Su prancūzų kino režisiere Anna Cazenave Cambet susitinkame viename Paryžiaus viešbučių. Jaunosios kartos menininkę patys prancūzai vadina kūrėja, turinčia unikalų žvilgsnį ir nebijančia kalbėti savaip, nors ir nepatogiai. Naujausias jos filmas „Mylėk mane švelniai“, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, šį savaitgalį pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Jis pasakoja apie besąlygišką motinos meilę, kuri, nepaisant visuomenės normų ar asmeninių išbandymų, išlieka nepajudinama it uola.
Pagal to paties pavadinimo rašytojos Constance Debré autobiografinę novelę pastatytas filmas – apie moterį, motiną, kauboję, kokios Anna Cazenave Cambet pati kine dar nebuvo mačiusi.
Tad trumpam pusvalandžiui ir susėdam su režisiere pasikalbėti apie tai, kas šiame filme ypatingiausia.
– Anna, ar galėtumėte Lietuvos kino žiūrovams papasakoti, kaip gimė šis jūsų filmas?
– Pirmiausia reikėtų paminėti, kad tai – ekranizacija. Kai pasirodė visą pasaulį sukrėtusi Constance Debré knyga „Love Me Tender“, aš ją perskaičiau, ir ji mane taip pat beprotiškai sujaudino. Šis kūrinys atskleidė ir pateikė man naujų įžvalgų apie motinystę tuo metu, kai pati kėliau klausimus apie savo tapatybę – kaip motinos, moters ir scenaristės. Šiek tiek daugiau nei po metų prodiuseriai kreipėsi į mane su pasiūlymu sukurti filmą. Praėjo keletas mėnesių, kol ėmiau rašyti. Per tą laiką susitikau su Constance ir mudvi išsyk supratome, kad šis mūsų bendras darbas – likimo pirštas. Taip turėjo būti.
– Kaip sekėsi filmavimo aikštelėje?
– Oras beveik sujaukė visą mūsų darbo grafiką! Daug kartų abi su operatore Kristy Baboul laikėme savotiškas pagoniškas pamaldas, kad išlįstų saulė. Keletą kartų patyrėme tikrai stebuklingų akimirkų, kai saulė išlįsdavo tik vienam kadrui. Man atrodo, kad nuo tada visa komanda tapo prietaringesnė!
– Spaudimas būti gera mama – opi tema, nepaisanti geografijos. Ką jūsų filmas mums nori apie tai pasakyti?
– Jūs teisi, tai labai platus klausimas. Tačiau jį užduoti įmanoma. Motinystė, ryšys su vaiku, buvimas gera ar bent pakankama mama – man atrodo, kad tai vis tiek formuojama taip, kad būtų patogu ir naudinga visiems kitiems, ne pačioms motinoms. Joms išgyventi prieštaringus jausmus – ar šiaip, bet kokius jausmus, susijusius su šia neįkainojama gyvenimo atsakomybe, – yra kur kas sunkiau nei tiems, kurie apie tai tik postringauja. Mano filmas ir pasakoja apie tą kainą, kurią turi susimokėti vyresnė nei 40 metų moteris, išdrįsusi perrašyti savo istoriją.
– Kaip jums atrodo, su kokiais prietarais moterys vis dar susiduria asmeniniame gyvenime?
– Pirmiausia turėčiau paminėti, kad filmas pasakoja tikrą 2017 metų istoriją. Prancūzijoje nuo 2012-ųjų turime įteisintą santuoką visiems, tačiau filme pavaizduotas vaiko globos teismas labiau remiasi mizoginija nei homofobija. Filmui ieškant finansavimo, atrodė, kad nuolat kartojame tą teismo procesą: „Ar ji maloni? Ar jaučiame jai empatiją? Ar mums reikia matyti sekso scenas?“ Pasaulyje vėl stiprėja konservatyvios idėjos apie tai, kas yra gera šeima. Pagrindinė filmo veikėja baudžiama už tai, kad pasirinko autentišką gyvenimą, nors ir niekada nenusisuko nuo savo vaiko.
– Pagrindinį vaidmenį atlieka galingoji Vicky Krieps. Ne veltui ją vadina viena svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjų, laisvų moterų portretų meistre. Ar turėjote ryšį su Vicky anksčiau?
– Ne, anksčiau Vicky nepažinojau. Užtruko ilgai, kol radome tinkamą aktorę, nes rašiau vaidmenį, negalvodama apie konkretų žmogų. Galiausiai paieškas išplėtėme į Kvebeką ir Belgiją, o kai iškilo Vicky pavardė, tai buvo akivaizdus pasirinkimas. Ji suprato veikėją – moterį, turinčią vaikų ir darančią tarptautinę karjerą. Ji suteikė trapumo ir tvirtybės derinį, kuris buvo būtinas.
Iš tikrųjų sunkiausia užduotis, kuriant pagrindinį Klemans personažą, ir buvo rasti aktorę, kuri būtų raumeninga, aukšta ir turėtų plačius pečius. Klemans personažas daug plaukia ir nuolat juda. Todėl norėjau, kad jos kūnas atspindėtų tam tikrą drausmę. Kai pagalvojome apie V. Krieps, viskas sukrito į vietas, o po pirmosios dienos filmavimo aikštelėje nebeliko jokių abejonių: Vicky tapo Klemans.
– Ar galėtumėte papasakoti apie pusiausvyrą tarp knygos teksto ir jūsų pačios idėjos naudoti užkadrinį balsą?
– Jau anksti žinojau, kad naudosiu ištraukas iš knygos. Autorės stilius yra labai gyvas, veržlus, artimas mano pačios rašymo ritmui. Man atrodo, kad užkadrinis balsas žiūrovams sukuria vaikystę primenančią klausymosi būseną, tarsi prieš miegą būtų sekama pasaka. Be to, tai leidžia žiūrovui pajusti vidinius išgyvenimus veikėjos, kuri šiaip yra labai tyli ir mažakalbė.
– Dar man pasirodė, kad pasakojime laikas turėjo būti iššūkiu. Ar buvo sunku pavaizduoti laiko šuolius? Juk teismo procesas filme tęsiasi ne vienus metus.
– Knygoje laiko tėkmė aprašyta labai tiksliai. Žinojau, kad noriu išlikti tam ištikima. Kad sustiprinčiau laiko tėkmės pojūtį, pasitelkiau besikeičiančius metų laikus, – nuo vasaros iki žiemos ir vėl atgal. Praleisti dvejas Kalėdas be kažko yra universalus, visiems suprantamas netekties jausmas …
– Scena, kurioje herojė po daugelio metų susitinka su sūnumi, buvo labai jaudinanti. Kaip ją filmavote?
– Visi žinojome, kad tai esminė scena. Aikštelėje tvyrojo milžiniškas susikaupimas. Tiesiog neįtikėtina koncentracija. Daugumą susitikimo scenų nufilmavome panašiu metu, todėl tos dienos buvo emociškai sunkios, ypač Vicky. Mums padėjo jaunasis aktorius Vigo, jis tiesiog buvo neįtikėtinas. Patariau jiems elgtis kaip dviem mažiems gyvūnams – susikoncentruoti į kvapą ir lytėjimą, o ne žodžius, kad parodytume, kaip stipriai mamai trūko vaiko kvapo… Sunku tai net nupasakoti. Tikiu, kad žiūrovai viską pajus patys.
– Savo grožiu, atvirumu pribloškia ir intymios scenos. Taip pat žavi jų etiškumas. Kaip vyko šis procesas?
– Etika filmavimo aikštelėje man yra esminis dalykas. Aktoriaus kūnas priklauso jam, ne režisieriui. Dirbome su intymumo koordinatore, kad apibrėžtume aiškias ribas ir niekas nesijaustų išnaudojamas. Tačiau šios scenos turi pasakoti istoriją. Nerašau seksualių scenų tik dėl vaizdo. Pagrindinės mano herojės atveju buvo svarbu parodyti seksualumą, kuris nėra vien romantiškas, o pagrįstas fiziniu poreikiu – būdu per kūną išreikšti tai, ko ji negali pasakyti žodžiais.
– Filmo pabaiga atrodo viltį teikianti, bet kartu ir tokia liūdna, kad namie priverkiau sofą. Kaip jūs ją vertinate?
– Taip, joje yra abiejų elementų, bet daugiausia šviesos, nes ji teikia viltį. Vaikas pagaliau pastatomas į savo, kaip individo, vietą, jis nebėra tik savo motinos tęsinys. Galiausiai jis turės intelektualinių įrankių iš naujo interpretuoti šią istoriją, užduoti savo klausimus. Tai pozityvi pabaiga, nes vaikas tampa savarankišku žmogumi su savo identitetu.
– Ko jus išmokė šio filmo režisavimas?
– Išmokau kuo labiau išlaikyti ramybę. Tai kūrybinė būsena, kuria tvirtai tikiu. Filmavimo aikštelėje nesiekiu sukurti įtampos. Netgi stengiuosi jos išvengti. Kartais tai gali būti sunku, bet stengiuosi, kad visi kuo labiau mėgautųsi darbu.
– Beje, kas jus paskatino tapti kino režisiere?
– Iš pradžių studijavau fotografiją. Tapti režisiere atrodė nepasiekiama svajonė, nes užaugau Prancūzijos pietvakariuose, toli nuo didžiųjų miestų. Tačiau kinas pasirodė esanti vienintelė išraiškos priemonė, leidžianti man suderinti fotografiją ir rašymą. Taigi nusprendžiau imtis jo.
Kinas mane įkvepia, taip pat ir kitos meno formos. Man labai svarbi ir gamta: vandenynas ir miškai Landų regione. Šiuo metu mano gyvenimą užpildo Daria Svertilovos fotografijos, Billie Eilish muzika ir Carmen Sosa-Villada literatūra. Kalbant apie kiną, esu šiek tiek apsėsta Bobo Fosse’o filmu „Kabaretas“ bei Andrejaus Zviagincevo filmais „Faute d`Amour“ („Be meilės“) ir „Le Retour“ („Sugrįžimas“).
„Mylėk mane švelniai“ pasakoja apie besąlygišką motinos meilę, kuri, nepaisant visuomenės normų ar asmeninių išbandymų, išlieka tvirta. Viena svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjų, laisvų moterų portretų meistrė aktorė Vicky Krieps filme-benefise vaidina Klemans.
Aštuonerių metų berniuko motina atsisakė patogaus buržuazinio gyvenimo ir pasirinkusi neužtikrintą ateitį daro tai, ką seniai norėjo – rašo romaną. Atsiskleidusi buvusiam vyrui, kad susitikinėja su moterimis, ji nė neįsivaizdavo, kaip ši žinia sujauks gyvenimą. Prasideda alinantys ir žeminantys teismo procesai dėl sūnaus globos. Tai jaudinanti istorija, kurioje šalia tylios desperacijos yra daug švelnumo ir tikėjimo savo keliu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
