„Turėtume daug labiau nerimauti dėl to, kad Saulės branduolinė energija senka, o per ateinančius kelis milijardus metų Saulė taps vis karštesnė ir išgarins mūsų vandenynus. Galiausiai baigsis Saulės energija, ji išsipūs ir sunaikins Žemę. Tikriausiai po 6 milijardų metų, plius minus milijardas“, – interviu LRT.lt sako 2011 metais Nobelio fizikos premija apdovanotas prof. Brianas Schmidtas. Astronomas kartu su kolegomis nustatė, kad mūsų Visata vis greičiau plečiasi. Tačiau įdomu, kad ta Visatos dalis, kurioje mes gyvename, yra tarsi sala arba kokonas, kuriame šis procesas nevyksta.
Australijos nacionaliniame universitete dirbančio prof. Briano Schmidto paskaita Vilniuje buvo įžanga į balandžio 27–30 d. vyksiančią tarptautinę fizikos ir gamtos mokslų konferenciją „Open Readings 2026“.
LRT.lt su pasaulinio garso mokslininku pasikalbėjo apie neseniai pasibaigusią žmonių kelionę aplink Mėnulį bei tai, ką šiandien žinome ar ko nežinome apie, kaip profesorius apibūdino, „beveik begalinę“ Visatą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Pasiekti kitą saulės sistemą žmonėms yra beveik neįmanoma, nes kelionė truktų 20 000 metų ir tam reikėtų tiek energijos, kiek mes šiandien negalime pasigaminti.
- Profesorius su kolega tyrė, kaip Visatos plėtimasis lėtėja, tačiau nustatė priešingą reiškinį – kad ji plečiasi vis greičiau.
- Į mūsų galaktiką 200 km/s greičiu lekia kaimyninė Andromedos galaktika. Kai šios galaktikos susilies, žmonės danguje matys kažką panašaus į du Paukščių Takus.
- Visatą sudaro matoma materija, tamsioji materija ir tamsioji energija. Mokslininkai vis dar nesupranta, kas yra pastarosios dvi.
- Visata yra greičiausiai begalinė, bet mokslininkai negali to įrodyti.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo naujausio ir ilgai laukto įvykio – kalbu apie „Artemis II“ misiją. Ar sekėte astronautų kelionę? Kaip manote, ar šią misiją turėtume laikyti pasiekimu, ar priešingai – nusivylimu, žinant, kad žmonėms prireikė daugiau nei 50 metų grįžti į Mėnulio kaimynystę?
– Misiją sekiau. Man buvo penkeri, kai paskutinį kartą buvome Mėnulyje. Pamenu „Apollo 13“ ir vėlesnes misijas. (…) Taigi ši misija man taip pat buvo gana įdomi, ir aš nesuvokiau, kokia jaudinanti patirtis [ją stebėti] tai yra, kol nepamačiau starto. Tada pagalvojau: „Oho, tarsi vėl būčiau trejų ar ketverių metų.“
Australijos nacionaliniame universitete turime grupę, kuri „Artemis“ misijoje pirmą kartą išbandė lazerinį ryšį, ir viskas vyko sklandžiai, technologija pasiteisino. Iš tiesų kai kurios nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuos jūs matėte, buvo perduoti naudojant tą naujausią technologiją, kurią mes demonstravome. Taigi buvo įdomu tai stebėti.
Kaip mokslininkas esu apimtas dvejopų jausmų dėl pilotuojamų kosminių programų, palyginti su robotizuotomis. Tačiau pilotuojamose kosminėse misijose, arba žmonių kosminėse misijose, yra kažkoks jaudulys – jos nėra tik mokslinės. Jos šiek tiek primena alpinizmą. Tai įrodymas, kad mes galime tai padaryti. Be to, plėtojamos šios naujos technologijos, o tai yra labai svarbu.
Tai, kad po 50 metų mums pavyko vėl tai padaryti [grįžti prie Mėnulio], atrodo šiek tiek juokinga, bet mes tai padarėme daug greičiau nei anuomet. Mums nereikėjo per dešimt metų išleisti iki 4 proc. pasaulio didžiausios ekonomikos BVP. Šia prasme tai rodo, kad technologijos iš tiesų pažengė į priekį. Dabar tai buvo daug lengviau padaryti.
Nuotraukos ir visa kelionė galbūt nebuvo tokios pat istorinės kaip 1969 m., bet laikais, kai pasaulio geopolitika yra šiek tiek nestabili, manau, tai buvo iš tikrųjų retas momentas, kai pasaulis susivienijo ir šventė kaip žmonija. Taigi žvelgiant iš šios perspektyvos, tai buvo šaunu.
– Nors NASA ir partneriai teigia, kad kitas „Artemis“ programos žingsnis yra išlaipinti žmones Mėnulyje, galutinis jų tikslas yra Marsas. Ar manote, kad žmonės vis dėlto sugebės pasiekti Marsą? Ir, jūsų nuomone, ar žmonija kada nors sugebės nukeliauti dar toliau Visatoje?
– Neabejoju, kad galime pasiekti Marsą. Klausimas tik toks: ar sugebėsime saugiai pargabenti žmogų atgal? Tai sudėtinga. Ar galime sau leisti kelionę į Marsą? Tai brangu. (...)
Taigi nesu tikras, ar iš tiesų nuskrisime į Marsą, bet džiaugiuosi, kad turime šį tikslą ir bandome išsiaiškinti, kaip tai padaryti. Manau, su tuo susijusių sudėtingų problemų sprendimas yra būdas suvienyti žmoniją. Pasiekti Marsą yra sunku, nes jis toli.
Net jei kalbame apie antrą pagal atstumą nuo Žemės esančią planetą – Marsą (Venera yra šiek tiek arčiau), atstumai yra tokie dideli, kad ten patekti užtruks metus. Man kelia nerimą, ar saugu ir etiška siųsti žmones į Marsą? Man tai nėra aišku. Mes jau siunčiame ten robotus, todėl nesu tikras, ar reikia žmonių.
Na, o jei mes norėtume patekti į kitą saulės sistemą, panašiai kaip filme „Projektas „Sveika, Marija“, tai būtų labai sudėtinga.
– Kokia būtų didžiausia problema?
– Manau, laikas. Realiai vertinant, turint dabartines technologijas ir bet kokias jų alternatyvas, galima kalbėti apie 20 000 metų, reikalingų pasiekti artimiausią žvaigždę. 20 000 metų, praleistų tarpžvaigždinėje erdvėje. Žmonės nėra pritaikyti gyventi 20 000 metų. Galime įsivaizduoti, kad išsiųstume robotą – net ir tai būtų sudėtinga, bet tai bent jau galime įsivaizduoti. Tačiau – 20 000 metų. Mes nežinome, kokia bus Žemė po 20 000 metų. Kodėl turėtume tai daryti? Aš tiesiog nežinau.
Taigi neplanuočiau projekto „Sveika, Marija“ tipo operacijos, kuri mus išgelbėtų nuo problemų, kaip matome filmuose. Manau, tai tikrai labai labai sudėtinga. Filme „Projektas „Sveika, Marija“ jie turėjo rasti naują energijos šaltinį, nes, norint skristi tikrai greitai, reikia itin daug energijos. Mes neturime jokios galimybės tiek energijos sukurti Žemėje, net ir kalbant apie branduolinę energetiką. Tad tai [tokios kelionės] man kelia nerimą.
– 2011 metais kartu su Saulu Perlmutteriu ir Adamu Riessu buvote apdovanoti Nobelio fizikos premija už tai, kad nustatėte, jog mūsų Visatos plėtimasis greitėja. Tačiau, kaip suprantu, jūsų pirminis tikslas buvo suprasti ir apskaičiuoti, kokiu greičiu plėtimasis lėtėja. Ar aš teisi? Kaip reagavote, kai supratote, kad viskas yra priešingai, nei manėte?
– Žinote, nebuvo jokio „Eureka“ momento. 1997 m. pabaigoje Adamas Riessas ir aš tiesiog bandėme išanalizuoti duomenų rinkinį. Adamas man atsiuntė grafiką ir paklausė: „Ką manai?“ Aš jį peržiūrėjau. Jis rodė, kad Visata greitėja. Aš parašiau Adamui ir paklausiau: „Oi, Adamai, kur tu suklydai?“ Taigi kelis mėnesius nagrinėjome kiekvieną duomenų elementą atlikdami skaičiavimus: jis tai darė vienoje laiko juostoje, aš – kitoje, ir mes lyginome rezultatus. Turėjome išnagrinėti kiekvieną elementą, kad abu nepriklausomai vienas nuo kito gautume tą patį.
Po poros mėnesių, tai buvo 1998 m. sausis, aš jau žinojau, kad būtent tai rodo mūsų duomenys. Tačiau tuomet kyla klausimas – ar tuo tikėti? Nes žinai daug dalykų, kurie gali įvykti ne taip. Donaldas Rumsfeldas, žinomas JAV gynybos pareigūnas, kalbėjo apie nežinomus nežinomuosius (angl. unknown unknowns) – dalykus, apie kuriuos tu net nežinai, bet jie gali būti neteisingi. Taigi man kėlė nerimą dalykai, apie kuriuos mes nebuvome pagalvoję arba apie kuriuos niekas nebuvo pagalvojęs.
Turiu prisipažinti, kad kai mes paskelbėme savo teoriją, žinojau, jog būtent taip rodo mūsų duomenys, bet vis tiek nerimavau, kad apie kažką nepagalvojome. Todėl man prireikė poros metų, jog įsitikinčiau, kad mes tikrai ką tik atradome, jog Visata greitėja, ir kad nesusidūrėme su kažkuo, apie ką dar nebuvome pagalvoję. (...)
– Savo atradimą padarėte tirdami ypatingos rūšies sprogstančias žvaigždes, vadinamąsias Ia tipo supernovas. Gal galite šiek tiek apie jas papasakoti?
– Astronomijoje matuoti atstumus yra tikrai sudėtinga. Negalima tiesiog ištiesti liniuotės tarp manęs ir, tarkime, tolimoje galaktikoje esančio objekto. Reikia sugalvoti būdą, kaip tai padaryti [išmatuoti atstumą]. Mes tai padarėme [išmatavome atstumą] pasinaudodami objektais, žinomais kaip Ia tipo supernovos. Tai yra objektas, kuris pagamina didžiąją dalį Visatos geležies.
Kai maždaug po 5 milijardų metų mūsų Saulei baigsis branduolinis kuras, liks mažytė, maždaug Žemės dydžio, žvaigždė vadinama baltąja nykštuke. Tai bus tarsi mūsų Saulės liekana. Ta liekana savaime tiesiog amžinai vės ir taps vis blankesnė.
Bet jei mūsų Saulė būtų gimusi ne kaip viena žvaigždė, o dviejų žvaigždžių sistemoje, tada dvi iš šių žvaigždžių atsiradusios baltosios nykštukės galėtų sąveikauti, keistis medžiaga ir viena iš baltųjų nykštukių augtų vis didesnė ir didesnė, kol galiausiai susprogtų kaip milžiniška termobranduolinė bomba. Termobranduolinė bomba, kurios masė lygi Saulės masei, o dydis – Žemės. Tokios žvaigždės yra 5 milijardus kartų ryškesnės už Saulę. Jos gamina Visatoje esančią geležį.
Pasirodo, tokios žvaigždės yra tikrai labai naudingos. Jas galima įsivaizduoti kaip įprastas elektros lemputes ir net labai tiksliai apskaičiuoti, kiek vatų jos išskiria. Taip pat, žinodami, kaip ryškiai jos šviečia, galime nustatyti atstumą [iki jų]. Kuo šviesa silpnesnė, tuo šaltinis yra toliau. Šios supernovos yra tokios ryškios, kad jas galime matyti iš tolimų praeities laikų. Jei jos įvyko prieš milijardus metų, jų šviesa keliauja milijardus metų, kol pasiekia mus, todėl tokios žvaigždės šviečia labai silpnai. Bet kadangi jos yra itin ryškios, mes vis tiek galime jas matyti ir matuoti atstumą iki jų. (...)
– Praeitais metais pasirodė Korėjos mokslininkų tyrimas, kuriame jie teigė, kad Visatos plėtimasis vis dėlto lėtėja. Tad iš esmės jie grįžo prie idėjų, kurios buvo populiarios prieš 30 metų. Kaip tai vertinate? Ir ką manote apie šį tyrimą?
– Mokslas yra apie žmonių atliekamus bandymus ir nieko nelaikymą savaime suprantamu dalyku. Žinote, mes visada kalbame apie tai, kad yra faktai. Deja, liūdna realybė yra tokia, kad moksle yra dalykų, kuriais esame labai įsitikinę, bet nėra faktų, niekas nėra visiškai teisinga. Taigi viską reikia kvestionuoti.
Šiame straipsnyje buvo išnagrinėtos ir patikrintos kai kurios mūsų prielaidos. Aš dalyvavau rengiant straipsnį, kuriame buvo išsamiai išnagrinėtas jų straipsnis. Mano asmenine nuomone, šis straipsnis parodo, kad kai kurios jų prielaidos yra labai klaidingos ir lemia jų gautą atsakymą. (...)
Aš pasitikiu tuo, ką padarėme, bet, žinote, bendruomenė turi peržiūrėti ir įvertinti, ką jie padarė ir ką mes padarėme, ir priimti sprendimą. Esu gana tikras, kad bendruomenė mus parems, nes jaučiuosi užtikrintas, kad mes esame teisūs.
– Vis dėlto jūs buvote įvertinti Nobelio premija.
– Na, taip. Bet Nobelio premijos skiriamos už tai, ką jau esi nuveikęs. Tai nereiškia, kad esi Dievas, nereiškia, kad neklysti. O moksle viskas gali pasikeisti. (...)
– Likime įsitikinę, kad Visatos plėtimasis greitėja. Kaip tai veikia mūsų Saulės sistemą?
– Pasirodo, mūsų Saulės sistemai tai nedaro beveik jokio poveikio. Taip yra todėl, kad [tamsioji] energija, kuri yra kosmoso dalis, iš tikrųjų tampa svarbi tik milžiniškose kosmoso platybėse, o ne mūsų Visatos dalyje. Šioje Visatos dalyje, kuri susiformavo iškart po Didžiojo sprogimo, prieš 13 su trupučiu milijardų metų, buvo tokia didelė gravitacija, kad ji nustojo plėstis, susitraukė, suformavo galaktiką ir Saulės sistemą. Taigi mūsų Visatos dalis, mūsų maža Visatos dalis, šiuo metu iš tikrųjų nebesiplečia. Ji yra tarsi maža sala. (...)
– Norėčiau paklausti apie kaimyninę Paukščių Tako galaktiką – Andromedos galaktiką. Kai kurie mokslininkai sako, kad ateityje ji susidurs su mūsų galaktika, o kiti teigia, kad šios dvi galaktikos prasilenks. Kurią nuomonę palaikote?
– Anksčiau ar vėliau jos tikrai susilies. Klausimas, tik kada tai įvyks. Šiuo metu Andromedos galaktika artėja prie mūsų kelių šimtų kilometrų per sekundę greičiu. Skamba kaip didelis greitis, bet kosminiu mastu tai nėra taip greitai.
Taigi kyla klausimas: ar tie 200 km/s nukreipti tiesiai į mus, ar šiek tiek į šoną?
Tarkime, kad ji skrieja tiesiai į mus. Ji [Andromeda] yra sudaryta iš trilijono žvaigždžių, mes [Paukščių Takas] esame trilijonas žvaigždžių, bet tarp tų žvaigždžių yra daug erdvės. Taigi, kai jos [galaktikos] susijungs, tai bus tarsi dviejų bičių spiečių susiliejimas, kuris suformuos supergalaktiką.
Jei ji [Andromeda] visgi skrieja ne tiesiai į mus, o šiek tiek į Paukščių Tako šoną, tuomet dvi galaktikos kažkurį laiką skries viena aplink kitą, bet galiausiai vis tiek susilies.
Taigi kyla klausimas: ar susiliesime po 3 milijardų metų, ar susiliesime po 6 milijardų metų? Bet mes tikrai susiliesime. Klausimas tik kada.
– Ar tai kaip nors paveiks Žemę?
– Didžiausia tikimybė, kad ne. Tiesa, taip, kaip mes matome Paukščių Taką, ateities kartos maždaug po 3 milijardų metų matys tarsi du Paukščių Takus. Jie matys artėjančią Andromedos galaktiką, jos susiliejimą su Paukščių Taku, ir tada susiformuos daugybė naujų žvaigždžių. Paukščių Takas bus visiškai kitoks nei bet kas, ką jūs kada nors matėte. Jis bus ypač ryškus. Bet net mūsų pačių galaktikoje tarp žvaigždžių yra tiek daug erdvės, kad nereiškia, jog įvyks kokie nors susidūrimai.
Yra tikimybė, tiesa, labai maža, kad Žemės sistema – Žemė ir Saulė – bus išsviesta. Mes tarsi būsime dviejų susiliejančių galaktikų išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Tai mažai tikėtina, bet neįmanoma visiškai nuneigti. Tačiau vėlgi, net ir tai mūsų nepaveiktų. Mums čia gyvenant, nelabai rūpi kita Paukščių Tako dalis, mums rūpi tik Saulė.
Taigi turėtume daug labiau nerimauti dėl to, kad Saulės branduolinė energija senka, o per ateinančius kelis milijardus metų Saulė taps vis karštesnė ir išgarins mūsų vandenynus. Galiausiai baigsis Saulės energija, ji išsipūs ir sunaikins Žemę. Tikriausiai po 6 milijardų metų, plius minus milijardas. Taigi tai bus mūsų didžiausia problema ateityje.
– Iškėlėte mintį, kad Visatos plėtimąsi lemia tamsioji energija, kuri sudaro daugiau nei 70 proc. Visatos. Praėjo jau beveik 30 metų nuo jūsų atradimo. Ar šiandien mes bent kažkiek suprantame, kad yra ta tamsioji energija?
Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra tamsioji energija. Žinome tik tai, kad ji turi būti susijusi su pačia kosmine erdve ir laikui bėgant greitai arba visai nesikeisti. Remiantis paprasčiausiu Alberto Einsteino siūlymu – kosmologine konstanta, ji [tamsioji energija] yra tiesiog erdvės dalis. (…) Visata su ja gimė, ji liks Visatoje amžinai ir nesikeis. Tai yra pagrindinis, paprasčiausias modelis.
Ar gali būti, kad ji egzistuoja dėl kokio nors fizinio proceso, kurio mes dar neatradome, ir ar ji gali išnykti laikui bėgant, o galbūt laikui bėgant išsiplėsti, to mes nežinome. (...) Tad iš tiesų, praėjus 28 metams nuo mūsų atradimo, mes žinome maždaug tiek pat, kiek žinojome, kai ją atradome. (…)
– Kas sudaro kitus 30 procentų Visatos?
– Kitus 30 proc. visų pirma sudarome jūs ir aš arba atomai – tai yra maždaug 5 proc. Visatos. Kiti 25 proc. Visatos vadinami tamsiąja materija. Tai medžiaga, kuri turi gravitaciją, kaip jūs ir aš, tačiau ji yra nematoma. Ji prasiskverbia pro mus, prasiskverbia pro save pačią ir, atrodo, nesąveikauja su niekuo kitu Visatoje jokiu būdu, išskyrus per gravitaciją.
Mes tikimės, kad tai yra neatrasta dalelė. Buvo atlikta daugybė eksperimentų, siekiant išsiaiškinti, ar tai yra dalelė. Nė vienas iš jų nieko neparodė. Tačiau dalelių, kuriomis ji galėtų būti, įvairovė yra beveik begalinė. Taigi mes toliau ieškosime. Tačiau mums reikia gerų idėjų.
Dar Visatoje yra šiek tiek kitų dalykų. Yra neutrinų*, jų nėra labai daug. Ir yra šviesa. Tai taip pat dalykai, kuriuos turime stebėti Visatoje. Šviesa buvo labai svarbi iškart po Didžiojo sprogimo, dabar ji nėra tokia svarbi.
Neutrinai. Na, apie neutrinus šiek tiek žinome, bet tai tebėra dalykas, kuris mums kelia daug problemų fizikoje. Jie elgiasi ne visai taip, kaip mes suprantame. Taigi, manau, už neutrinų fizikos atradimus dar galima laimėti keletą Nobelio premijų.
* Neutrinai – tai mažytės dalelės, dažnai vadinamos „vaiduokliškomis dalelėmis“ (angl. ghost particles), nes jos beveik nesąveikauja su niekuo kitu. Kas sekundę jūsų kūną, visiškai jums nekenkdami, praskrodžia maždaug 100 trilijonų neutrinų! – LRT.
– Išsiaiškinome, kad esminės Visatos sudedamosios dalys, kaip minėjote, yra tamsioji materija, tamsioji energija ir matoma materija. Ką dar mes šiandien žinome apie Visatą? Mane domina jos dydis. Ar yra skaičiavimų, leidžiančių mums suprasti, kokio ji dydžio? Ar ji iš tiesų begalinė?
– Sakyčiau, šiuo metu mūsų matavimai rodo, kad Visata nėra išlenkta. Jei Visata vis dėlto turi ribas, ji iš tikrųjų turėtų išlinkti – panašiai kaip Žemės paviršius susisuka į uždarą formą. (…)
Šiuo metu mes matome Visatą po Didžiojo sprogimo, ir tas atstumas, kurį matome, yra tik dalis Visatos, nes tik iš to laikotarpio šviesa mus pasiekia. Tada galima paklausti: „O kas yra už tos Visatos dalies ribų, kurios šviesa dar mūsų nepasiekė?“ Sakydami, kad Visata nėra išlenkta, galime daryti išvadą, kad Visatos spindulys turi būti bent tūkstantį kartų didesnis nei tas, kurį matome dabar. Taigi Visata niekada negalės įrodyti, kad ji tikrai begalinė. Mes galime parodyti tik tai, kad ji yra daug didesnė nei tai, ką matome. Taigi galime sakyti, kad ji tarsi yra beveik begalinė. (...)
– Minėjote Didįjį sprogimą. Taigi manome, kad Visata gimė prieš 13,8 milijardo metų po Didžiojo sprogimo. Taip pat žinome, kad šiuo metu ji plečiasi. Ką mes žinome apie jos ateitį?
– Kaip minėjau, kalbėdami apie patį Didįjį sprogimą, mes iš dalies galime matyti tik jo pasekmes. Mes nežinome, kas buvo Didysis sprogimas. Mes nežinome, kodėl jis įvyko. Ir, žinoma, nežinome, kas buvo prieš tai.
Dabar – apie tamsiąją energiją. Jei ji yra tokia, kaip įsivaizdavo A. Einsteinas, t. y. nesikeičia ir niekur nedingsta, tuomet Visatos ateitis yra beveik iš anksto nulemta. Kuo Visata tampa didesnė, tuo labiau tamsioji energija skatina jos plėtimąsi. Ir gaunamas eksponentinis greitėjimas, panašus į infliaciją. Taigi Visata tiesiog eksponentiškai vis didėja. Tai reiškia, kad ateityje viskas, ką matome už mūsų mažo kokono ribų, galiausiai išnyks [iš matymo lauko].
Problema ta, kad įrodyti, jog kažkas yra būtent taip, kaip sakė A. Einsteinas, yra tikrai sudėtinga. Todėl mes atlikome keletą matavimų. Mes – tai mokslininkų bendruomenė. Taigi yra šiek tiek įrodymų, kad galbūt tamsioji energija keičiasi. Ji sklaidosi – laikui bėgant, lėtai nyksta. Jei tai tiesa, tuomet mes nežinome, kas nutiks ateityje, ir nemanau, kad turime bent kokį aiškų supratimą apie tolimą Visatos ateitį. (…)
– Aptarėme daugybę temų, tačiau jei būtų vienas klausimas apie Visatą, į kurį atsakymą aš jums galėčiau pateikti tuoj pat, kokį klausimą užduotumėte?
– Paprašyčiau tiesiog paaiškinti man, kas yra tamsioji materija, nes manau, kad galėčiau suprasti atsakymą. Bijau, kad jei paaiškinsite, kas yra tamsioji energija, aš galbūt net nesuprasiu, nes tai yra daug toliau už mūsų dabartinio supratimo ribų.
Gal esu naivus, bet manau, kad tamsiosios materijos paslaptis yra labai įdomi. Tai yra paslaptis, kurią labiausiai tikiuosi atskleisti per savo gyvenimą. O kalbant apie tamsiąją energiją, manau, viskas bus tikrai sudėtinga. (...)
– Kai jums buvo įteikta Nobelio premija, interviu užsiminėte, kad, kai jaunystėje rinkotės profesiją, galvojote apie dalykus, kuriuos galėtumėte veikti nemokamai. Taip atėjo mintis apie astronomiją. Ar siūlytumėte taip pat mąstyti jauniems žmonėms, kurie šiandien susiduria su panašiu pasirinkimu?
– Taip, siūlyčiau. Nors kai kurie žmonės iš to ir šaiposi, sakydami: „Oi, Brianai, tu per didelis idealistas.“
Gyvename laikais, kai dirbtinis intelektas (DI), robotika ir daugybė duomenų visiškai pakeis pasaulį. Tad negalėčiau kam nors pasakyti: „Dirbk šį darbą“, nes neįsivaizduoju, kaip tas darbas atrodys po 5 ar 10 metų. Taigi manau, kad žmonėms tikrai svarbu studijuoti tai, kas jiems patinka. Kad jie išmoktų mąstyti. Kad jie išmoktų naudotis sudėtingais matematiniais, rašymo, bendravimo, mąstymo ir problemų sprendimo įrankiais. Tai bus visuomet aktualu, nesvarbu, kas benutiktų.
Iš esmės jums reikia turėti įrankių rinkinį, kuris leis jums būti prieš mašiną – kad mašina taptų jūsų tarnu, o ne jūs – mašinos. (...)
Bet yra išimtis iš šios taisyklės: jei jus domina santechniko, elektriko ar sveikatos priežiūros darbuotojo profesija, rinkitės tą darbą, nes esu beveik tikras, kad tokių profesijų, kurios yra labai žmogiškos, atstovus mašinoms pakeisti bus labai sudėtinga.
Bet jei ketinate stoti į universitetą, bus tikrai labai nelengva mokytis dalyko, kuris jūsų nedomina. Tam reikia tūkstančių valandų, ir turi būti pasiruošęs DI botui parašyti ne tik: „Duok man atsakymą, kad galėčiau, sukčiauti egzamine“, bet skiriant laiko pasakyti: „Noriu suprasti [vieną ar kitą dalyką], tad išmokyk mane, o tada aš tave išmokysiu, kaip atlikti kitą dalyką, apie kurį dar nepagalvojai.“ Būtent toks turi būti jūsų bendravimas su botu. Manau, tai darysite tik tuomet, kai jums pačiam labai rūpės [išmokti].
– Mane taip pat domina „SkyMapper“ teleskopo projektas, kuriam vadovavote. Kaip suprantu, jo pagrindinis tikslas buvo sukurti unikalų visos pietinės dangaus dalies skaitmeninį žemėlapį, kurio jautrumas milijoną kartų viršytų tai, ką gali pamatyti žmogaus akis. Ar projektas jau baigtas?
– Mes dar šiek tiek dirbame, nors teleskopas jau baigė savo užduotį. Tas projektas, tikėkite ar ne, remiasi čia, Lietuvoje, atliktu tyrimu. Buvo toks vadinamasis „Vilniaus katalogas“, ir „SkyMapper“ tyrimas rėmėsi pagrindinėmis idėjomis, kurias mokslininkai įgyvendino 7-ajame dešimtmetyje, tačiau viskas buvo pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams. Turėčiau pasakyti, kad naudojau tą katalogą, norėdamas padėti sukalibruoti Nobelio premijos rezultatus. Taigi mes iš tikrųjų naudojome šios [Vilniaus] observatorijos darbą. Tai buvo vienas iš straipsnių, kuriuos citavome. (…)
