Istorikui Eimantui Gudui dar nėra 40-ies metų, tačiau jis mėgsta prisistatyti esąs dviejų šimtmečių senumo žmogus. Dar vaikystėje paniręs į istorijos kronikas ir pamilęs kilmingųjų lietuvių, bajorų, didikų ir aristokratų kasdienybę, įpročius bei istoriją, šiandien jis tikina turintis vieną svajonę – gyventi ir mąstyti taip, kaip anuomet gyveno ir mąstė didžiosios ir visoje Europoje atpažįstamos Lietuvos giminės.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ knygų „Mėlynas kraujas“, „Ambicingos ir įtakingos“ ir kitų populiariosios istorijos knygų autorius sakė, kad jo profesinė misija – išgyvendinti mąstymą, jog visi lietuviai yra kilę iš valstiečių.
Aplinkiniams sunku ginčytis su istoriku, kuris būdamas 10-ies metų perskaitė visą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, mokėjo braižyti ne tik savo šeimos, bet ir kilmingųjų šalies didikų šeimos medžius, o įstojęs į Vilniaus universitetą, dar pirmame kurse buvo pavadintas bajorų žinovu.
„Mano tėtis buvo istorikas, bent jau savo karjeros pradžioje. Vėliau jis tapo politiku, valstybės veikėju. Tuo metu, kai aš gimiau, jis kaip tik rašė disertaciją. Mama juokauja, kad viskas tiesiai persidavė man.
Mano seneliai taip pat labai domėjosi istorija. Sekmadieniais susirinkdavome pietų ir dažniausiai kalbėdavome apie literatūrą, istoriją, religiją. Aš fiksavau jų pasakojimus, iš keturių [senelių] tris dar spėjau pakalbinti“, – pasakojo E. Gudas.
Istorija interpretuojama nepagarbiai
Istorikas – penktos kartos panevėžietis, miestiečiu besijaučiantis ir atsikraustęs į Vilnių. Tačiau neslepia, jog tiek akademinėje, tiek visuomenės aplinkoje jį erzina vyraujanti nuomonė, esą lietuvių tauta yra kilusi iš valstiečių.
„Taip, dauguma yra iš kaimo, bet vienas dalykas yra, kaip mes jaučiamės, ir kitas dalykas yra, kas mes esame. Vilniečių, kurie čia gyventų kaip ketvirta ar penkta karta, – nėra. Dažnai būna taip, kad kai žmogus atsikrausto į didmiestį, jis atsiveža savo kaimą ir iš jo neišeina. Dėl to Vilnius yra nelaimingas miestas, nes jame yra labai daug atvežto kaimo“, – priduria jis.
E. Gudas piktinasi, sako jog šalies istorija yra interpretuojama nepagarbiai. Istorikas tikina, jog kadaise turėjome kone kilmingiausią aristokratų giminę visoje Europoje ir klausia – kodėl norime tai pamiršti.
Vilnius yra nelaimingas miestas, nes jame yra labai daug atvežto kaimo.
„Aš kalbu apie Radvilas, labai juos mėgstu. Dažną dieną užduodu klausimą, kokia giminė Europoje prilygtų Radviloms, ir niekaip nerandu, kad ji būtų tokio lygio. Vienos žemesnės, o kitos – monarchai (...). Turime nuostabią aristokratų giminę, kuri galėtų būti pavyzdinė visai Europai savo išsilavinimu, gebėjimu tvarkyti turtą. Net ir po visų carinės Rusijos politinių miražų, jie sugebėjo išlaikyti pusę milijono hektarų žemės.
Radvilos turėjo rūmus Berlyne, Romoje, Paryžiuje ir vilą Nicoje (...). Aš taip pat nematau skirtumo, ar bajorai kalbėjo lietuviškai, ar lenkiškai, jie buvo Lietuvos patriotai ir daug veikė dėl valstybingumo. Mėgstu sakyti, jei ne mūsų didikai, dar 16 a. būtume atsidūrę Rusijos sudėtyje“, – tikina E. Gudas.
Mėgsta ieškoti senosios virtuvės receptų
Istorikui įdomiausia nagrinėti aristokratų ryšius, tradicijas, elgseną ir buitį. Vienas iš jo hobių – šaltiniuose ieškoti senosios virtuvės receptų. E. Gudas prisipažįsta – kai kurie senųjų bajorų valgiai tapo ir jo favoritais.
„Mūsų patiekalai buvo visokie: ir antys, ir patarškos. Vištiniai paukščiai buvo ypač mėgstami: kurapkos, fazanai, putpelės. Vandens bajorai negerdavo, dažniausiai gerdavo midų, alų, virdavo kompotą. Radvilos mėgdavo kriaušių kompotą“, – pasakoja istorikas.
Aš stengiuosi gyventi iš dalies taip, kaip gyveno mūsų aristokratai: nieko nebijodami, stengdamiesi šypsotis, nes aristokratai sakydavo, kad tik tarnaitės nervinasi ir tik tarnai įsižeidžia.
Šiandien jis džiaugiasi ramia vienatve, kurioje nemažai kūrybos. Jis rašo knygas, bet tik tada, kai jį apima įkvėpimas, kai jo nėra – keliauja po pasaulį, lanko muziejus, koncertus ir, be abejo, archyvus.
„Gyvenu taip, kaip noriu. Bijokite svajoti – žmogus gauna tai, apie ką svajoja. Dažnai žiūrime į kitus žmones ir sakome – norėčiau taip gyventi. Aš stengiuosi gyventi iš dalies taip, kaip gyveno mūsų aristokratai: nieko nebijodami, stengdamiesi šypsotis, nes aristokratai sakydavo, kad tik tarnaitės nervinasi ir tik tarnai įsižeidžia.
Lietuviai yra linkę nervintis ir įsižeisti, bet aš užduodu labai racionalų klausimą – o kam to reikia? Susidaro įspūdis, kad lietuvis vis dar ieško problemų, o dar labiau – nori, kad ir kitas kentėtų, pavyzdžiui, jo vaikas. Aš šeimos nesukūriau, bet nuoširdžiai to nenoriu. Esu apsisprendęs gyventi vienas ir man tai patinka“, – tvirtina istorikas.
Eimanto planuose – disertacija, kelionės ir nieko, kas varžytų jo laisvę ir meilę gyvenimo malonumams.
„Manęs nedomina Afrika ar Papua Gvinėja. Europoje yra daug vietų, į kurias noriu grįžti: Nica, Roma, Paryžius, Varšuva, Čekijos kurortai, kurie, mažai žinomi, bet buvo labai mėgstami mūsų Radvilų.
Norėčiau laisvai gyventi, dirbdamas paprastu muziejininku, bet turėdamas daug pinigų“, – šmaikštauja istorikas.
Viso pokalbio klausykite čia:
