Gegužės 26 d. sukanka 100 metų tamsos princui, magui, legendiniam džiazo kūrėjui, kuris prašydavo jo nepriskirti džiazui, trimitininkui Milesui Davisui. Tarp jo amžininkų būta instrumentininkų, kurie grojo švariau, mikliau už jį, išgavo aukštesnes gaidas. Aplinkiniams jis galėdavo atrodyti atšiaurus, neprieinamas. Chameleoniškas jo muzikos kitimas nejuokais sutrikdydavo jo ištikimiausius sekėjus. Tačiau jis išlieka viena kertinių džiazo asmenybių – vizionierius, pakeitęs pačią džiazo sampratą ir filosofiją.
Virtuoziškumas – dar ne viskas
M. Davisas buvo puikus trimitininkas. Nors jo technika dažnai susilaukdavo priekaištų, nederėtų pamiršti, jog kritikai jį lygino su tokiais meistriškumo absoliutais kaip Dizzy`is Gillespie`is, Lee Morganas ar Cliffordas Brownas. Jis neturėjo didžiulio diapazono, bėglumo ar galios kaip jie. Tačiau jo garsas – unikalus ir lengvai atpažįstamas, jo frazavimas – nepaprastai įtaigus, jo mintys originalios, o jų tėkmė pilna magnetizmo.
Prikimę jo trimito monologai prisodrinti ne mažiau intensyvaus turinio nei Maynardo Fergusono akinamo tyrumo pasažai. M. Davisas atvėrė, kokia iškalbinga gali būti pauzė, kiek daug būdų išnaudoti erdvę muzikoje, ir visi žėrintys virtuozai mokėsi ir tebesimoko šio meno iš jo įrašų.
Muzikos kalba yra beribė
Beprecedentis M. Daviso chameleoniškumas leido jam atsidurti kiekvieno naujo užgimusio per jo gyvenimo laikotarpį džiazo stiliaus priešakyje. Colemanas Hawkinsas kadaise patarė jam siekti groti su jaunesniais už save muzikantais, mat grojant su bendraamžiais nebeįmanoma atsikratyti įsisenėjusių įpročių. Šį patarimą M. Davisas pavertė savo kūrybinio kelio varikliu. Jis visuomet grojo su jaunais, talentingiausiais, generuojančiais naują muziką žmonėmis.
Burdamas aplink save novatoriškus muzikantus, jis prisidėjo prie šaltojo džiazo, trečiosios srovės, sunkiojo bopo, modalinio džiazo, fusion, fanko ir užgimstančio elektrodžiazo krypčių. Tai ne tik reiškė jo svarų vaidmenį stilistinėje žanro evoliucijoje, bet ir įtvirtino idėją, jog kūrėjas gali išreikšti savo mintis daugybe įvairių formų, išlaikydamas savo atpažįstamą autentišką braižą.
Vertybė būti savimi
M. Davisas buvo vizionierius, turėjęs genialią laikmečio pulso pajautą. Tačiau dažnu atveju jis nebuvo tas, kuris kurtų detalias aranžuotes ir tiksliai suformuotų trokštamą muzikos pavidalą. Jis kvietė dirbti drauge žmones, kurie savo ruožtu turėtų vizijų, tokius kaip aranžuotojas Gilas Evansas ar prodiuseris Teo Macero.
Jo garsas – unikalus ir lengvai atpažįstamas, jo frazavimas – nepaprastai įtaigus, jo mintys originalios, o jų tėkmė pilna magnetizmo.
Jis nedalijo instrukcijų savo grupių nariams, retai įžodindavo savo lūkesčius. Taip darė ir dėl to, kad nemėgo daugiažodžiauti, ir nenorėdamas įrėminti muzikantų, kurie jį domino ne tik savo meistriškumu, bet ir savitomis idėjomis, kurias jis siekė integruoti į muziką. Jo bendražygiai keitėsi gana dažnai, bet jis atleisdavo muzikantus ne dėl to, kad jie būtų nepakankamai geri ar prasikaltę. Jis suteikdavo jiems galimybę išlikti savimi, augti toliau, kurti savo projektus, nesusitapatinti su M. Daviso muzika, o sau – vėl kisti, vėl ieškoti ir atrasti naujų raiškos būdų.
Kind of Blue
Nuo ko pradėti savo džiazo kolekciją? Atsakymų į šį klausimą gali būti įvairių, tačiau universaliausias ir dažniausiai nuskambantis – „Kind of Blue“. 1959 m. albumas sutartinai laikomas geriausiu visų laikų džiazo įrašų. Tai yra modalinio džiazo rinkinys, įgrotas M. Daviso, Cannonballo Adderley`io, Johno Coltrane`o, Billo Evanso, Wyntono Kelly`io, Paulo Chamberso ir Jimmy`io Cobbo.
Daugybei muzikantų jis tapo pirmąja inspiracija ir vartais į kūrybos pasaulį. Daugybei melomanų tai buvo pirmasis džiazo blyksnis ilgoje žanro pažinimo kelionėje. O M. Daviso visatoje tai yra mažas grožio lašas, viena tikro išgyvenimo akimirka kūrėjo kelyje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
