„Nėra neįdomaus žmogaus gyvenimo“, – sako prozininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė, trijų novelių knygų ir romano autorė, viena geriausių trumposios prozos meistrių Lietuvoje.
Jautrus kūrėjos santykis su žmogaus išorine ir vidine istorija įtikino ir prancūzus: leidyklos „Les Éditions Bleu et Jaune“ praėjusiais metais išleistas romanas „Baltieji prieš juoduosius“ („Blanc contre Noir“, vertė Miglė Dulskytė) tirpte tirpo nuo prekystalio per Paryžiuje vasaros pradžioje vykusį tarptautinį literatūros renginį „La Nuit de la Littérature“, į kurį lietuvių rašytoja buvo pakviesta kaip dalyvė.
Romano pasakotoja Dalia netikėtai sužino, kad jos šeima gali paveldėti turtą iš jai nežinomo giminaičio. Tačiau pirmiausia ji privalo įrodyti savo giminystės ryšius su juo, todėl kreipiasi į gęstančią motiną, bandydama iš jos išgauti praeities paslaptis.
Į vientisą pasakojimą autorė subtiliai supina kone du šimtmečius aprėpiančią žmonių likimų dramą. Ši istorija driekiasi per sudėtingiausius Lietuvos istorijos laikotarpius ir pasiekia mūsų dienas, atskleisdama praeities ir dabarties ryšius.
Ar kaip šachmatų partijoje juodieji laimės prieš baltuosius, o atmintis – prieš užmarštį, kurią įkūnija sergančios demencija motinos figūra?
Romano pabaigoje rašytoja tarsi apibendrina: net ir neištarus svarbiausių žodžių, net ir iškeliavus ten, iš kur nesugrįžtama, žmogų vis tiek išgirstame.
„Knygos mintis perduoti tautinę ir šeimos atmintį kitoms kartoms man pasirodė itin savalaikė ir svarbi visiems“, – sako D. Kalinauskaitės knygą išleidusios leidyklos „Les Éditions Bleu et Jaune“ įkūrėja ir leidėja Tatiana Sirotchouk. Iš Ukrainos kilusi literatūros mokslų daktarė pabrėžia turinti misiją supažindinti prancūzų skaitytojus su mažesnių Europos šalių literatūra ir per skirtingas kultūras atrasti tarpusavio ryšius.
Ji įvertino ir tai, kad šis romanas buvo išrinktas kūrybiškiausia 2023 metų knyga Lietuvoje.
„Danutė parašė aukšto meninio lygio kūrinį – jos stilius įkvepia, o temos jautrios ir intymios, – sako T. Sirotchouk. – Nustebino mūsų bendra sovietų okupuotų teritorijų istorija: patyrėme tą pačią priverstinę rusifikaciją, persekiojimus dėl kalbos ir kultūros. Balta man yra ir užmaršties spalva – ji pasakoja apie baimę išnykti.“
„Kas lieka kitoms kartoms, kai atmintis šlubuoja? Kiek ja galima pasitikėti? – socialiniuose tinkluose knygą komentuoja prancūzų skaitytojas, primindamas silpstančią knygos pasakotojos motinos atmintį. – O gal vis dėlto ši įvykių perdava vis tiek svarbi tam, kad būtų išvengta praeities klaidų pasikartojimo?“
Žvilgsnis iš apačios
Paryžiuje karšta kaip tropikuose. Airijos kultūros centro kieme, kuriame vyksta tarptautinis literatūros festivalis, nėra stogo ar palapinės – kepina saulė, tačiau žiūrovai nesiskirsto, visos kėdės užimtos. Islandus keičia Slovėnijos kūrėjai ir vertėjai, eilėje laukia lietuviai, rumunai.
Rankose – dailiai prancūzų leidyklos išleistas D. Kalinauskaitės romanas plonais viršeliais. Tamsiai mėlyname fone – moteris ir vyras, laikantis virvę rankose; jie panirę į šešėlį, o kitoje jų figūrų pusėje – šviesi, beveik balta erdvė.
Knygos viršelį sukūrė madingas paryžietis iliustratorius Mikki Rosa. Iš tamsos besiveržianti šviesa išryškina formų reljefiškumą ir erdvės gilumą. Ši subtili vizualinė įtampa taikliai perteikia ir knygoje tvyrančią melancholiją.
D. Kalinauskaitę pastebiu jau iš tolo – ji atrodo itin jaunatviška: trumpų plaukų šukuosena, dideli akiniai, dengiantys kone pusę veido, baltos kelnės ir tamsi palaidinė. Atrodo, tarsi būtų sąmoningai prisiderinusi prie knygos viršelio estetikos.
Rašytoja sveikinasi, o jos balsas – melodingas, kalba užburianti; taip sklandžiai valstybine kalba, regis, kalba tik vyresniosios kartos radijo laidų diktoriai. Norėčiau paklausti, ar sąmoningai prancūziško leidimo viršelyje dominuoja moters figūra, tačiau prisimenu, kad ji vengia tokio primygtinio skirstymo. Vėliau pati pasakys, kad niekada nėra jautusi mizoginijos ar diskriminacijos dėl to, jog yra moteris, ji buvusi vertinama sąžiningai, pirmiausia pagal kūrybą.
Galbūt taip yra ir todėl, kad rašytojos brolis – neseniai iškeliavęs poetas Jonas Kalinauskas, dvylika metų už ją vyresnis, – buvo tarsi saugumo garantas. Lietuvos rašytojų bendruomenėje jis buvo gerai žinomas kūrėjas, išleidęs penkiolika poezijos knygų.
Ar tik ne noras prilygti broliui paskatino tuomet dar paauglę imtis rašymo? Vienuoliktoje klasėje ji laimėjo Respublikinį literatų konkursą, kuris šiam troškimui tarytum suteikė prasmę.
Renginį moderavusiai vertėjai ir žurnalistei Iuliai Badea-Guéritée D. Kalinauskaitė pasakojo, kad šeimoje vyravo filologų genas – visi, taip pat ir tėvai, neragavę jokių filologijos mokslų, kalbėjo gražia lietuvių kalba. Ypatingas kalbos pojūtis rašytojui yra esminis: iš jo gimsta ne tik sudėtingesnės stilistinės struktūros, bet ir subtili ironija – būtent tai, kas išskiria jos kūrybą.
Kaip ir pasakotojos talentas – jį čia pat pajunta ir klausytojai. Rašytoja kalba apie tai, kodėl nereikėtų pamiršti istorijos ir kaip ji veikia dabartį. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia: antai Niujorko KGB šnipų muziejuje, įkurtame, beje, lietuvių, turistai sėdasi į autentišką tardymo kėdę, kurioje buvo lupami dantys, laužomi kaulai, fotografuojasi, nuotraukas kelia į instagramą ir komentuoja: „Tai nuostabu.“ Jiems istorija muziejuje – kičas, pramoga.
Tas pats pasakytina ir apie karą Ukrainoje, jį daliai žmonių pernelyg lengva pateisinti sąmokslo teorijomis.
Žmogaus, o ir nieko gyvenime iki galo nenuspėsi. Neperprasi. Literatūrai tai ir yra įdomiausia.
„Kai dirbau prie knygos, karo Ukrainoje dar nebuvo. Rašiau apie Lietuvos 20 amžiaus pradžios prieškarį, karą ir tarpukarį. Kartais galvodavau, ar tokios istorijos, karas šiandien dar kam nors įdomu, kas tai skaitys, žmonėms reikia visai ko kito, velnias mane neša į tą galerą. Tačiau vėliau, kai per televiziją pamačiau ukrainiečių karius apkasuose – sušalusius, nežinia kiek savaičių maknojančius po purvą, iš nuovargio pajuodusius, atrodė, lyg regėčiau Antrojo pasaulinio karo vaizdus. Laiko klodai vienas ant kito užsiklojo, istorija kartojasi, ir to, pasirodo, nevalia pamiršti“, – sako D. Kalinauskaitė.
Moderatorė atkreipia dėmesį į įspūdingą rašytojos romano autentiškų detalių atranką, tikslių, be galo vaizdingų pastebėjimų gausą, personažų spalvingumą, kuris kelia jai susižavėjimą ir pagarbą.
„Kadaise man į rankas pakliuvo „Baltų lankų“ leista prancūzų istoriko iš istoriografinės Analų mokyklos Fernand`o Braudelio nedidukė knygelė „Kapitalizmo dinamika“ (1977). Braukiausi, žymėjausi, suskaičiau ją iki skutų. Braudelis ten kalba apie istoriją ne tik kaip apie priežasčių, karų, okupacijų, kapituliacijų grandinę, statistiką ar žvilgsnį iš viršaus į apačią, bet ir priešingai – iš apačios į viršų. Ką, pavyzdžiui, apie 15 amžių gali pasakyti mažo miestelio turgaus aikštė, ten parduodami vaisiai, daržovės, sėklos, vynas, kava, prieskoniai? Ką žmonės valgo, kaip rengiasi? Kokie jų įpročiai? Kas yra tie istorijos „nedalyviai“, kurie didžiajai istorijai visai nerūpi? Mažos istorijos, jų psichologija didžiajam naratyvui nesvarbūs, tačiau ar jis be jų egzistuotų?“ – svarsto D. Kalinauskaitė.
„Žinojau, kad jei rašysiu knygą, kokią sumaniau, tai bus mano atspirties taškas“, – prisipažįsta ji.
Alga ožkos skrandyje
Su rašytoja susitinkame po pusryčių Paryžiaus kavinėje: vietiniai terasose švenčia sekmadienį, o vakar Paryžių po futbolo rungtynių sujudinusių riaušių – nė kvapo.
„Paryžius turbūt toks vienintelis: maišto dvasia, ore tvyranti laisvė. Čia labiau nei Vilniuje jautiesi nepastebima, gali tiesiog išnykti, labiau nei kur kitur būti pati sau“, – prisipažįsta rašytoja.
Kalbamės, klausiu, ar, parašiusi pirmąją knygą „Išėjusi šviesa“ (1987), o po 36-erių metų – romaną „Baltieji prieš juoduosius“ (2023), ji vis dar yra išsaugojusi iliuzijų dėl žmogaus prigimties.
„Iliuzijų? Bet kas gi jų turi? Mokslas juda į priekį, technologijos vystosi septynmyliais žingsniais, bet žmogus – toks padaras, kuriame kaip ir prieš šimtų šimtus metų niekas netobulėja, jame tūni ir dievas, ir velnias. Ir abu veikia. Tik atrodo, kad žmogų gali nuspėti. Kartais dėl to nuspėjamumo net būna nuobodu, bet staiga kas nors, ką tareisi gerai pažįstanti, iššauna taip, kad tave išneša į orą. Žmogaus, o ir nieko gyvenime iki galo nenuspėsi. Neperprasi. Literatūrai tai ir yra įdomiausia.“
Ir ji čia pat prisimena romano epizodą, kuriame iš paskutinio traukinio Prahoje, judančio į Vakarus, iššoka personažė Izolina. Kas paskatina tokią jauną merginą palikti motiną, brolį, seserį ir grįžti į rusų okupantų užimtą gimtinę?
Tokios istorijos šiandien skamba ypač aktualiai, net madingai – ne tik dėl žmogaus prigimties ir likimo peripetijų, bet ir dėl platesnio istorinio horizonto bei ateities projekcijų. Dar iki tol, kol dirbtinis intelektas ėmė grasinti nesibaigiančiu turinio perdirbimu, istorinių dramų, perdirbinių, tęsinių ir adaptacijų populiarumo banga jau buvo nujautusi dabartį – laiką, kuriame vis atkakliau gręžiamasi į praeitį.
Prisimenu ir šiemet pasirodžiusio jauno šveicarų rašytojo Nelio Biedermanno romano „Lázár“ stulbinančią sėkmę – bestseleriu visame pasaulyje tapusi knyga neskubriai pasakoja vengrų kilmės aristokratų Lázárų šeimos dramą, aprėpiančią visą 20 amžių.
Kaip vienoje televizijos laidoje sakė penkiasdešimtmetis prancūzų kino režisierius Antoninas Baudry, diptiko „De Golio mūšis“ (2026) apie legendinį generolą ir Prancūzijos prezidentą Charles`į de Gaulle`į kūrėjas, šių kūrinių temos – ir ne viena jų šiemet skambėjo kino festivaliuose – yra savotiška jo kartos duoklė seneliams ir tėvams. Jie patys pasakojo apie tuos laikus ir perspėjo, kad istorija gali kartotis.
Kalinauskaitės istorinis romanas Prancūzijoje neretai iš tolo lyginamas su Kristinos Sabaliauskaitės dviejų dalių istoriniu romanu „Petro imperatorė“ (2019–2021). Šio kūrinio prancūziškas vertimas „L`impératrice de Pierre“ (vertė Marielle Vitureau) pasirodė 2023 metais, buvo itin palankiai įvertintas, o po metų išleistas ir kišeniniu formatu.
Romanas „Baltieji prieš juoduosius“ išverstas ne tik į prancūzų, bet ir į latvių, lenkų kalbas, juo domėjosi ir vokiečių, švedų leidėjai.
Šiuo metu „Baltieji prieš juoduosius“ verčiami į ispanų kalbą. Knygą prancūziškai perskaičiusi pažįstama ispanų filologė parašė rašytojai, kad Lietuvos ir Ispanijos istorijoje ji rado nemažai sąlyčio taškų, ypač kalbant apie Ispanijos pilietinį karą, Franco diktatūrą ir jų padarinius, taip pat kalbant apie universalius, bendražmogiškus dalykus, tokius kaip motinos ir dukters santykiai.
Vadinasi, D. Kalinauskaitė atrado giją, jungiančią ne tik savo minėtus didžiuosius naratyvus, bet ir skirtingas kultūras bei kartas.
„Kai rašau, negalvoju nei apie literatūros tikslus, nei apie skaitytoją. Tiesiog noriu papasakoti, kiek tai pagal mano jėgas, užburiančią istoriją. Man aukščiausia kokybė – kai skaitai ir pamiršti viską aplinkui arba kai visa aplinkui atrodo netikra (taip pat ir tu pati!), o tikra tik tai, ką štai randi knygoje. Kaip J. M. Coetzee romane „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ tasai keistuolis Maiklas su kiškio lūpa – tikras, o tu, skaitanti apie jį romaną, – sakytum, sugalvota“, – sako autorė.
Gal todėl ir tokios ilgos pertraukos tarp jos knygų – rašytoja kalba tik tuomet, kai išties turi ką pasakyti, o pertraukų nesureikšmina.
Antroji jos knyga „Niekada nežinai“ (2008) pasirodė po 21 metų nuo pirmosios, ir gimė ji iš stiprios vidinės būtinybės. „Ėjau Vilniuje gatve, lijo, ir aš, tokia visai ant ribos, galvojau: jei dabar nepradėsiu rašyti, sprogsiu. Padvėsiu, – sako rašytoja. – Toks buvo užgriuvusių bėdų suspaudimo laipsnis.“
Skaitytojai tai iškart pajuto – ne vienas vėliau rašytojai prisipažino patyręs terapinį knygos poveikį. Knyga iškart pelnė literatūrinių premijų – beje, kaip ir visos rašytojos knygos.
Trečioje jos knygoje, rinkinyje „Skersvėjų namai“ (2015), yra apsakymas „Kartą Tunise“ – apie berniuką virėją, kurį išsiskyrusi mama išsiveža į Afriką, ten atranda sūnaus aistrą virėjystei. Rašytoja rašė jį dešimt mėnesių ir išgirsdavo patarimų: „Bet juk tu rašai romaną. Imkis tikro romano.“
Na, kokia iš manęs romanistė, tuomet sakė D. Kalinauskaitė.
O paskui išties atėjo laikas romanui „Baltieji prieš juoduosius“ – medžiagos buvo tiesiog per daug, ne apsakymui.
Rašytoja pabrėžia niekada nepradedanti kūrinio dėl temos, ją įkvepia detalės, smulkmenos, o tada pradeda vyniotis istorija. Taip buvo ir šįkart – ją pagavo žmonių pasakojimai.
Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu išsigąsti senatvės, o vėliau taip gerai susigyveni su savo šešiasdešimt šešeriais.
„Užėjau pas draugę, ji vyresnė, jai 82-eji. Kaip visai paprastą dalyką ji papasakojo istoriją apie ožką, kuri surupšnojo algą, iš kurios mėnesį šeima turėjo gyventi. Ožką teko papjauti ir algą, tuos popierinius 1954 metų rublius su Lenino galvom, iš skrandžio lupte išlupti, nes Vilniuje tuo metu siautė badas, skilandžio kvapas galėdavo išplėšyti nosies šnerves. Žmonės buvo pasirengę bet ką – briliantus, kailinius, žiedus su brangakmeniais – atiduoti už gabaliuką duonos.
Arba į dešimtąjį dešimtį įkopusi Viekšnių vaistininko dukra pripasakojo visko iš tėvo gyvenimo. Kaip atvykusį iš tolimo vienkiemio žmogelį su šauksmu „Pagelbos!“ tėvas vadindavo Balandėliu ir pagydė nuo impotencijos. Kaip iš kalinių nugarų (o, tam ypač tiko sukilėliai!) išrėžtais odos diržais klijuodavo žaizdas. Kaip kitados į vaistinę atėjęs žmogus skundėsi prarijęs aukso karūnėlę, ką gi, vaistininkas davė vaistų ir liepė sėstis ant puodo. Ta karūnėlė perėjo visus devynis pragaro ratus, kol vėl suspindo savininko burnoje. O jos tėvas į vaistinę eidavęs su baltomis kojinėmis iki kelių – tik taip galėdavai pastebėti kaimiečių į vaistinę atneštas blusas, kurios šokinėdavo pažemėj...
Tokios paprastutės istorijos – tai aukso smiltys, kurias tereikia nušlifuoti ir tinkamoje vietoje įprūdyti.“
Knyga, kuri nustebintų
Kol rašytoja mąsto ar semiasi įkvėpimo iš kitų tekstų, ji yra močiutė. Jos darbo vieta – sofa darbo kambaryje, ant kurios rašo dažniausiai gulomis, šiuo metu užimta dviejų anūkių, kurios kiekvieną vasarą iš Ispanijos, kur gyvena jos 38 metų dukra Justė, atvyksta į Lietuvą.
„Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu išsigąsti senatvės, o vėliau taip gerai susigyveni su savo šešiasdešimt šešeriais: atsiranda pojūtis, kad nebeturi ko gąsčiotis, kad visi pirmieji kartai jau buvo, kad esi išsipildymo taške, kad įgijai proto ir išminties ir kad nieko, kas buvo, tau negaila, na, buvo taip, kaip ir turėjo būti.
Nebijau žodžio „senėjimas“, jo niekada nekeičiu į „amžėjimą“, kurio tiesiog nepakenčiu ir kuris man siejasi su mirties baime ir bėgimu nuo minties apie ją, tarsi pasakius „amžėjimas“ išvengtum to, kas neišvengiama“, – sako rašytoja.
Ar yra dar knyga, kurią rašytoja norėtų parašyti?
„Knygą, kuri būtų netikėta man pačiai. Istoriją, kuri nustebintų ne tik kitus, bet ir mane“, – sako kūrėja.
Gal net autofikciją? „Kas žino – gal vieną dieną parašysiu ką nors panašaus į Karlo Ovės Knausgårdo opusus...
Tik, tiesa, man egzistuoja tam tikri etiniai principai. Jei nusirašinėju kieno nors gyvenimą, stengiuosi, kad jo niekas neatpažintų, o jei vis dėlto atpažįsta, ką gi, tada rašau sau riebų minusą.
Ko tikrai nemėgstu bet kokioje kūryboje, literatūroje, kine – tai emocinio šantažo, noro per prievartą spausti ašaras. Esu linkusi sukrečiančius dalykus pasakoti laikydamasi distancijos. Tačiau jei aplinkybės to reikalautų, pavyzdžiui, kalbant apie žmogų, įsivėlusį į pedofilijos skandalą, kalbėčiau tikriausiai tiesiai ir atvirai.“
Kada rašosi? Kokie ritualai?
„Jokių. Galiu išsitraukti iš lentynos Kęstučio Navako „Du lagaminus sniego“ ar „Begarsį skambutį“, kitus tekstus, turinčius stiprios energetikos, bet kurią Bitės Vilimaitės novelę, primenančią, kaip įmanu pasaulį suspausti į tokią gražią, kietą mikrostruktūrą, ir staiga užsinoriu rašyti pati.
Šiais laikais būtų keista rašyti kaip Žemaitė (nors rašyti po pertraukos vėl pradėjau Žemaitės amžiaus) ar metaforiškasis Marcelis Proustas, neįmanoma, laikai kitokie, viskas kinta taip greitai, literatūra – turiu omeny stilių – paprastėja ar net prastėja, kad suspėtų į nuvažiuojantį traukinį, keičia kailį, kad išliktų. Apie tai daug prišnekėta, daug iečių sulaužyta ir dar bus laužoma...“ – sako D. Kalinauskaitė.
„Tu klausei, ką veikčiau, jei nerašyčiau? Anksčiau sakydavau, kad norėčiau būti siuvėja, kaip mano tėvas, su nukarusiu per lūpą siūlu. Dabar, kadangi pasistatėme nedidelį namą ir turiu sodelį prie jo, galėčiau „Žalioje stotelėje“ pardavinėti sėklas, kokius augalus, krūmus, sedulas, trešnes, slyvas, obelis. Man atrodo, būčiau visai savo vietoje“,– šypsosi rašytoja.
Kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų, rašytojos ranka, sako, pasiilgsta rašymo – tikriausiai taip krepšininko rankos ima ilgėtis kamuolio.
„Pasiilgstu to minkymo, kai žodis limpa prie žodžio, kai dėliojasi sakiniai ir tarp jų atsiranda įtampos, struktūros pojūtis, kai ištinka netikėtumai, visa tai nuolatos jauti.
Kai šito nebeliks, pasibaigsiu kaip rašytoja“, – sako D. Kalinauskaitė.
O aš atsisveikindama mąstau, kaip sąmoningai žodžiais ir prasmėmis stebinanti, dėmesio nevengianti rašytoja moka atsitraukti – tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime.
Tarsi šie prieštaravimai ir sudarytų jos esmę, jos kūrybos įtraukumą ir svarbą tiems, kurie ją skaito.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
