Daniela Danz – vokiečių poetė, prozininkė ir eseistė, kurios kūryba apima ir operų libretus bei tarpdisciplininius projektus su kompozitoriais ir kino kūrėjais. Gimusi 1976 m. Rytų Vokietijoje, ji studijavo keliuose Europos universitetuose, apsigynė daktaro disertaciją architektūros srityje ir ilgą laiką dirbo kultūros institucijose, rašoma „Poezijos pavasario“ pranešime žiniasklaidai.
Šiandien ji aktyviai dalyvauja literatūros ir akademiniame gyvenime, dėsto, kuruoja projektus, yra kelių akademijų narė.
Taip pat rašytoja yra viena iš „Poezijos pavasario“, kuris vyks gegužės 17–31 d., viešnių, o jos eilėraščiai, išversti Antano A. Jonyno, publikuojami festivalio almanache. Šia proga pakalbinau Danielą Danz apie ribas – tiek literatūrines, tiek politines ir istorines, apie tai, kaip jos formuoja mūsų mąstymą, kalbą ir vaizduotę.
Rašytoją kalbino Jurga Tumasonytė.
– Kokioje aplinkoje augote?
– Augau Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kaimiškoje vietovėje netoli vidinės Vokietijos sienos, miškų apsuptyje. Tas kraštovaizdis man buvo svarbus nuo pat ankstyvos vaikystės. Tai nebuvo vien fonas – jis formavo mano mąstymo struktūrą.
Mano kilmės vietoje kraštovaizdis struktūruotas per atsiveriančias perspektyvas: viena vieta veda į kitą, o ši – į dar kitą istorijos sluoksnį. Ten galima matyti, kaip vietos, laikai ir pasakojimai susiraizgo į vieną audinį. Pati literatūroje taip pat nuolat bandau užmegzti ryšius tarp skirtingų laikų ir vietų, išryškinti tarp jų slypinčias nematomas jungtis.
Kai man buvo trylika, šalis, kurioje prabėgo mano vaikystė, išnyko. Sienos griūtis, žinoma, buvo lemtinga patirtis. Staiga viskas, kas atrodė tvirta ir nekintama, pakibo ore. Taisyklės, tai, kaip buvo kalbama viešai, ir pati tikrovės struktūra beveik per naktį pasikeitė.
Ir vis dėlto žmonės liko tie patys, vietos liko tos pačios, net kalba, gilesne prasme, liko ta pati. Tas prieštaravimas manęs nebepaleidžia: vaikystę praleidau kitoje šalyje, bet iš jos taip ir neišvykau. Manau, ši patirtis iki šiol formuoja mano požiūrį į istoriją, politines sistemas ir į tai, kokie trapūs yra dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais.
– Šaltojo karo metais Rytų Europoje poezija veikė kaip pasipriešinimo forma – ja buvo išsakomos draudžiamos mintys, eilėraščiai buvo įsimenami. Ar šiandien, nuolatiniame katastrofų sraute, poezija dar gali mus gelbėti, įleisti į mus šaknis?
– Gaila, kad poezija atvirose visuomenėse nebeužima tokios vietos, kokią dažnai turėjo uždarose. Tai vis dar galima matyti diktatūrų valdomose šalyse, pavyzdžiui, Irane, – kokį svorį gali turėti eilėraštis, kai viešoji kalba yra suvaržyta. Tačiau šis centrinės poezijos vietos praradimas tam tikra prasme yra laisvės kaina. Yra priežastis, kodėl poezija nebėra tokia, kokia buvo represijos sąlygomis: laisva visuomenė suteikia kur kas daugiau balsų, daugiau kanalų ir, galbūt, mažiau poreikio kalbai tapti pasipriešinimo forma.
Vis dėlto manau, kad poezija vis dar gali įleisti į mus šaknis. Esu mačiusi, pavyzdžiui, kokią svarbą politinių sukrėtimų laikotarpiu Čekijoje, kur kurį laiką gyvenau, turėjo dainos ir dainuojamosios poezijos kūrėjai. Krizių metu žmonėms vis dar reikia žodžių, kurie būtų tikslūs, žodžių, įvardijančių tai, ko neįmanoma lengvai pakeisti. Tai viena iš ilgalaikių literatūros galių.
Pati taip pat stengiuosi mokytis tekstus atmintinai. Nešioti eilėraštį savyje – tai ypatinga turėjimo forma, galbūt vienintelė, kurios iš tavęs niekas negali atimti. Tai žinome ir iš religinių patirčių: tokia malda kaip „Tėve mūsų“ sugrįžta žmonėms baimės, gedulo ar nežinios akimirkomis. Kadangi eilėraščius galima įsiminti ir nešiotis savyje, jie išlieka prieinami net tada, kai visa kita tampa nestabilu, ir dabarties triukšmas ima slopinti mąstymą.
– Lietuvoje, dažnai laikomoje potencialine fronto linija, jaučiame keistą dvilypumą – ir labai realią baimę, ir kartu nenorą patikėti, kad tai iš tikrųjų gali nutikti. Ar matote skirtumą tarp Rytų ir Vakarų Vokietijoje augusių žmonių požiūrio į dabartines grėsmes, ypač Rusiją? Ir apskritai – koks šiandien emocinis klimatas Vokietijoje: ar juntama įtampa, artėjančio karo nuojauta?
– Taip, manau, kad skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos vis dar egzistuoja, ypač kalbant apie tai, kaip suvokiamos dabartinės grėsmės, susijusios su Rusija. Tačiau kalbėčiau ne apie esminį ar moralinį skirtumą, o apie skirtingą jautrumo lygį. Rytų Vokietijoje dažniau susiduriama su atsargumu, nenoru imtis karinių atsakų ir stipresniu susilaikymo instinktu.
Kita vertus, man atrodo, kad Rusijos keliama grėsmė ne visada suvokiama visa savo šiuolaikine forma. Ji neprasideda vien ten, kur prasideda konvencinis karas, ji reiškiasi kibernetinėmis atakomis, sabotažu, dezinformacija, pamažu ardančia visuomenės pasitikėjimą. Kartais atrodo, kad visuomenė dar nėra iki galo susidūrusi su šio reiškinio rimtumu. Tačiau galbūt šis delsimas taip pat atlieka tam tikrą funkciją: žmonės nenori, kad katastrofos galimybė taptų vieninteliu kasdienio gyvenimo organizavimo principu.
Kalbant apie šiandieninį Vokietijos emocinį klimatą, pavadinčiau jį įtemptu, bet ne karštligišku. Nėra plačiai paplitusio jausmo, kad karas gali prasidėti jau rytoj, o kasdienybė vis dar teka įprasta vaga. Tačiau ankstesnis saugumo jausmas yra susilpnėjęs. Daugelis jaučia, kad prielaidos, kuriomis Europa rėmėsi dešimtmečius, nebegalioja.
Todėl nuotaika veikiau nerami nei paniška: stiprėja suvokimas, kad gyvename atšiauresniu politiniu laikotarpiu, bet kartu išlieka labai žmogiškas nenoras leisti šiam suvokimui visiškai užvaldyti mūsų gyvenimus.
– Jūsų eilėraščiai, išversti Antano A. Jonyno, publikuojami „Poezijos pavasario“ almanache, tarp jų – ir eilėraštis pavadinimu „Klaipėdos konteinerių terminalas“. Koks jūsų santykis su Lietuva – ar tai jums patirta vieta, ar veikiau simbolinis kraštovaizdis?
– Mano santykis su Lietuva prasideda nuo asmeninės patirties. Nors kol kas ji trumpa, bet labai intensyvi. Tą eilėraštį parašiau keliaudama konteineriniu laivu iš Vokietijos į Lietuvą. Kol Klaipėdoje vyko pakrovimo ir iškrovimo darbai, turėjau dieną, kurią praleidau Kuršių nerijoje. Tai buvo mano pirmas kartas Lietuvoje, ir šis kraštovaizdis paliko man labai stiprų įspūdį. Jis buvo gražus, bet kartu ir pažymėtas tam tikro liūdesio.
Tai, ką ten jutau, buvo susiję ne tik su pačia vieta, bet ir su tuo, kad šio istorinio kraštovaizdžio nebeįmanoma patirti taip, kaip kadaise būtų buvę galima įsivaizduoti. Man patinka tyrinėti regionus pėsčiomis – suvokti juos per atstumą, tęstinumą ir perėjimą. Kuršių nerijoje ypač aiškiai pajutau, kad tokį judėjimą dabar pertraukia Rusijos siena, ir kad kraštovaizdis, kuris istoriškai yra vientisas, šiuo metu nebėra iki galo pereinamas.
Taigi Lietuva man nėra vien simbolinis kraštovaizdis. Tai reali, fiziškai patirta vieta, kuri kartu atveria platesnius istorinius ir politinius klausimus. Labai džiaugiuosi kvietimu atvykti dabar, nes norėčiau daug geriau pažinti Lietuvą, platesnį Baltijos regioną ir perspektyvą, iš kurios čia žvelgiama į Europą.
Kelionės man svarbios būtent dėl to – jos leidžia išplėsti savo pačios požiūrį, įtraukiant kitas nacionalines ir istorines perspektyvas, o tai, mano manymu, tampa vis labiau būtina.
– Minėtame eilėraštyje „žinios iš namų“ pasirodo kaip, regis, tarpusavyje nesusijusių katastrofų srautas, kuris jau nebėra iš tiesų apmąstomas, o veikiau tampa fonu. Ką mums daro toks nuolatinis tokių vaizdų – kenčiančių vaikų, žuvusiųjų, sugriautų miestų – poveikis, kai viskas mus pasiekia taip tiesiogiai ir taip arti?
– Šiame eilėraštyje „žinios iš namų“ nereiškia vien abstraktaus medijų vaizdų srauto. Tai konkrečiau susiję su tuo, kad įgula, nors juda globalizuotoje prekybos ir transporto sistemoje, viduje išlieka prisirišusi prie vietų, iš kurių yra kilusi. Mes dažnai kalbame taip, tarsi globalizacija būtų padariusi mus mobilius, ir be vietos, bet nesu tikra, ar žmogus iš tiesų tam pritaikytas.
Net judėdami po pasaulį, mes vis tiek nešiojamės savyje savo mažąjį gimtosios erdvės ratą: šeimą, draugus, kalbą, vietą, į kurią nuolat sugrįžta mūsų dėmesys. Laive tai tapo labai akivaizdu. Įgulą sudarė vyrai iš skirtingų šalių: filipiniečiai, rusai, estas, rumunas. Jie dalijosi ta pačia maža, uždara erdve, tačiau kartu kiekvienas gyveno ir kitame pasaulyje, nes kiekvienas gaudavo žinias iš skirtingų „namų“. Taigi net viename laive, vienoje darbo vietoje vienu metu egzistavo kelios emocinės tikrovės.
Manau, kad nuolatinis katastrofų vaizdų srautas ne tik bukina, nors tai, be abejo, irgi vyksta. Jis taip pat suskaido mūsų tikrovės pojūtį. Mes visi esame susiję, bet ne vienodai. Tai, kas vienam yra tolimas naujienų antraštės fragmentas, kitam tampa žinia apie savus žmones, savo kalbą, savo gatvę.
Globalus informacijos srautas suartina mus tik iš pažiūros, bet nepanaikina tikro artumo skirtumų. Priešingai – jis parodo, kaip skirtingai išgyvename kančią, priklausomai nuo to, kur patys esame.
– Kuriate įvairaus žanro tekstus – nuo poezijos ir prozos iki esė, libretų, vertimų ir bendrų projektų, jungiančių tekstą ir vaizdą. Kuris iš šių žanrų artimiausias?
– Skirtingas turinys reikalauja skirtingų formų, ir paprastai tai pajuntu gana greitai. Yra dalykų, kuriuos galiu pasakyti romane, bet negaliu eilėraštyje, ir atvirkščiai. O kai kas apskritai tampa įmanoma tik derinant skirtingas meno formas. Nemanau, kad jos konkuruoja – man tai skirtingi mąstymo būdai, skirtingi keliai prie to, ko reikalauja pats tekstas.
Darbas su opera man šiuo atžvilgiu buvo ypač svarbus. Tokiame projekte libretas tėra viena viso kūrinio dalis, ir pradžioje neįmanoma iki galo numatyti, koks jis galiausiai bus. Man tai atrodo labai gražu – rezultatas nepriklauso vien nuo vieno žmogaus, jis gimsta kolektyviai. Tai labai vertinu: ne tik patį bendradarbiavimą, bet ir tai, kad kiekviena forma išmoko vis kitokio darbo ritmo.
Prozoje dažnai dirbama su didelės apimties medžiaga ir ilgais laiko tarpsniais. Poezijoje jos taip pat gali būti daug, tačiau į patį eilėraštį patenka labai nedaug. Būtent ta koncentracija mane labai domina. Ir kad ir kokia būtų forma, visada svarbus tyrinėjimas. Viena didžiausių rašymo dovanų yra tai, kad kiekvienas projektas suteikia progą išmokti kažką naujo – ne tik apie temą, bet ir apie pačią formą.
– Gyvenate Kranichfeldo miestelyje. Kaip ten atsidūrėte ir kaip ši vieta formuoja jūsų kasdienį gyvenimą bei kūrybą?
– Kranichfeldas iš tiesų yra labai mažas miestelis. Prieš atsikeldama čia, gyvenau didesniuose miestuose, tačiau vienu metu pajutau norą būti vietoje, kur galbūt iš tikrųjų reikia tokių žmonių kaip aš, kuriems svarbios knygos ir kurie gali parodyti, kad gyvenimas, paremtas skaitymu, rašymu ir atidumu, yra visai reali galimybė.
Ne mažiau svarbus yra artumas gamtai, taip pat ir – istorijai. Man reikia istoriškai sluoksniuotos aplinkos, tam tikro kultūrinių ir istorinių ryšių lauko. Visada traukė vietos, kuriose išlieka matomi skirtingi laiko sluoksniai, kur vienas dalykas nurodo į kitą, peržengia pats save. Tokia aplinka suteikia struktūrą mano mąstymui ir rašymui.
Gyvenu čia, viduramžių pilies teritorijos pakraštyje, tačiau tai nėra vien vaizdinga praeitimi pasižyminti vieta. Ji turi ir sudėtingą istoriją, nes čia veikė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos padalinys. Tai taip pat yra šios vietos dalis.
Man svarbu būtent tai, kad vienoje vietoje susitelkia ir grožis, ir skaudi istorija, ir jos palikta našta. Nenorėčiau gyventi vien malonioje, nuo istorijos atsietoje vietoje, tarsi tuščioje erdvėje. Mano kūrybai svarbu būti santykyje su tuo, kas jau yra.
– Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienis gyvenimas? Kas, be rašymo, jums dar svarbu?
– Mano kasdienybė nesusideda vien iš rašymo. Greta literatūrinės veiklos turiu ir kitų man labai svarbių užsiėmimų. Dirbu demokratinio ugdymo srityje – stengiuosi padėti jaunimui suprasti, kas yra demokratija ir kodėl ji svarbi. Taip pat esu vienos Mainco akademijos viceprezidentė, o tai reiškia ir nemažai atsakomybių. Dėstau Bambergo universitete, vedu dirbtuves, dalyvauju komisijų darbe.
Ypač vertinu darbą su jaunais žmonėmis, taip pat ir su moksleiviais. Tas ryšys man svarbus, nes padeda kalbai išlikti susietai su dabartimi – su tikrais klausimais, tikromis abejonėmis, tikromis dėmesio formomis. Šios veiklos man nėra atskiros nuo rašymo – jos jį maitina, net jei nuveda į visai kitokias aplinkas.
Žinoma, visame tame yra vietos ir mano asmeniniam gyvenimui – stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą. Mano kasdienybė nuolat juda tarp rašymo, dėstymo, skaitymo, institucinių darbų, kelionių ir šeimos.
Todėl tokios kelionės kaip ši į Vilnių man ypač svarbios – jos išjudina rutiną ir leidžia bent kuriam laikui įsitraukti į platesnį literatūrinį ir poetinį lauką.
62-asis Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ vyks gegužės 17-31 dienomis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, asociacija LATGA ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Už Danielos Danz viešnagę festivalyje dėkojame Goethe's institutui Lietuvoje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
