„Ko gero, visą žmonijos istoriją buvo sakoma, jog yra ypatingos politinės aplinkybės. Vis dėlto dabar jos iš tikrųjų yra ypatingos ir jų kontekste turime galimybę permąstyti tai, kur norime judėti toliau“, – sako tarpdisciplininė menininkė Anastasia Sosunova.
A. Sosunovos vardas dažnai minimas tarp perspektyviausių jaunųjų kūrėjų Lietuvoje. Tačiau, anot jos, tokia „etiketė“ turi ir garbės, ir atsakomybės, ir sudėtingumo.
Žmonės, atėję į parodą, tada darbus vertina kaip tai, kas yra vadinama perspektyviausia. O, pasak menininkės, jos kūryba yra būdas pažinti pasaulį. „Ir tai yra nebūtinai įspūdingas ar vienas geriausių būdų jį pažinti“, – sako A. Sosunova.
„Etiketė“ gali ir padėti. Pavyzdžiui, atkreipti kitų, vizualiojo meno vandenyse neplaukiojančių, dėmesį ir paraginti pasinaudoti galimybe patirti pasaulį A. Sosunovos žvilgsniu. Būtent tokia galimybė laukia kiekvieno iki gegužės 4 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyksta kūrėjos paroda „Fandomas“ (kuratorė – Virginija Januškevičiūtė).
Susitikus su Anastasia dėmesį patraukia jos išmintingos mintys, taupi kalba ir tikras nuoširdumas. Viso to netrūksta ir jos kūryboje. Naujausią jos darbų parodą įkvėpė ir gerbėjų kūryba, tad, tapdama viena iš A. Sosunovos kūrybos gerbėjų, kviečiu bent trumpam pasinerti į kūrėjos pasaulį.
Ignalina, romantika ir raktas į šiuolaikinį meną
A. Sosunovos tėtis, naktimis budėdamas ligoninėje, kai nebūdavo pacientų, tapydavo, ypač mėgo peizažus. „Vienas mėgstamiausių mano paveikslų namie yra jo vaikystėje pieštas „Kapitono Blado“ piešinys. Tai buvo jo mėgstamiausias veikėjas – piratas, kuris yra ir gydytojas, su didžiuliais batais, kaspinais“, – prisimena kūrėja.
Tėtis mėgo tapyti ir kartu su dukra nuėjo į dailės studiją Ignalinoje, kai būsimai menininkei tebuvo penkeri. Užsiėmimus šioje mišraus amžiaus studijoje vedė dvi dailininkės. Pasak A. Sosunovos, turbūt tada ir gimė svajonė tapti menininke.
Kūrėja sako visai neseniai susimąsčiusi apie tai, kokie stiprūs gali būti menininko, meno aplinkos stereotipai, veikiantys kaip tam tikra rekrūtavimo priemonė.
„Romantinė vizija ilgą laiką ir palaikė užsispyrimą, ambicingumą iš dailės būrelio pereiti į dailės mokyklą, iš dailės mokyklos į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, iš jos – į Vilniaus dailės akademiją, iš akademijos – į skirtingas praktikas, stažuotes. Su kiekvienu etapu įsivaizdavimas, ką reiškia būti menininke, vis tolo nuo to romantinio matymo ir vis artėjo prie, sakykime, labiau atitinkančio tikrąją profesinę tikrovę“, – kalba ji.
Ignalinoje, turbūt kaip ir daugumoje mažesnių miestų ar miestelių, šiuolaikinis menas nebuvo dažnas. Šiandien, kurdama būtent šiuolaikinio meno erdvėje, A. Sosunova sako, kad augdama pirmiausia ji susidūrė su avangardiniu kinu, kurio per kompiuterį žiūrėjo daug ir įvairaus.
„Buvau labai imli eksperimentinėms kino formoms, imli ir atvira patiems įvairiausiems ar keisčiausiems priėjimams, bet įdomu tai, kad vaizduojamojo meno (tapyba, skulptūra, instaliacija) atžvilgiu gana ilgai buvau nelabai progresyvaus mąstymo“, – sako ji ir priduria, kad galbūt, jei būtų turėjusi daugiau sąlyčio su menu, kaip turėjo su kinu, būtų buvę kitaip.
„Manau, kad tai nėra retas kelias, kurį nueina meno studentai, atvykę iš skirtingų aplinkų, kuriose nėra daug kultūros. Tai atskleidžia regionų problemą skirtingais pjūviais, tiek klasiniais, tiek kultūros politikos“, – sako kūrėja.
Romantinė vizija ilgą laiką ir palaikė užsispyrimą, ambicingumą.
Vilniaus dailės akademijoje tiek bakalauro, tiek magistro studijas baigusi A. Sosunova pasakoja, kad įstojęs į akademiją meno istoriją pradedi nuo priešistorinio meno ir su kiekvienu kursu artėji šiuolaikybės link. „Bakalauro pabaigoje tu atsisveikini ties 20-o amžiaus pabaiga ir nuo ten eini pats sau. Ir tarp Egipto piramidžių, ir 20-o amžiaus pabaigos kartais įvykdavo apsilankymai ŠMC, kurių metu kilo kitų klausimų“, – pasakoja menininkė.
Pasak jos, Šiuolaikinio meno centras buvo vieta, kelianti daug emocijų. „Tarp jų sumišimo procentas buvo didesnis nei suvokimo, kad jaučiu, jog esame ant tos pačios bangos, jog susikalbame, jog mano edukacija yra apie tai. Tai yra ir lavinimo įstaigų nulemti nesusikalbėjimai“, – mano A. Sosunova.
Santykio su šiuolaikiniu menu lūžis įvyko grafikos bakalauro studijų pabaigoje. „Atrodė, kad kažkas smegenyse iki galo susiformavo ar atsivėrė gilesnis mąstymas apie formas, idėjas, raiškas, apie tai, ką jos reiškia, apie jų politiškumą“, – sako ji.
2015 m. menininkė nuvyko aplankyti Venecijos bienalės. „Pamenu, kad Venecijos bienalė buvo spektakliška, turiu omeny, kad ten visada pristatomi kažkokiu būdu labiau į „žiūroviškumą“ orientuoti projektai. Tačiau pamenu, kad nuvykusi į Venecijos bienalę jau žvelgiau į ją smalsiai ir imliai. Matyt, tas kismas vyko ilgai ir palaipsniui“, – kalbėjo kūrėja.
„Žinodama, kad ir mano aplinkoje yra žmonių, kurie neranda savo rakto ar priėjimo prie šiuolaikinio meno, suvokiu, kad kartais tai – tiesiog laiko, o kartais – asmeninių ar kultūrinių patirčių klausimas. Kartais būna dienų, kai širdis yra atviresnė. Ir lai tai būna pirmasis žingsnis, kurį labai verta žengti“, – šypsosi A. Sosunova.
Šuo su dviem galvom arba tapatybė
Rašytojas ir kuratorius Andersas Kreugeris, LRT.lt kalbėdamas apie teigiamus poslinkius Lietuvos mene, atkreipė dėmesį į nelietuviškų pavardžių atsiradimą meno lauke. Anot jo, iki kokių 2010–2015 metų buvo beveik negirdėta, kad Lietuvos menininkas, ypač tas, kuris garsėja tarptautiniu lygiu, turėtų nelietuvišką, o lenkišką, baltarusišką pavardę, o dabar pasitaiko.
„Tai yra labai gerai. Tai rodo, kad visuomenė pribrendo, kad tos socialinės, tautinės grupės, jei galima taip sakyti, gali sau leisti tapti menininkais“, – LRT.lt yra sakęs jis.
Pritardama kuratoriui A. Sosunova teigia, kad, besimokydama skirtingose vietose Vilniuje, ji jautė esanti „labai lietuviškose aplinkose, kuriose nėra daug rusakalbių, lenkakalbių ar kitų tautinių mažumų“.
„Atrodė, jog tam, kad studijuotum meną, ko gero, turi būti tam tikros socialinės aplinkybės, kad tavo šeimai tai būtų labiau priimtina ar suprantama. Dažniausiai menininko profesijos pasirinkimą palengvina priklausymas vidurinei klasei.
Gal tai galima sieti su kalbos politika, o gal kultūros politika? Rusų kalbos paplitimas biurokratinių ir edukacinių procesų lygmeny suteikė galimybę gauti geras darbo pozicijas ir turėti privilegijų okupacijos metais, tačiau, kiek žinau, 90-aisiais situacija jau buvo labai stipriai pasikeitusi. Kalbinei politikai pasikeitus ir atėjus nepriklausomybei, kalbinė asimiliacija neįvyko staiga, gali būti, kad apie tai ir kalba Andersas, kad prireikė laiko tai asimiliacijai įvykti.
O galbūt jis turi omeny ir Lietuvos kultūros politiką, kuri lanksčiau žvelgia į tai, kas kultūriškai gali reprezentuoti šalį užsienyje? Vienaip ar kitaip, aš darau prielaidą, kad būtent kalbinės aplinkos pasikeitimas padiktavo profesijų pasirinkimą, pajamas, aplinkas, padarė įtaką vaikams, gimusiems 1980–1990 metais šeimose iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, ir jų santykiui su galimybe studijuoti meną“, – mintimis dalijasi A. Sosunova.
Dažniausiai menininko profesijos pasirinkimą palengvina priklausymas vidurinei klasei.
Pirmasis menininkės kūrinys, sukurtas po studijų Vilniaus dailės akademijoje, anot jos, gimė iš apsižvalgymo ir pagalvojimo, kodėl niekas neliečia rusakalbių tapatybės klausimo.
„Aišku, jis yra nepatogus. Neaišku, kaip apie tai kalbėti. Kelerius metus mokiausi rusų mokykloje Visagine, buvau po studijų užsukusi susitikti su draugais. Kalbėjomės apie gyvenimo pasirinkimus, kas liko Lietuvoje, kas išvyko. Iš 25 žmonių Lietuvoje liko tik trys. Kalbėjomės, kodėl taip atsitiko. Įsiklausiau į kai kurių išsakytas mintis šia tema, kad jie jaučia, jog „jie neturi tėvynės“ ar „jokia šalis nėra namai“, niekur nepriklausymo jausmą“, – dalijasi A. Sosunova.
Anot jos, minėtas santykis su aplinka labai įdomus ir keistas. Priklausymas niekaip neišsiugdo. Mąstydama apie tai ji pagalvojo apie galimybę sukurti kūrinį, kuris kalbėtų apie santykį su dvikalbiškumu, dvivietiškumu, nepriklausymu niekur.
„Jis yra gana specifinis, jame yra daug konflikto. Yra okupacinė praeitis, iš kurios ateina tam tikras, sakyčiau, gėdos jausmas. Kartais norima atsiriboti, kad aš esu kitas žmogus, neturiu su tuo nieko bendra. Tačiau net ir atsisakydamas, nori to ar ne, tu turi santykį su tuo“, – sako kūrėja.
Būdama Rygoje Paulo Stradinio medicinos istorijos muziejuje ji pamatė transplantacijos mokslininko V. Demichovo medicininio eksperimento iškamšą – šunį su dviem galvom.
„Jis sukūrė apie dvidešimt dvigalvių šunų, bandė galvos persodinimo operaciją. Viena šuns galva būdavo „gimtoji“, kita – priauginta prie kūno. Man tai padarė stiprų įspūdį ir pagalvojau, kad tai iš tikrųjų yra dviejų tapatybių metafora. Viena – apie tai, kaip tu mąstai apie save kaip žmogų, paprastą, nedalomą, ir kita yra apie politinę tapatybę, kuri – tarsi transplantuojama. Ji ateina pas tave, kai tu pradedi šnekėti, kai tu pradedi turėti santykį su kitais žmonėmis“, – sako A. Sosunova.
Anot jos, dvigalvis kūnas tapo kūrybine pirmojo kūrinio metafora. Kūrinyje bandomas atskleisti mišrios tapatybės patyrimas.
„Ši tema visada buvo labai svarbi gyvenant Lietuvoje, bet dabar, man atrodo, yra kaip niekada opi ir dar sudėtingesnė. Tu jau nebemąstai istoriškai. Dėl to taip sunku tai apmąstyti per kūrybą dabar“, – sako menininkė.
Kapitalistų klubas ir „Senukų“ mokymas
Naujausioje kūrybos parodoje ŠMC „Fandomas“ A. Sosunova tęsia ir kūrinių ciklą, inspiruotą „Senukų“ prekybos tinklo, gerbėjų kūrybos bei „pasidaryk pats“ (angliškai „do it yourself (DIY)“) estetikos.
Anot kūrėjos, gyvenimą, savo aplinką jį pažįsta smalsaudama apie pasaulį, per tai ateina kūryba. „Toks yra mano būdas, galbūt ne iki galo racionalus ar pragmatiškas“, – mano ji.
O minėta „Senukų“ ar „pasidaryk pats“ tema ją pasiekė galvojant apie nepriklausomos Lietuvos metą, kuriame ji užaugo, kuris pasižymėjo stipriu veržlumu, savęs auginimu, tobulinimu.
„Mes, kaip millennialsų karta (tūkstantmečio karta – LRT.lt) buvome labiausiai maitinami pažado, kad galime būti bet kuo, „pasidaryti save“. Įdomiai derėjo neoliberalizmas ir stipri tautinė tapatybė, stiprus santykis su laisve, nepriklausomybe. Pastarieji buvo vieni svarbiausių žodžių, kuriuos vartojo šalis kaip vertybes. Jie tam tikra prasme turėjo sakralinį krūvį“, – sako menininkė.
A. Sosunova domėjosi įsivažiuojančiu kapitalizmu Lietuvoje bei pasidalino neseniai skaityta istorija apie kapitalistų klubą. „Kitoje jų vėliavos pusėje, jei neklystu, buvo užrašyta, kad „Pagarba nuosavybei – pagarba Kūrėjui“, nes Kūrėjas buvo suvokiamas kaip kapitalistas, – žmogus, kuris kuria. Arvydas Stašaitis apie tai rašo savo autobiografinėje knygoje. Didžiausi Lietuvos verslininkai iki šiol turi didelę įtaką, jie priklausė kapitalistų klubams ir kitiems šalies galingųjų susibūrimams“, – pasakoja kūrėja.
Mes, kaip millennialsų karta (tūkstantmečio karta – LRT.lt) buvome labiausiai maitinami pažado, kad galime būti bet kuo, „pasidaryti save“.
Tačiau pats žodis „kapitalizmas“, anot jos, kiek suplokština prasmę. Iš tikrųjų tai – skirtingų galios apraiškų tema. „Gyvename erdvėse, kurios mums nepriklauso. Jos administracinės, komercinės ar privačios, tačiau mūsų gyvenimai, vieši ir privatūs jausmai įvyksta čia, ant jų viršaus, statosi „pasidaryk pats“ kultūra ir skirtingi būdai įsisukti ar išsisukti iš visų šių sisteminių susipynimų“, – sako kūrėja.
Domėtis šia tema paskatino ir visiškai atsitiktinai mažoje bibliotekėlėje rasta nedidelė A. Rakausko knyga „Verslumo dvasia“. Tai – pirmoji knyga su „Senukų“ logotipu.
„Mane ji tiesiog užbūrė, nes man labai įdomios galios ir tikėjimo samplaikos. Yra ir kitų gerų pavyzdžių, kaip santykis su propaganda, tavo pasitikėjimas tam tikromis vertybėmis eina per tikėjimą, net santykis su mokslu. Pandemijos metu buvo mėgstama sakyti: „Aš tikiu mokslu.“ Man labai patiko ši frazė, nes ji tokia kontraintuityvi. Tikėjimas nėra tiesiog religinis jausmas, tai gali būti ir santykis su galia ar pačiu pasaulio neapibrėžtumu“, – mintimis dalijasi A. Sosunova.
Menininkė, kaip vieniša gerbėja, pasinaudojo šia statybinių prekių parduotuvės metafora kaip kanalu reikšti savo pačios poeziją, džiaugsmus, o kūryboje, skulptūroje naudoti „pasidaryk pats“ metodus. Tai tapo būdu ir džiaugtis „fan art“ (liet. gerbėjų kūryba) kūrimo metodais.
„Iš esmės tai kūryba pasitelkiant jau sukurtą kūrybinę visatą kaip atspirtį. Tai yra labai džiaugsmingas užsiėmimas, kuriame yra daug humoro, aistros, bet gali būti ir daug asmeninio tragizmo, prasmės paieškos, o tai nėra vien džiugi tema. Kita vertus, prasmės paieška yra nauja rinkodaros strategija. Man tai pasirodė labai įdomi, derlinga vieta“, – sako A. Sosunova.
Prasmės paieška yra nauja rinkodaros strategija.
Ar galia tampa nauja religija, o gal dvasingumas tampa nauja galia? Vienas iš parodos kūrinių – videodarbas „Xover“ – kelia ir šiuos klausimus, taip pat atliepia ir konfliktą tarp svajonės ir patyrimo.
„Daiktų ar reiškinių šventumas, kuris įkūnija vienokią ar kitokią vertybinę projekciją, yra užkrečiamas, kaip ir „nešventumas“. Tai yra priešprieša tarp diabolical (liet. demoniško, ar, kitaip tariant, tabu) ir divine (liet. dieviško) sakralumo. Jei referuotume ne į religinę kalbą, o į pasaulietišką, politiniuose ar visuomeniniuose debatuose šio šventumo ir tabu sąvokos iškyla įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, parduotuvėse perkami daiktai gali tapti „gėrį“ ar „blogį“ simbolizuojančiais, taip pat šiomis savybėmis gali užkrėsti tuos, kas juos turi, perka ar reklamuoja“, – sako kūrėja.
Anot jos, taip ir vaizdo kūrinyje vyksta ne tik kelionė po šventąsias, svarbias ar galingas vietas, kurios priklauso verslo imperijai, bet kartu minimos ir konversijos datos, kai vanduo tampa magišku visame pasaulyje sausio 18-osios naktį arba kai minimi Naujieji metai, kai visuomenėje „išsprogsta“ noras pažymėti perėjimą ne tik per vidų, bet ir per išorę.
„Šita logika, kaip plinta tiek gerasis, tiek blogasis šventumas, geroji ir blogoji magija per medžiagas, įvykius, per vietas ir kaip bandome prisiliesti prie jų kažkokiu būdu, pavyzdžiui, per vandenį sausio 18-osios naktį, yra labai įdomi medžiaga darbui mene. Nes kažkuria prasme tą krikščioniškosios relikvijos teoriją galima puikiai taikyti ir meno teorijoje, kaip medžiagos, idėjos, vaizdai perneša krūvius ir gali veikti per mūsų projekcijas“, – teigia A. Sosunova.
Spaudos kapitalizmas ir hierarchijos griūtis
Vaikščioti ir būti A. Sosunovos parodoje labai gera, kūriniai nejučia pasiūlo stabtelėti, apmąstyti, vyrauja kažkoks subtilus it nostalgijos, it palydėjimo jausmas, kuriame norisi pabūti. Turbūt nenuostabu, „Fandomas“ – ir tam tikras atsisveikinimas su „Senukų“ tema.
Ar anksti klausti, kokia kryptimi kūrėja judės dabar? „Turbūt. Domina panašūs dalykai, domiuosi ir tyrinėju, kaip medžiagos gali įkūnyti skirtingas prasmines konversijas, kaip prasmė keičiasi laike, pavyzdžiui, skulptūros medžiagose. Kaip medžiaga vieną dieną gali reikšti viena, kitą – kita? Kaip tai vyksta su atvaizdais? Mano atveju tai yra toks „nerdiškas“ interesas spaudai ir vaizdinei kultūrai. Kas yra grafikos plokštė, ką ji gali pasakyti apie tai, ką mes veikiame su vaizdais? Koks mūsų santykis su ekranais?“ – sako menininkė.
A. Sosunova teigia vis bandanti vystyti savo pseudoteoriją, jog mirgantys ekranai aplink mus yra stipriai susiję su Europoje 15-ame amžiuje prasidėjusiu spaudos amžiumi.
„Su spauda istoriškai įsivyrauja nacionalinės kalbos. Spauda plito po lotynų kalbos nuaktualėjimo dėl protestantizmo, nacionalinės kalbos įsitvirtino per spaudą. Taip pat įsivyrauja kapitalistinis mąstymas arba print capitalism (liet. spaudos kapitalizmas), kaip rašė Benedictas Andersonas“, – pasakoja kūrėja.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad su spauda prasideda ir vizualiosios kultūros, informacijos plitimo era, kurioje gyvename iki šiol. Čia iškyla ir mūsų santykis su autorinėmis teisėmis, nes, pasak A. Sosunovos, autorinių teisių problema atsiranda su spaudos staklių įsivyravimu ir tuo, kad bet kas bet kada bet ką gali atsispausdinti. „Teisę į spaudą, spaudos plokštę turi leidėjai, tačiau vaizdas turi nesutramdomą, nesulaikomą savybę“, – priduria pašnekovė.
A. Sosunova sako vis bandanti vystyti savo pseudoteoriją, jog mirgantys ekranai aplink mus yra stipriai susiję su Europoje 15-ame amžiuje prasidėjusiu spaudos amžiumi.
„Dažniausiai mano pasirenkamos istorijos vis tiek siejasi su mane dominančia tema, artima kultūrine aplinka, nes aš geriausiai suprantu jos kodus, problematiką, vingrybes. Istorija, viena vertus, lokali, bet aš stengiuosi ją pasakoti taip, kad suprastume, kad ji priklauso pasauliui“, – pasakoja kūrėja.
Nors ir savotiškai atsisveikindama su „Senukų“ tema, kūrėja sako, kad parodoje yra ir daug to, ką ji toliau norėtų tęsti.
Ko šiandienos meno lauke jai trūksta ar ilgu? „Bendruomenės viduje daug diskutuojama apie tai, kad ilgu kažkokio sisteminio pokyčio. Jau dabar mes matome, kaip tokiose valstybėse kaip Vokietija, kur meno bendruomenės yra stipriai priklausomos nuo valstybinio rėmimo, radikalėjančių partijų atėjimas į valdžią įgauna neįtikėtinai didelę įtaką kultūros laukui: nuo finansavimo mažinimo iki cenzūros. Manau, meno lauke man ilgu mažesnio meno lauko priklausymo nuo valdžios malonės, nes valdžios keičiasi“, – sako A. Sosunova.
„Labai linkėčiau šiuolaikinio meno laukui išmušinėti nusistovėjusias hierarchijas. Pavyzdžiui, kuruojant parodą „Obsession“ Nidos meno kolonijoje man buvo labai svarbu joje parodyti labai skirtingų kartų menininkus, tiek ką tik baigusius akademijos jaunus kūrėjus, kuriems gali būti sunku įsitinklinti, tiek įėjusius į meno istorijos vadovėlius kaip Zoe Leonard, Anniką Eriksson ar lietuvių monumentalaus meno kūrėją Nijolę Vilutytę“, – sako kūrėja.
Ji taip pat skatina kuratorius tyrinėti, lankytis pas skirtingiausių kartų menininkus, jų studijose, nepasitikėti vien instagramo algoritmais.
„Galbūt tiesiog norisi daugiau anarchizmo, kairuoliškų pažiūrų, kai negalvojama apie kapitalistinę logiką, kuri neretai yra apie tai, who is hot right now (liet. kas dabar karščiausia), nes ji skatina monopolizuojantį mąstymą. Kodėl vis daugiau matome to paties?
Dėmesio monopolizacija nėra naudinga niekam. Kartais paklausių autorių kūryba užplūsta institucijas kuriam laikui ir vėliau tampa nebepaklausi – pasimiršta kaip daina, kuri kažkada buvo hitas. Man patinka tvaresni darbo modeliai, išreiškiant palaikymą skirtingoms meno praktikoms, kurios ne visada matomos ar patogios“, – sako kūrėja.
Meno lauke man ilgu mažesnio meno lauko priklausymo nuo valdžios malonės, nes valdžios keičiasi.
Anot jos, neretai sakoma, kad menas rašo savo istoriją per savo paties mirtį. Taip norima pasakyti, kad tam, kad meno istorija judėtų į priekį, ji turi paneigti tai, kas buvo iki tol.
„Ko gero, visą žmonijos istoriją buvo sakoma, jog yra ypatingos politinės aplinkybės. Vis dėlto dabar jos iš tikrųjų yra ypatingos ir jų kontekste turime galimybę permąstyti tai, kur norime judėti toliau“, – mano A. Sosunova.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
