Pastaruoju metu tarp žvejų vis labiau populiarėja įrangos lengvinimas, renkamasi kiek įmanoma lengvesnius įrankius, žinoma, atsižvelgiant į gaudomą žuvį ir žvejybos būdą. „Avižadrėbiu“ arba XUL (angl. extra ultra light) žvejyba užsiimantys žvejai šias tendencijas perkelia į visiškai naują lygį ir žuvis gaudo neįtikėtinai lengvais įrankiais ir visiškai lengvučiais masalais, kuriuos kitokiais įrankiais ir užmesti būtų labai sunku.
Tokia žvejyba turi daug privalumų, o vienas iš jų yra tai, kad net pagavus visai nedidelę žuvelę, ją traukti tokio lengvumo įrankiu tikrai yra malonu. Tai reiškia, kad norint pasimėgauti žvejybos teikiamais malonumais, nereikia keliauti didelių atstumų vaikantis trofėjinių žuvų, o savo hobiu galima užsiimti kone bet kur. Ešeriai, kuojos, aukšlės, plakiai ir kita šiais įrankiais gaudoma žuvis paplitusi labai plačiai ir bent viena ar kita rūšis gali būti pagaunama beveik bet kuriame ežere, upelyje ar tvenkinyje. Kitaip tariant, su avižėlėmis žvejoti galima bet kur, kur yra žuvies. Ši žvejyba taip pat nereikalauja didelio pasiruošimo, nenaudojami jaukai. Turint meškerę ir kelias avižėles galima valandėlei ištrūkti į gamtą, pravėdinti galvą ir pagauti vieną kitą žuvelę.
Itin lengvi masalai
Šioje žvejyboje naudojamos avižėlės itin lengvos, dažnai nesveriančios net 0,5 g. Tokių įsigyti kol kas galima tikrai ne visur, todėl nemaža dalis žvejų gaminasi patys. Kabliukas yra sunkinamas volframinėmis galvutėmis, dažniausiai 3–4 milimetrų skersmens, atitinkamai sveriančiomis maždaug tarp 0.2 ir 0.5 g. Kabliukus taip pat neretai žvejai lanksto patys, mėgstamų ir pasiteisinusių kabliukų auseles palenkia žemyn. Taip paruošta avižėlė vandenyje skęsta kabliuko smaigaliu į viršų, todėl kiek rečiau užkliūna už įvairių ant dugno esančių kliuvinių.
Dažniausiai naudojami 12–16 dydžio kabliukai. Pačios volframinės galvutės gali būti tvirtinamos skirtingai: dalis žvejų jas tvirtina lituodami, kiti naudoja specialų nuo UV šviesos stingstantį laką, dar kiti galvutę pritvirtina su muselėms rišti skirtu siūlu, kurį dažniausiai užtvirtina tuo pačiu laku. Kai norima sunkesnės avižėlės, prie kabliuko tvirtinamas „čeburaška“ vadinamas svarelis, kurį galima mauti tiesiai ant kabliuko akutės, tačiau net ir sunkinant sistemą tokiais svareliais, jų svoris retai kada viršija 1 g, dažniausiai renkamasi naudoti 0,6–1 g sveriančias „čeburaškas“.
Ant taip pasunkintų kabliukų maunami įvairiausi masalai. Kartais vis dar renkamasi naudoti gyvulinės kilmės masalus, pavyzdžiui, musės lervas, tačiau tai daroma vis rečiau. Dabar ant žvejo, gaudančio avižėle, kabliuko dažniausiai pamatysite dirbtinį masalą, imituojantį uodo trūklio lervą, musės lervą, po vandeniu gyvenančius vabzdžius, vėžiagyvius ar mažas žuveles.
Įranga
Žinoma, norint sėkmingai žvejoti su tokiais lengvais ir smulkiais masalais, reikalinga ir tam tikra įranga. Naudojami itin jautrūs ir lengvi meškerykočiai. Žvejybai avižėlėmis populiariausia naudoti 0,2–1,5 g užmetimą turinčias meškeres, tačiau naudojant sunkesnes avižėles, galima naudoti ir atitinkamai sunkesnius kotus. Be abejo, net pats sunkiausias XUL žvejybai skirtas kotas bus gerokai lengvesnis nei bet kas, prie ko yra įpratę didžioji dauguma žvejų. Meškerių ilgis dažniausiai būna iki 2 m. Tik tokiais kotais galima patikimai užmesti lengvasvorius masalus. Iki šių kotų atsiradimo Lietuvos rinkoje tokio lengvumo masalus naudodavo tik žvejai muselinikai.
Su tokiomis meškerėmis komplektuojamos nedidelės ritutės, dažniausiai 1000 dydžio. Vis dėlto norisi, kad išsirinkus itin lengvą meškerėlę, ritė nebūtų jai per sunki ir būtų galima mėgautis visais žvejybos teikiamais malonumais. Kadangi didžioji dauguma šiuo būdu pagaunamų žuvų yra smulkios, tikrai nereikia ieškoti ritės su itin galingu stabdžiu. Svarbiausia, kad ritė tinkamai subalansuotų meškerę ir gražiai klotų valą.
Pats valas naudojamas plonytis. Čia kiekvienas žvejas turi savo mėgstamą valo rūšį ir gamintoją: vieni naudoja PE filamento valus, kiti pintus, dar kiti monofilamentinius valus. Valų storiai dažniausiai matuojami arba pagal PE reitingą, arba pagal storį milimetrais. Šioje žvejyboje plačiausiai naudojami valai, kurių PE reitingas yra 0,1–0,2. Matuojant milimetrais, tokių valų storis dažniausiai būna tarp 0,055 ir 0,08 milimetro storio.
Žvejojant sunkesnėmis avižėlėmis, gali būti naudojamas iki 0,3 PE arba maždaug 0,095 milimetro storio valas. Neretam žvejui tokio plonumo valai bus sunkiai suvokiami, žiūrint plika akimi jie ne storesni nei žmogaus plaukas, tačiau būtent dėl savo plonumo su jais galima užmesti itin lengvus masalus ir jausti net menkiausią žuvies prisilietimą.
Tinkamas valo pasirinkimas šioje žvejyboje yra ne mažiau svarbus nei tinkama meškerė. Gali tekti išbandyti ne vieną ir ne du valus, kol rasite sau tinkamiausią variantą. Būtina, kad valas būtų ne tik plonas, bet ir laikytų mazgus, neturėtų atminties ir žuviai užkibus per lengvai nenutrūktų. Be to, nemažai gamintojų deklaruojamas valo storis neatitinka realybės, dažniausiai būna kiek storesnis, todėl nereikėtų labai jaudintis: jeigu valas atlieka savo paskirtį, o jo diametras bent artimas reikalingam, yra gerai.
Kaip gaudyti?
Žvejyba naudojant avižėlę nėra naujiena, tačiau kabliukas su avižėle būna kabinamas ir skandinamas su papildomu svoriu, pavyzdžiui, žvejojant plūdine meškere skandinant su švininiu svoriu. Žvejojant „avižadrėbiu“ nėra naudojamas joks papildomas svoris, valas veda tiesiai iki masalo, todėl yra jaučiamas tiesioginis kontaktas su kabliuku. Esant palankioms oro sąlygoms, jaučiamas kiekvienas žuvies krustelėjimas ar kiekvienas prisilietimas prie vandenyje esančios struktūros, žolių, akmenų, medžių šakų.
Esant stipriam vėjui, šis judina virš vandens esantį valą, atima nemažą dalį jautrumo, todėl gali tekti pasisunkinti avižėlę. Didesnis svoris leidžia lengviau išlaikyti įtemptą valą ir jausti kibimus. Kartais galima pasikliauti ir regėjimu, laukti neįprastų valo judesių, kurie gali indikuoti kibimą.
Pats žvejybos principas nėra sudėtingas, avižėlė su masalu metama ten, kur tikimasi rasti žuvį. Esant šiltesniam orui, žuvis neretai pati išduoda savo buvimo vietas, atplaukia arčiau vandens paviršiaus, kur yra matoma. Žuvies verta ieškoti prie įvirtusių medžių, šakų, didesnių akmenų ar netoli žolynų. Užmestas masalas yra virpinamas, laukiant kontakto su žuvimi. Baltai žuviai dažniausiai geriau tinka švelnesnis masalo virpinimas, ešerius neretai suvilioja kiek agresyvesni judesiai.
Priklausomai nuo žuvies aktyvumo, gali reikėti masalą virpinti dažniau, kartais atvirkščiai – daugiausia kibimų sulaukiama, kai masalas vos vos judinamas kas kelias sekundes, likusį laiką leidžiant jam tiesiog grimzti į dugną ar paliekant gulėti ant dugno.
Žvejyba itin lengvais įrankiais yra labai patraukli. Žvejoti galima bet kur ir praktiškai bet kada, kol vandens paviršius neužtrauktas ledu. Lietuvoje šis žvejybos būdas tik dabar įgauna pagreitį ir artimiausiais metais, be abejonės, tik populiarės.
