Viena iš įdomesnių priemonių, apie kurias papasakojo šamanas – vaistas nuo bjaurių kaimynų, įspūdžiais dalijosi po Afriką keliaujantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius. Be viešnagės pas šamaną, per pastarąsias dienas jie taip pat išbandė vietos žvejybą ir aplankė Karalienės Elžbietos nacionalinį parką.
Jau daugiau nei savaitę Martynas ir Vytaras keliauja po Afriką. Pradėję nuo Ugandos, keliautojai vyksta į šalies Vakarus, tada suks link didžiausio Afrikos ežero – Viktorijos, kirs Kenijos kampą, vėliau per Šiaurinę Tanzaniją – iki jos sostinės Dar es Salamo. Kažkur Tanzanijos teritorijoje veikiausiai jie sutiks ir Velykas.
Praėjusios savaitės pabaiga keliautojams buvo labai turtinga įspūdžiais. Pakeliui į Karalienės Elžbietos nacionalinį parką jie pamatė tiesiog pakelėse besiganančius dramblius, hipopotamus ar kelią jiems pastojusius babuinus, o dar daugiau knibždančių gyvūnų juos pasitiko jau parko teritorijoje. Komados objektyvams pozavo drambliai, liūtai, begemotai, antilopės, šernai, karpuotis...
„Antilopės laksto tokios visos laibos ir savim patenkintos. Žiūrėjom į jas ir prisiminėme savo Naujųjų metų pažadus, kad nuo sausio pirmos dienos tai jau tikrai pradėsime mesti svorį. Dar nepradėjome. O tos raguotosios – tyčiojasi“, – savo socialiniame tinkle įspūdžius aprašė Martynas ir Vytaras.
Žinoma, pamatė keliautojai ir dramblių. Tačiau jie visi bimbinėjo toli nuo kelio, sulindę kažkur į krūmynus už gerų poros šimtų metrų. „Sukom galvas, kaip tuos dramblius iš tų krūmynų išvilioti. Ir čia Martynas mandagiai pasiteirauja, ar kolektyvas neprieštarautų, jei jis išbandytų tokį vieną dalyką, kurį jam kažkada vienas draugas papasakojo“, – apie Martyno sumanymą pasakojo keliautojai.
Martynas atsistojo ir pradėjo tyliai ritmingai belsti į automobilio korpusą. Iš pradžių komanda nesuprato, kas čia vyksta. „Operatorius Edis, pritraukęs dramblius su galingu objektyvu, dievagojosi, kad jie sureagavo po pirmojo Martyno tuktėlėjimo. Sulig dešimtuoju ar penkioliktuoju jie pamosavo savo ausimis, ir pradėjo iš lėto tipenti link mūsų automobilio.
Visas dramblių būrys link mūsų judėjo vis sparčiau, ir automobilyje džiaugsmo nuotaikas keitė nerimas – o kas bus, kai visi tie drambliai mus apsups ir paprašys pasiaiškinti, ko mes čia įsistuksėjome vidury dienos? Ką gali žinoti, gal čia dramblių kalba koks keiksmažodis?“ – juokavo keliautojai.
Tiesa, viskas baigėsi be dramų – drambliai kartu su visais savo drambliukais praėjo šalia automobilio, ir nuėjo į kitus brūzgynus. „Užsipuolėme Martyną – ką čia jis sugalvojo ir kaip viskas suveikė. Martynas gūžčiojo pečiais – jam esą pasakęs vienas draugas, kuriam pasakęs kitas draugas, o anam pasakiusi dar kito draugo močiutė. Žodžiu – burtai“, – apie tai, kaip komanda Martynui suteikė dramblių užkalbėtojo titulą pasakojo kūrybinė grupė.
Pasidairę nacionaliniame parke, automobilius keliautojai iškeitė į laivą ir išplaukė į Džordžo ežerą. Anot keliautojų, Humukungu žvejų kaimelis įsikūręs ant Džordžio ežero kranto, beveik ant paties pusiaujo.
Kaimas rimtas, nes turi ne tik gabalą ežero kranto, bet ir nuosavą: „O svarbiausias kaimo turtas – tai iš pagalių sukaltas bokštas, ant kurio įkeltas garsiakalbis visam kaimui nuolatos transliuoja muziką, pamokslus ir įkvepiančias vietinių vadukų kalbas.“
Su vietiniais gyventojais keliautojai sutarė, kad jie parodys, kaip ir ką žvejoja, ir patiems leis nagus prikišti. Galiausiai keliautojai dalijosi ir laimikių nuotraukomis, domėjosi afrikietiškomis žuvies paruošimo ir rūkymo gudrybėmis.
Vytaras smulkiai išsiklausinėjo, kaip vietiniai kaimo kulinarijos specialistai ruošia tilapiją. Tiesa, per pietus jie vis tiek dar užsuko į vietos restoraną, paragauti dar neragautų autentiško Ugandos maisto skonių.
Po pietų su gidu Robertu išsiruošė į pelkę. „Įlendam po džiunglių lapija – iškart dingsta šviesa, visur tvyro prieblanda. Įvairiausių medžių šakos, susipynusios virš mūsų galvų sudaro stogą, pro kurį vos keli saulės zuikučiai teprasprūsta.
Nuo lapų ant mūsų galvų varva nuo paskutinės liūties užsilikusio vandens likučiai... Pala pala... O kodėl tas vanduo taip įtartinai... Ot, velnias! Mūsų gidas Robertas kvatoja net susiriesdamas ir baksnoja pirštu į medžių viršūnes“, – keliautojai pasakojo apie susidūrimą su medžių šakose įsitaisiusiomis beždžionėmis, kurios keliautojus pasitiko ne itin svetingai.
Be viso kitos keliautojai apsilankė ir pas šamaną. „Turėjome įvairių spėlionių, kaip šiais laikais atrodo tikras afrikietiškas šamanas, bet nesitikėjome bičo su sportiniais marškinėliais ir raudonomis kelnėmis.
Šeimininkas mus pasikvietė į savo trobelę, pristatė savo kovinį arsenalą – visokius nuovirus, užpilus, nuodus ir kitokius skystus bei kitokių pavidalų gydomuosius reikalus. Šeimininkas pradeda pristatinėti savo gydymo priemones – kalba netikėtai suprantamai ir be jokių ten ryšių su kosTmosu – šita žolė – nuo to, o va ana – nuo ano, o ta kita – dar nuo to ir to“, – vardijo Martynas ir Vytaras.
Ir nors šamanas siūlė gurkštelti jo stebuklingų elksyrų, svečiai atsisakė: „Mums tie buteliukai pasitikėjimo nekėlė – ką ten žinai, ko ten pridėta. Gal kokių šikšnosparnių plaukų, karvių kanopų ir zuikių spiriukų. Todėl sutartinai nutylime, kad perkopęs 40 metų, tikras vyras, panorėjęs, gali savyje atrasti visas įmanomas pasaulio ligas – pradedant podagra ir baigiant nėštumu.
Bet gerti neaiškių daiktų nenorime, todėl užtikriname, kad esame sveiki kaip ridikai, nė vienos kūno vietos mums nėra skaudėję nuo pat gimimo ir išvis esame sveikuoliai ir sveikatos etalonai. Laimei, šeimininkas nepasiteiravo, kodėl mums, sėdantis, taip kelių sąnariai traška“, – pastebėjo keliautojai.
Viena iš įdomesnių priemonių, apie kurias papasakojo šamanas – vaistas nuo bjaurių kaimynų. Tai – šaka iš šimpanzės lizdo. Pasirodo, šimpanzė niekada neturi pastovių namų, ji visą laiką klajoja ir kasdien renčiasi sau vis naują lizdą. Per naktį savąjį apdergia, ir kitą dieną statosi naują.
„Tai štai, jeigu nutaikytumėte progą nugvelbti pagalį iš seno šimpanzės lizdo ir tą pagalį pakišti į namus savo nekenčiamam kaimynui, kaimynas iš savo namų išsikraustytų jau kitą dieną – nes jį priverstų klajokliška šimpanzės dvasia. Dėl viso pikto tų pagalių įsigijome po penkis. Maža, kada prireiks. Tik dar nesugalvojome, ką pasakysime Lietuvos muitininkams, kai jie paklaus, kokio velnio mes iš Afrikos krūvą žabų atsitempėme“, – juokėsi keliautojai.
Ir nors gyvūnai juos nuoširdžiai džiugino, o vietiniai pasitiko svetingai, atėjo metas keliauti toliau. Su Uganda tenka po truputį atsisveikinti, dar laukia Kenija ir Tanzanija.
Kelionės įspūdžiai – nuotraukų galerijoje ir keliautojų bei LRT feisbuko paskyrose.
