Po Afriką keliaujantys ir Kenijoje šiuo metu viešintys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius leidosi į kulinarinius eksperimentus – jiems magėjo sužinoti, lietuviai ar afrikiečiai geriau paruošia žuvį ir kokio skonio yra ką tik nuskintas arbatos lapelis.
Martynas ir Vytaras jau beveik įpusėjo kelionę po Afriką. Maždaug po mėnesio nuotykių keliautojai sugrįš į namus balandžio pradžioje, o jų kelionės įspūdžius LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“.
Po Keniją keliaujantys žurnalistai šįkart niekaip negalėjo atsikratyti galvoje zujančių klausimų – Martynas užsimojo paragauti ką tik nuskinto arbatos lapelio, o Vytaras bandė išsiaiškinti, kodėl afrikiečiai taip nemyli kepamos žuvies, kad skandina ją verdančiuose taukuose net 15 min., o paskui pasigardžiuodami čepsi, valgydami aliejumi persunktus degėsius.
„Todėl jis nusprendė surengti grynai mokslinį empirinį eksperimentą ir išsiaiškinti, kuri žuvis skanesnė – kepta afrikiniu ar lietuvišku būdu“, – rašoma keliautojų socialinio tinklo paskyroje.
Taigi su saule nubudę lietuviai patraukė į kaimelį, kuriame rastų tai, ko reikia kulinariniams eksperimentams, įsigytų žuvies. „Būriai vaikų čia sutūpę su meškerėmis prie pat kranto, iš vandens lupa pusės piršto ilgio mailių, kurį rūpestingos moteriškės sąžiningai superka ir apdoroja maistui“, – pasakojo keliautojai.
Kai Vytaras surado porą savo eksperimentui tinkamų žuvų, apginti afrikietiškas kulinarines tradicijas pasišovė vietos gyventoja Brenda.
„Iš pradžių ji į mus žiūrėjo itin įtariai, bet vėliau atlyžo, netgi pradėjo krizenti iš Vytaro bajeriukų. Vytaras, gavęs šalia jauną žavingą damą, staiga pats atjaunėjo dvidešimčia metų, pražydo sąmoju bei erudicija, bet misijos išmokyti tautą teisingai kepti žuvį neatsisakė, – prisiminė lietuviai. – Patikslinsime priešininko pusės metodą: imi tilapiją (gali būti ir kita žuvis), nuskuti ir išdarinėji, kiekviename šone padarai po tris plačius įpjovimus iki pat kaulo, abi puses įtrini nedideliu kiekiu druskos (kai Brenda pamatė, kokią milžinišką saują druskos Vytaras užbėrė ant savo žuvelioko, jos vos širdies smūgis neištiko), ir tuomet paskandini žuvį labai karštuose riebaluose ir vartai ją ten ne mažiau kaip 15 minučių. Vytaras savo žuvį tuose pačiuose riebaluose kepė po dvi minutes ant kiekvieno šono.“
Anot keliautojų, Brendos žuvis gavosi tokia, kokią matė ir Ugandoje, ir čia – Kenijoje: visa perkepusi skersai ir išilgai, labai maloniai gruzdančia odele ir labai sausa mėsa viduje. Vytaro žuvies odelė nebuvo tokia traški, tačiau pati žuvis buvo žymiai puresnė, sultingesnė, ir jos buvo vizualiai daugiau.
„Bėda buvo ta, kad iš pradžių Brenda kategoriškai atsisakė ragauti Vytaro iškeptos žuvies. Žalios žuvies nevalgau, sakė. Bet galiausiai atlyžo, įsidėjo kelis gabaliukus žuvies į burną, susiraukė, kaip kareivis utelę pamatęs, ir pranešė, kad įprastas afrikietiškas metodas jai labiau prie širdies.
Nepadėjo nei įtikinėjimai, nei pasakojimai apie sultingumą, purumą ir naudingų medžiagų išsaugojimą. Mokslinis disputas įvyko, bet tiesa liko kažkur anapus“, – pirmojo eksperimento rezultatą apibendrino Martynas ir Vytaras.
Atėjo metas atsakyti ir į Martynui rūpimą klausimą. Laidos kūrėjai stabtelėjo Kericho provincijoje, garsėjančioje nesibaigiančiomis arbatos plantacijomis. Kenija – ketvirtas didžiausias arbatos eksportuotojas pasaulyje.
„Vairuodamas mūsų karalienę Viktoriją II per nesibaigiančius arbatmedžių laukus, Marčius staiga sugalvojo, kad nėra ragavęs arbatos lapų. Ne džiovintų ir užpiltų vandeniu, o tiesiog, nuo krūmo. Vytaras jam bandė išaiškinti, kad galbūt greičiausiai yra rimta priežastis, kodėl lapai nėra rupšnojami tiesiai nuo krūmo, bet jei jau Marčiui šovė į galvą mintis įsidėti į burną kažką, ko ten dėti nereikėtų – tai niekaip neišmuši“, – pasakojo keliautojai.
Nors kvepia aromatingai, senas geras lietuviškas pelynas – tikrai skaniau, nustatė Martynas.
Kad jau abu kulinariniai eksperimentai atlikti, keliautojai vėl ruošiasi į kelią ir žada dar daugiau kelionės įspūdžių. Kelionės akimirkos – nuotraukų galerijoje ir keliautojų feisbuko paskyroje.
