Šlovės nesureikšminanti aktorė Vaidilė Juozaitytė: ką bepadarytum, po savaitės visi pamirš

Atrodo, aktorei Vaidilei Juozaitytei kartelė užkelta aukštai. 27-erių aktorė žiūrovų atmintyje kol kas ryškiausiai įsiminė kaip Edita iš kultinio filmo „Pietinia kronikas“, o šių metų kovą jos talentas buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Tai net spėjau pamiršti“, – juokiasi pašnekovė, į savo sėkmę žiūrinti be jokio patoso. 

Pokalbį su Vaidile pradėjome nuo įžvalgų apie aplinkos keliamus lūkesčius ir spaudimą. Pati aktorė sako su laiku vis mažiau galvojanti apie save ir vadovaujasi tuo, kad gyvenimas juda į priekį.

„Stengiuosi į save nežiūrėti pernelyg rimtai. Man taip paprasčiau gyventi. Visuomenė turi bruožą kitaip žmogų vertinti, stebėti jo pokytį po tam tikro apdovanojimo. O man reikia toliau stengtis gerai vaidinti. Jei nuoširdžiai, pati kryžių jau spėjau pamiršti, turiu omenyje tą džiaugsmą už save. Tądien ir kelias dienas po to nebandžiau apsimesti, kad nieko ypatingo neįvyko – priešingai, sureikšminau tą akimirką, kad ji vėliau manęs netemptų žemyn“, – pripažįsta pašnekovė.

Pati Vaidilė labiau norėtų, kad praeiviai gatvėje ją atpažintų ne iš „Pietinia kronikas“, bet iš spektaklių.

„Man smagu, kai mane atpažįsta, juk tai nėra nei itin dažna, nei įkyru – tas žmogus pasidalina džiaugsmu, padėkoja už mano darbą – tai paglosto širdį. Maloniai stebina, kai pamini kokį vaidmenį iš spektaklio – vadinasi, jau buvome kartu ir užmezgėme dialogą. Juk ne tik spektaklio metu, bet ir jam pasibaigus, svarbiausias lieka žiūrovas ir mano pačios jausmas, kad šiandien atidaviau viską: nesukčiavau, nesitaupiau prieš žmogų, kuris atėjo žiūrėti spektaklio“, – atvirauja ji.

Pasirodo, kad Vaidilės šeimoje nėra nei menininkų, nei teatralų. Pati ji baigė muzikos mokyklą, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad ji pradėjo lankyti dramos būrelį gimtuosiuose Šiauliuose.

„Aš niekada vaikystėje nesvajojau būti policininke ar princese, ar mokytoja. O domino begalė dalykų: neblogai sekėsi tiek sportas, tiek mokslas, tiek menas, bet aktoriaus profesija, man atrodė, visa tai talpina savyje. Taip pamažu ta mintis ir išsirutuliojo – stoti į aktorinį“, – aiškina ji.

„Pietinia kronikas“ tęsinys persikėlė į teatrą

Režisieriaus Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ Vaidilė įkūnijo dvyliktokę Editą. Jos istorija toliau tęsiasi – dabar ji vaidina spektaklyje „Šok, Edita, šok“, kuris pasakoja apie dešimtojo dešimtmečio pradžią ir jaunos merginos pasirinkimus.

„Aš stengiuosi per daug negalvoti apie patį laikotarpį kaip istorinį vienetą. Man svarbiau ta jauna mergina, kurios problemos man yra atpažįstamos. Kartais jaučiuosi taip, lyg vaidinčiau dėl jos – dėl Editos. Dėl tos merginos, kuriai reikia, kad kažkas su ja būtų šalia, kartu. Svarbu ne pats laikotarpis, o jaunos moters balsas, kuris tais laikais, tiesą sakant, tikrai buvo dažnai pritildytas“, – pastebi mergina.

„Ną, ką moki, tą darai“, – juokiasi Vaidilė, paklausta, ar spektaklyje ir filme nebuvo keista šnekėti šiaulietiška šnekta.

„Man tai buvo didžiulė privilegija, kad aš moku kalbėti šiaulietiškai. Kitiems aktoriams teko mokytis šios šnektos, o man – ne. Nors, žinoma, tikri šiauliečiai galėtų prisikabinti prie niuansų. Šiauliečių kalba nėra įsprausta į labai griežtus rėmus, ji turi daug atspalvių. Tad aš jaučiausi privilegijuota, kad man tai natūralu“, – sako ji.

Vaidilė sako pastebinti, kad neretai žmonės yra linkę romantizuoti praeitį. Tačiau, anot jos, tai labiau susiję su maištu, savęs išraiška ir laisvės troškimu.

„Dabar tos laisvės yra tiek daug, kad kartais žmonės pasiilgsta to jausmo, kai už kažką reikėjo kovoti. Bet manęs niekas nevaržo – jei noriu, rengiuosi kaip 1990-aisiais, jei noriu – kaip šiandien. Niekas už tai nenubaus“, – tikina aktorė.

Bėda, o gal ir dovana

Kovo gale „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Šok, Edita, šok“ apdovanota Vaidilė prisipažįsta, kad stengiasi per daug negalvoti, ką apie ją mano kiti.

„Man išties darosi vis labiau nesvarbu, ką kiti mano apie mano gyvenimą – jis per trumpas. Aš niekad per daug nesidomėjau kitais. Bėda (o gal ir dovana), kad teatre praleidžiame labai daug laiko kartu, repetuojame nuolatos – pastovi nuomonių ir nuotaikų gausa.

Anksčiau galvodavau, kad pavargstu nuo žmonių, nuo jų nuomonių, bet dabar suprantu, kad dažniau pavargstu nuo savo pačios minčių. Grįžusi namo bandau atsipalaiduoti, bet tos mintys vis tiek „bilda“. Galiausiai supranti, kad niekam tu per daug nerūpi – visi turi savo gyvenimus. Ką bepadarytum, po savaitės visi pamirš. Vieną dieną kažkas gauna nacionalinę premiją, kitą dieną kitas kolega scenos kryžių, bet gyvenimas tęsiasi. Mes repetuojame ir vaidiname toliau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Aktorė pripažįsta, kad praeitas sezonas teatre pareikalavo mažų mažiausiai arklio galių. Todėl šį sezoną sąmoningai pasidarė kiek lengvesnį. Tą pačią dieną, kai kalbėjomės su Vaidile, už poros valandų ji pasirodė scenoje, naujausiame režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“.

„Nuo sausio mėnesio vidurio kasdien einu į teatrą nuo 10 ryto iki 6 vakaro, o vakarais dar turiu spektaklių. Jų turiu nemažai, daugiausia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bet šį sezoną aš sąmoningai pasidariau kiek lengvesnį. Tai tarsi atsigavimas po praėjusio sezono. Šiemet mano vaidmenys nėra tokie dideli, ir aš dėl to nesijaučiu blogai.

Skyriau laiko asmeniniam gyvenimui – buto pirkimui, meilei, gamtai, bandžiau mokytis kalbų. Taip pat pernai pabaigiau klasikinės filologijos magistrą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete“, – sako pašnekovė, daugiau dėmesio pradėjusi skirti ir asmeniniam gyvenimui.

Po diplomo gynimo – tiesiai į repeticiją Šiauliuose

Aktorė puikiai prisimena dieną, kai, apsigynusi magistro diplomą, ji neturėjo laiko ilgoms šventėms su bendrakursiais. „Apsigyniau diplomą ir po pusvalandžio jau sėdėjau traukinyje į Šiaulius, kur vyko generalinė repeticija“, – prisimena ji.

„Vienu metu buvo viskas: magistras, dviejų spektaklių premjeros, dar ir sveikatą tuo metu gydžiausi. Susitikdavome su Egle Vertelyte repeticijose, ji irgi tuo metu doktorantūroje studijavo, tai abi ateidavome su visais savo asmeniniais gyvenimais ir bandydavome viena kitai padėti“, – tą laikotarpį mena Vaidilė.

Po tokių intensyvių kūrybos etapų aktorė sako – jai „nusinulinimas“ yra būtina sąlyga. Nors poilsis pašnekovei asocijuojasi su kalnais, kelionėmis ar tiesiog ramybe lovoje, realybė dažnai diktuoja kitas taisykles – praėjus porai dienų po premjeros, dažniausiai jau tenka nerti į naujas repeticijas.

Paklausta, kuo užsiimtų, jei bent dienai galėtų pamiršti aktorystę, Vaidilė užsimena apie paprastą buitį: ramų maisto gaminimą ar buvimą gamtoje. Tik viena sąlyga – jokios sodininkystės. „Labai nemėgstu ravėti“, – juokiasi ji, prisipažindama, kad labiausiai vertina tylų, ramų ir organišką poilsį.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.