tol tai yra mano. Kai žmogus mano darbą pasiima, jis tampa jo, tada jis renkasi, kiek nori mano istorijų, ir kokią istoriją sukurti pačiam.
