Lietuviai dažnai sako, kad Lietuvoje šaltasis metų laikas trunka devynis mėnesius, o vasara – tik tris... Štai kodėl reikia išmokti mėgautis gamta ir rinkti jos dovanas ištisus metus. Būtent apie tai yra Ievos Šidlaitės knyga „Ką kanda šalna? Medžių žievės miltai, šaknų kava, ir kiti laukiniai šaltmečio patiekalai“.
Knygos ištrauka:
Spygliuočiai – eglės, pušys, kadagiai
Spygliuočius galima rinkti visus metus, bet spygliai ypač daug vertingų medžiagų turi pašalę, antroje žiemos pusėje. Juk ne veltui sakoma, kad gamta duoda žmogui ko reikia būtent tada kai reikia. Spygliuose yra labai daug vitamino C, jais gydydavo skorbutą, eteriniai aliejai apsaugo nuo virusų, žudo bakterijas.
Virtuvėje spygliai irgi praverčia: eglių ir pušų spyglius galima dėti į arbatą, iš nuoviro raugti giras, įmesti kelis į mėsos marinatus. Galima daryti prieskonines druskas ar cukrų, bet tam labiau tinka ūgliai. Spygliuočių šakeles ar vien spyglius galima dėti į karčiuosius antpilus-biterius.
Virtuvėje pats naudingiausias spygliuotis yra kadagys, teisingiau kadagio uogos. Iš tiesų ten ne uogos, o kankoriežiukai. Darant kadagių giras ar midų renkamos šakelės su uogomis. Gali būti ir žalių ir juodų – jau sunokusių. Tačiau prieskoniams labiausiai tinka sunokusios uogos.
Geriausia jas nupurtyti nuo šakelių po krūmu patiesus audeklą, nes renkant rankomis spygliai labai bado pirštus. Nupurtytas uogas perrenkame ir išdžioviname. Prieš naudojimą sutriname trintuvėje ar sumalame prieskonių malūnėliu.
Pušys turi labai kvapnius spyglius, tinkančius voniai, gydomosioms arbatoms, vitamininėms giroms ruošti. Pavasarį renkami ūgliai, kuriuos galima paversti į desertams gardintį tinkamą cukrų, vitamininį sirupą.
Renkama pušies žievė, tiksliau vidinis jos sluoksnis, miltams gaminti. Ir dar pavasarį galima rinkti pušų žiedadulkes, jos maišomos į tešlas, kad pakeistų dalį miltų ir kepinius nudažytų geltonai.
Eglių spygliai tinka taip pat, kaip ir pušų – arbatoms, vonioms, giroms. Tačiau gardžiausi yra eglių ūgliukai. Aš iš jų gaminu humusą, dedu į pesto, rauginius, marinuoju, naudoju kaip garnyrą prie žuvies ar mėsos patiekalų, darau prieskonines druskas. Beje, jei naudosite eglių ir pušų spyglius, juos geriau nukarpykite nuo šakelių, kitaip visi patiekalai bus sakų skonio.
Tepamas sūrelis su kadagio uogomis
Sūrelio pagrindui galite nusipirkti bet kokį tepamą varškės sūrelį be priedų. Arba daryti viską nuo pradžių, kaip kad aš darau. Kadangi namie auginu pieno kefyro grybą (tibeto pieno grybą), tai šaldytuve visada sočiai turiu kefyro. Todėl šį sūrelį visada darau kefyrinį. Kad sutirštintume pagrindą, reikia nuvarvinti išrūgas – tiesiog supilame skystį į tankiu audeklu išklotą sietą ir paliekame porai dienų. Kiti kefyrą užšaldo ir tada sudeda į sietą – sako taip greičiau. Tačiau darant greičiau, kefyras neįgyja brandinto pieno skonio, kuris man labai patinka ir sustiprina kadagio uogų skonį. O toliau viskas paprasta – pasūdome, paprieskoniname ir išmaišome.
Tepamo sūrelio be priedų greitam sūreliui
1 litro naminio ar parduotuvinio kefyro skaniam lėtam sūriui
8-10 kadagio uogų
druskos
Kadagio uogas gerai sutriname trintuvėje ar sumalame malūnėliu, sudedame į sūrelį, įberiame druskos viską gerai išmaišome. Paliekame šaldytuve bent per naktį, kad įsiskonėtų. Sūrelį galima tiesiog tepti ant šviežios duonos, duoniukų, galima daryti daržovių suktinukus ar naudoti kaip „dipingą“ daržovėms ar traškučiams.
