Tapusi lygių galimybių kontroliere Birutė Sabatauskaitė nesislapstė, tačiau pasipasakojusi apie savo netradicinį šeimos modelį sako vėliau apie save sužinojusi daugybę dalykų, pavyzdžiui, kad yra susituokusi. „Artimiesiems parašiau žinutę: atleiskite, nepakviečiau į vestuves, nes pati nežinojau, kad jos vyksta“, – LRT RADIJO laidoje „Pala pala...“ kalba ji.
B. Sabatauskaitė prie lygių galimybių kontrolierės vairo stojo visai neseniai. Kokios įtakos jos pasirinkimui turėjo tėtis – ilgametis politikas ir parlamentaras Julius Sabatauskas? Žmogaus teisių ekspertė pirmą kartą prakalbo apie savo gyvenimo draugę Jūratę Juškaitę bei mitais apgaubtas jų vestuves, papasakojo, kaip trejus metus buvo keturių romų vaikų globėja.
Ambicingą, užsispyrusią ir netradicinę šeimą pasirinkusią B. Sabatauskaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Pala pala...“ vedėjas Giedrius Masalskis.
– <...> Ar gali būti, kad jūsų charakteris – iš tėčio? Nes ir jam, ir jums niekas neįsakys.
– Sunku pasakyti – gal labiau iš močiutės. Tai vis tiek daro įtaką. Buvau ir su vienais, ir su kitais seneliais, su vienais mažiau laiko, su kitais – daugiau, bet kažkurie principai atrodė svarbūs.
– Buvo labai principinga močiutė?
– Labai. Dar labai religinga. Prisimenu, kad neleisdavo valgyti braškių. Deja, viena močiutė mirė, kai man buvo nedaug metų, bet prisimenu kai kuriuos aspektus labai ryškiai. Tuo pačiu prisimenu tas istorijas iš Sibiro... Kiti seneliai dažnai leisdavo viską, tai būdavo toks derinys: viena babytė pakerpa sijoną, kita palenkia.
– Ar jums tikrai labai svarbu, kad niekas neįsakinėtų?
– Man atrodo, svarbu derybos, skirtingų pozicijų išgirdimas, nenurodinėjimas. To principo bandau laikytis ir bendraudama su kitais žmonėmis – ne nurodinėti, o dalytis pozicijomis, žiniomis ir pan. Bet suprantu, kad pasaulis kartais veikia skirtingai, matau, kaip veikia hierarchinėse struktūrose įpratę veikti žmonės, koks būna bendravimo stilius, tai tikiuosi, kad nuo jo mes pajudėsime kitur.
Sužinojau daugybę dalykų apie tai, ką esu padariusi gyvenime: neva kažkur susituokusi, dar kažką padariusi... Galvoju: o, geras. Artimiesiems parašiau žinutę: atleiskite, nepakviečiau į vestuves, nes pati nežinojau, kad jos vyksta.
– Jūsų tėtis – politikoje. Ar jums pačiai nekilo noras pasukti politikės keliu?
– Ne. Čia yra mano tėčio kelias, aš, man atrodo, turiu savo kelią, kuriame esu. Aišku, politika vis tiek šalia: kai veiki žmogaus teisių lauke, turi stebėti sprendimus, teikti pastabas, reaguoti, o dabar – ir nepriklausomai jas vertinti. Tačiau niekada nenorėjau dalyvauti politinių partijų veikloje.
– <...> Kai tapote lygių galimybių kontroliere, žiniasklaidai nevengėte pasakyti, jog jūsų pačios šeimos modelis netradicinis. Beveik aštuonerius metus gyvenate su savo gyvenimo partnere Jūrate. Būtent ji mums atskleidė, kad dėl viešumo ir asmeninio gyvenimo detalių atskleidimo jūs jaudinotės eidama į šį postą. Aš ir pats suprantu, kad turėtumėte jaudintis, nes Lietuvoje tai iš tikrųjų yra šioks toks iššūkis. Kas jus glumino?
– Tai tema, kuria labai daug nekomentuosiu, bet labiausiai glumino, kaip toje vietoje išbalansuoti. Aš jau esu suaugusi, galiu susitvarkyti su puolimu. Gal labiausiai jaudinausi pagalvojusi apie asmenis, kurie vis dar yra mokykloje, neturi aplink save palaikančių asmenų, draugų, tėvų, negali jaustis savo šeimoje priimti, o girdėdami tą puolimą, kišimąsi į asmeninį gyvenimą dar labiau bijos tiesiog būti savimi.
Tuo pačiu man buvo svarbu ne slėpti, bet saugoti savo privatumą, privatų gyvenimą, nes jis man yra svarbus. Tai, kad einu į tam tikrą postą, nereiškia, kad kažkas turi teisę viešai aptarinėti visas mano gyvenimo detales. Aš stengiuosi laikytis tos ribos, bet tuo pačiu nesislapstyti.
– Manau, būtent nesislapstymas panaikina daugybę įvairiausių apkalbų ir gandų. Ar ne taip? Nes žmonės prikuria, turi daug fantazijos.
– Turbūt neabejotinai taip, tačiau vertinant retrospektyviai, man atrodo, kai kuriais atvejais, kai kalbame apie tokius procesus, neproporcingai daug laiko skiriama asmeniniam gyvenimui versus kompetencijai. Kai kuriuos dalykus stebėti man buvo juokinga – sužinojau daugybę dalykų apie tai, ką esu padariusi gyvenime: neva kažkur susituokusi, dar kažką padariusi... Galvoju: o, geras. Artimiesiems parašiau žinutę: atleiskite, nepakviečiau į vestuves, nes pati nežinojau, kad jos vyksta.
– Mes pakalbinome jūsų gyvenimo draugę Jūratę. Ji prisiminė laikotarpį, kai judvi susipažinote. Jus suvedė romai. Ta pažintis jums buvo lemtinga.
J. Juškaitė: 2010 m. pradėjau savanoriauti tokioje Lietuvos sakaliukų sąjungoje. Ta sąjunga turėjo idėją, kad reikia važiuoti į romų taborą, padėti vaikams, kurie lanko mokyklą, iš jos neiškristi. Birutė buvo koordinuojantis, idėjinis žmogus. Taip mes susipažinome. Vėliau ši iniciatyva išaugo į dienos centrą „Padėk pritapti“, jis dabar veikia Vilniuje.
Aš tada pasavanoriavau, išvažiavau į Ameriką. Kai grįžau po trejų metų į Lietuvą, man labai imponavo, kad ji vis dar buvo ten, buvo perėmusi šeimą, su kuria aš dirbau. Ta šeima labai ja pasitikėjo, tai buvo stuburas, kuris rūpinosi ir nenumetė. Galima sakyti, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mes esame kartu, kodėl ją pamilau.
– Ir jums ši pažintis buvo lemtinga?
– Turbūt taip. Iš pradžių ji nebuvo tokia, į kokią po to išaugo. Nekomentuosiu viso asmeninio gyvenimo detalių, kaip vystėsi mūsų santykis, bet buvo visai kitaip. Mes nuo pradžių nebuvome kartu. Nebuvo nieko panašaus. Man atrodo, dar tada ne iki galo buvau susivokusi.
– Kuo jums įstrigo Jūratė?
– Savo žmonių išklausymu, bandymu suprasti, sakyčiau, skirtingomis kalbomis šnekančius žmones, bet perkeltine prasme. Pamatine pagarba ir paprastumu.
Mūsų rolė buvo laikinai pasirūpinti vaikais – ne pakeisti mamą, o pabūti tais, kas gali duoti meilės ir rūpesčio tol, kol jie galės būti su savo artimaisiais. Tą mes visą laiką ir sakydavome. Aš nešiojuosi juos širdyje.
– Kodėl jūs nusprendėte rūpintis romų tautybės vaikais?
– Tai nebuvo rūpestis – tai buvo noras pažinti, galvoti apie tai, kaip savanoriaujant vaikų ir jaunimo organizacijoje visi kartu galėtume vieni iš kitų pasimokyti dalykų, ko gal negalime atrasti savo izoliuotose grupėse. Man tai atrodė kaip galimybė, o ne rūpestis, hierarchinis santykis.
<...> Iš pradžių buvo gili ir ilga savanorystė, o globa – taip pat sritis, kurios daug nemėgstu komentuoti, nes ji susijusi ne tik su mano gyvenimu, bet ir vaikų, kuriuos aš iki šiol be galo myliu. Mes taip ir susipažinome – per savanorystę, tiesiog vaikų gyvenime susidarė tokios aplinkybės, kad reikėjo labai greitai priimti sprendimą.
– Kiek laiko buvote globėja?
– Trejus metus. Vaikai dabar gyvena laimingai toliau – galiu tik tiek pasakyti. Tie treji metai buvo neįtikėtina bendra kelionė, kuri išmokė daugybės dalykų ir mus, ir mes, viltingai tikiuosi, davėme kažką vaikams.
– <...> Socialine prasme kur nors einant jūs, kaip globėja, buvote pripažįstama? Viskas ėjosi natūraliai ar teko pasistengti?
– Buvo įvairiai. Kas mane neramino labiausiai – taip arti būdamas dar labiau supranti, su kuo susiduria vaikai dėl savo odos spalvos, kaip yra pastebimi viešai, kaip yra vertinami, kartais – valstybės institucijų, koks nusiteikimas, kaip visi neva žino, ką vaikai galvoja, kaip jie elgsis, ką darys.
Būnant mama turbūt kyla toks jausmas, kai kartais norisi tiesiog išrėkti dalykus, bet tada susikaupi ir bandai pasakyti konstruktyviai, nes supranti, kad iš to išrėkimo nieko gero nebus. Tuo pačiu – kalbėjimas apie pamatinį orumą, bandymas palaikyti vaikų savivertę, kad jie nenukristų nuo to požiūrio, ką, man atrodo, labai sunku padaryti būnant vaiku, kai matai nuolatinį aplinkinių žeminantį požiūrį arba kai visą laiką tave laiko potencialiu nusikaltėliu.
– Žinome, kad vaikai grįžo pas savo mamą, laimingai gyvena toliau. Turėjo būti sunku. Kaip jūs jautėtės?
– Tai labai asmeniški dalykai.
– Juk buvo tokių situacijų, kai jie pavadindavo ir mama?
– Gal netiesiogiai, vaikai buvo gana brandūs, mes kalbėdavomės atvirai. Mūsų rolė buvo laikinai pasirūpinti vaikais – ne pakeisti mamą, o pabūti tais, kas gali duoti meilės ir rūpesčio tol, kol jie galės būti su savo artimaisiais. Tą mes visą laiką ir sakydavome. Aš nešiojuosi juos širdyje.
Visas pokalbis – gegužės 1 d. laidos „Pala pala...“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
