Iš memuarų „Mums pavyko, vaiki“ (maketavo Jurga Meškauskė) viršelio nuotraukos (autorius Martinas Schoelleris, lietuviškam leidimui pritaikė Agnius Tarabilda) skvarbiai veriančiai, rodos, į tave žvelgiantis Anthony Hopkinsas veikiau tarytum žvelgia į tą vaikį, kuriam, vertinant iš dabarties perspektyvos, tikrai pavyko ir ne kartą labai pasisekė!
Hopkins Anthony. Mums pavyko, vaiki. Memuarai. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Alma littera, 2025, – 383 p.
Vienas daugiausia vaidmenų sukūrusių ir pasaulyje žinomiausių aktorių – Britanijos imperijos ordino komandoras seras Philipas Anthony Hopkinsas, karjerą pradėjęs teatro scenoje, vadovaujamas legendinio Laurence`o Olivier, vėliau ėmęs filmuotis kine, tapo tikrų tikriausia žvaigžde, gerbiama ir vertinama kolegų, kritikų, įvairialypiu talentu besižavinčių žiūrovų.
Tai aktorius, kuriuo sekama, iš kurio mokomasi, kuriam svajojama prilygti. Nesuabejojant nė akimirką galima teigti, kad Hopkinso aktorinė raiška yra vaidybos meistriškumo etalonas, aktorinio amato studijų vadovėlis. Per šešis karjeros dešimtmečius seras Hopkinsas pelnė daugybę apdovanojimų, kurių svariausius atnešė Hanibalo Lekterio vaidmuo filme „Avinėlių tylėjimas“ (režisierius Jonathanas Demme, 1991) – „Oskaras“, BAFTA; Jameso Stevenso vaidmuo filme „Dienos likučiai“ (režisierius Jamesas Ivory, 1993) – „Oskaro“ nominacija ir BAFTA; Anthonio vaidmuo filme „Tėvas“ (režisierius Florianas Zelleris, 2020) – „Oskaras“, BAFTA; 2008-aisiais aktorius įvertintas BAFTA už viso gyvenimo nuopelnus; šešios nominacijos ir dvi pelnytos „Primetime Emmy“ statulėlės geriausio pagrindinio aktoriaus seriale ar filme kategorijoje: Bruno Richardo Hauptmanno vaidmuo filme „Lindbergo pagrobimo byla“ (režisierius Buzzas Kulikas, 1976), Adolfo Hitlerio vaidmuo miniseriale „Bunkeris“ (režisierius George`as Schaeferis, 1981); Laurence`o Olivier apdovanojimas už Lambert`o Le Roux vaidmenį spektaklyje „Pravda“ (režisierius Davidas Hare`as, 1985).
Šie keli išvardyti meistriškumo įvertinimai iš penkiasdešimt šešių pelnytų ir šimto keturiasdešimt šešių nominacijų savaime grindžia Hopkinso išskirtinį talentą, unikalią raišką tiek kino ekrane, tiek teatro scenoje. Tiesa, kaip prisipažįsta aktorius memuarų knygoje, vaidinti teatro spektakliuose nuolat kartojant tą patį – vis dėlto ne jo aistringo charakterio prigimčiai.
Iš memuarų „Mums pavyko, vaiki“ (maketavo Jurga Meškauskė) viršelio nuotraukos (autorius Martinas Schoelleris, lietuviškam leidimui pritaikė Agnius Tarabilda) skvarbiai veriančiai, rodos, į tave žvelgiantis Anthony Hopkinsas veikiau tarytum žvelgia į tą vaikį, kuriam, vertinant iš dabarties perspektyvos, tikrai pavyko ir ne kartą labai pasisekė!
Vaidybos meistriškumas, pelnęs pasaulinį pripažinimą, šlovę, dėmesį prikaustantis, jaudinančiai pribloškiantis, turint omenyje visą itin gausią aktoriaus įkūnytų personažų plejadą, leidžia įsivaizduoti, kad nuo pat mažens jaunasis Anthonis išsiskyrė gabumais, augo palaikomas, skatinamas, kad visa tai daugiausia ir lėmė taip sėkmingai susiklosčiusią karjerą. Ak, kaip klaidinga!..
Todėl memuarų knyga suvoktina kaip padrąsinimas, paskatinimas kiekvienam jaunam žmogui – nerandančiam savęs, išsiskiriančiam iš aplinkos ne dėl talento, priešingai – dėl negebėjimo atlikti įprastai elementarių užduočių, nepritampančiam tarp bendraamžių, nežinančiam nei, ką gali, nei, ko nori, tikisi iš savęs ir gyvenimo; nejaučiančiam aplinkinių supratimo ir padrąsinimo, tad savo ateitį reginčiam miglotai ar net piešiančiam negatyviai. Ši knyga taip pat kiekvienam suaugusiajam – tėvams, globėjams, seneliams, dėdėms, tetoms, mokytojams, psichologams, – kasdien susiduriantiems su besiformuojančiomis asmenybėmis, kurioms taip reikia kito patikėjimo, kad atsirastų pasitikėjimas, kito palaikymo, kad išdrįstų pabandyti... Nežinia, kurioje situacijoje ištiks žadą atimanti nuostaba ir suvokimas: štai, kur ir kas noriu būti aš!
„Nesėkmių neišvengsi, bet sėkmių – taip pat. Mirties neišvengsi, bet gyvenimo – irgi.“
Visai taip įvyko Anthony Hopkinsui:
„Buvo šeštadienio vakaras. Mus, berniukus, visus drauge suginė į mokyklos aktų salę – dėkui Dievui, ne giedoti mokyklos himno, o pažiūrėti filmo, tikro filmo su garsu. Mokykla buvo išsinuomojusi vaizdo projektorių ir pasisamdžiusi jo operatorių, poną Gordoną Phillipsą. Tai buvo jaudinanti naujiena.
Susėdome ant medinių kėdžių ir laukėme.
<...>
– Žinia, „Hamletas“ – labai svarbus filmas, – paskelbė Harrisonas. – Jį sukūrė seras Laurence`as Olivier, geriausias Shakespeare`o dramų aktorius visame pasaulyje. <...>
Ak, Dieve, gelbėk mus visus! Tik ne Shakespeare`as. Prašau, leisk išvengti šio beprasmio vargo.
<…>
Na ir slegianti valanda laukia! – pamaniau.
<...>
Tai buvo... Neįtikėtina. Bokštų sargybos scena. Hamleto tėvo dvasia. Elsinoro pilies menės. Olivier. Pirmasis jo monologas prasidėjo taip:
O, kad tasai grubus, niekingas kūnas
Sudiltų ir ištirptų kaip rasa!
Iki pat paskutinių jo žodžių sėdėjau lyg užburtas.
Bet plyšk, širdie, o aš tylėt turiu.[1]
Niekas anksčiau nebuvo manęs taip paveikęs. Tai prilygo sprogimui. Dar negebėjau suprasti „Hamleto“ struktūros ir visų niuansų – senovinių žodžių, naujos ir nepažįstamos man kalbos, ritmo ir frazuočių.
Tačiau jutau, kad Olivier Hamleto balsu kalba man, kreipiasi į kažin kokią seniai pražuvusią, senovinę mano paties dalį. Pojūčio būta nežemiško. Hamleto širdgėla dėl tėvo mirties, jo motinos mirusio vyro išdavystė. Aš verkiau, palaužtas didingo sužalotų tėvų ir motinų bei mus visus persekiojančių atminties šmėklų vaizdavimo. Buvau per jaunas suvokti šiuolaikinę jų žodžių prasmę. Tačiau ta jėga įsilaužė į pačią mano šerdį – į tai, kas ir koks buvau.“ (p. 16–18)
Nepernelyg drąsu teigti, kad seras Hopkinsas turi ne tik aktorinį talentą, bet ir rašytojo gyslelę ar net gyslą. Intriguojamai pagaviai, žodinga kalba (puikus vertėjos Vaidos Jėčienės ir redaktorės Giedrės Janulevičienės darbas!), tarytum paėmęs tą vaikį už rankos leidžiasi darsyk, šį kartą drauge su kitu – juo, savimi pačiu – patirti gyvenimo nuotykį, retrospektyvią kelionę it atsukus kino juostą, peržiūrėti asmeninį filmą, kurio peržiūros metu skamba labai atviri, analitiškai tikslūs komentarai dabartinio savęs, žinančiojo, kritiškai, skoningai ironiškai, kiek sarkastiškai, be jokio moralizavimo įvardijant priežastis bei pasekmes poelgių ir pasirinkimų, priimtų sprendimų.
Apie vaidybą aktorius kalba be egzaltacijos ar patoso. Remdamasis daugialypiai turtinga patirtimi, jis argumentuotai (iš)žvalgo aktoriaus profesiją, kuri reikalauja itin jautrios intuicijos, aštraus proto, erudicijos, meistriškumo, tačiau už visa to daugiausia slypi pašvęstas darbas:
„ <...> jau buvau atradęs savąjį teksto mokymosi metodą: kartoti, kartoti, kartoti. Pjesę perskaičiau tiek kartų, kad mintinai išmokau ne tik savo, bet ir visų kitų aktorių tekstą. Kiekvieną vakarą vis iš naujo skaitydavau scenarijų, kol galėjau atkartoti kiekvieną skiemenį. Kai viską įsisavini, tavęs nebesustabdys niekas. Žodžiai aktoriui – lyg kuras varikliui, ir nesvarbu, ar jie Shakespeare`o, Seáno O`Casey ar Tennessee Williamso. Užpildęs jais savo baką, gali vykti bet kur. Tokia jau žodžio galia. Tada jau gali ir pasilinksminti. Toks pasiruošimo metodas mane kaip aktorių lydėjo visą gyvenimą. Neįveikiamu boksininku netapsi, jei vis leisi ilsėtis kojoms. Scenarijų perskaitau tūkstantį kartų, kol galiausiai įsimenu ne prasčiau nei savo paties vardą.“ (p. 141)
Nepernelyg drąsu teigti, kad seras Hopkinsas turi ne tik aktorinį talentą, bet ir rašytojo gyslelę ar net gyslą.
Hopkinsas memuaruose nestokoja gyvenimiškos išminties, aktualios tikrai ne vien teatro meno atstovams, gyvo atlikimo menininkams, scenos artistams; tai knyga kiekvienam, kuriančiam asmeninę istoriją. Niekada nežinai, kas ir kurioje vietoje, kaip ir kodėl gali tapti kertiniu akmeniu tavo asmenybei, jos tobulėjimui ir realizacijai. Visai taip ir Anthony Hopkinsas vieną žymiausių savo vaidmenų – psichiatrą kanibalą Hanibalą Lekterį – kūrė remdamasis keleto sutiktų žmonių įvaizdžiais ir vaikystėje patirtos baimės jausmo prisiminimu:
„<...> instinktyviai žinojau, kaip tiksliai turėčiau vaidinti Hanibalą. Manyje tūno velnias. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Žinau, kas žmones baugina. Svarbiausia – tuo pat metu įkūnyti dvi vidines būsenas, kurios paprastai nežengia koja kojon: jis sykiu buvo ir nutolęs, ir budrus.
Abu šiuos bruožus vienoje būtybėje man kartą teko išvysti pačioje gyvenimo pradžioje. Tai tapo mano vaikiškos pasąmonės dalimi. Siaubingai bijojau vorų – deja, gyvenome sename pastate, knibždėte knibždėjusiame šliaužiančių ir lakstančių padarų. Vieną vakarą tėvo kepykloje įjungęs šviesą išvydau prie pat jungiklio tupėjusį milžinišką juodą vorą – ramų ir kantrų, bet kartu pasiruošusį veikti bet kurią akimirką. Taip stryktelėjau, kad galva vos nepramušiau stogo.
Norėjau, kad Hanibalas būtent taip paveiktų žiūrovus. Troškau būti voru ant tėvo kepyklos sienos, kad vos į jį atsigręžusios kameros atskleistų absoliutų jo budrumą ir kartu – visišką ramybę. Kai į ką nors stebeilijiesi ilgesnį laiką, juos užvaldo nerimas. Atsiribojimas jo liudininką – arba auką – priverčia prisiartinti ir įsipainioti į grobuonies asmenybės tinklą.“ (p. 254–255)
Įvairialypiai ir giliai aktoriaus būtį atskleidžiančiuose memuaruose ne mažiau įdomu skaityti ne tik apie vaidmenų kūrybą, darbo teatro scenoje, kino aikštelėje užkulisius, bet ir pažinti patį Anthony Hopkinsą, jo tikrovę, asmeninį gyvenimą, o labiausiai – asmenybės vidinį pasaulį, charakterio subtilybes, mentalitetą, jaučiant temperamento karštį ir kartu didį orumą.
„Tą akimirką kalbi tik tu vienas.
Mane šie žodžiai pritrenkė. Jis buvo teisus. Tą akimirką ant Valstybinio teatro scenos kalbėjau tik aš vienas. Tas kelias akimirkas aš buvau pagrindinė spektaklio žvaigždė.“ (p. 150)
Dėkodami už kūrybą serui Anthony Hopkinsui, pritardami: „Taip, Jums pavyko!“ – skaitykime, ką kalba kino ir teatro bei savo gyvenimą drąsiai sukūrusi žvaigždė:
„Prisiminiau tą popietę prieš daugiau nei šešias dešimtis metų, kai stypsojau toje tvankioje mažutėje virtuvėlėje už kepyklos, greta manęs – motina ir tėvas, abu tylūs ir palaužti, tą gyvybiškai svarbią akimirką, kai supratau, jog aš jiems dar parodysiu – ir motinai, ir tėvui, ir visiems, kas mane girdėjo, – kad manyje slypi jėga, kuri viską apvers aukštyn kojomis.
Būtent tada aš nusprendžiau: daugiau jokio išsisukinėjimo, jokio tuščiažodžiavimo, jokio slapstymosi pakampiuose. Man pasiseks. Aš užkirtau kelią sąmokslų ir susitarimų mirties šokiui. Gana. Tą polėkį lydėjo ir užsispyrimas, kuris, nors ir leido man tiek daug pasiekti, kartu galėjo tapti nepakeliamas mano mylimiems žmonėms.
<...> visų svarbiausia – tikėti savimi. Tikėti tuo, ką darai. Gyventi taip, lyg ateitis būtų dabartis.“ (p. 309, 314)
Kaip ištaria Anthony Hopkinsas: „Nesėkmių neišvengsi, bet sėkmių – taip pat. Mirties neišvengsi, bet gyvenimo – irgi.“ (p. 144) Tad, paklusdami sužadintam smalsumui, pasiruošę nesiskirti su skaitiniu iki paskutinių žodžių, o tada leistis aktoriaus vaidybos retrospektyvon, giliai įkvėpkite ir nerkite į labiausiai intriguojančius memuarus, veikiausiai tapsiančius geriausia metų ar dešimtmečio knyga, o galbūt neprilygstama visoje skaitymo panoramoje.
[1] Šekspyras. Otelas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. Iš anglų k. vertė Aleksys Churginas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
