Įsibėgėjęs Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje atnešė ne tik gausybę progų pasidžiaugti lietuviška kultūra pasaulinio lygio institucijose, bet ir pradėjo į viršų kelti įsisenėjusius skaudulius. Jei tiksliau – klausimus, kokia kūryba laikoma verta reprezentuoti Lietuvą užsienyje ir kodėl.
Lygiai prieš dvi savaites Pompidou centre Paryžiuje dalyvavau sezono atidarymo spaudos konferencijoje. Sezono komisarė dr. Virginija Vitkienė trumpai pristatė net kelių mėnesių trukmės programą, į kurią pateko aktualiausi Lietuvos šiuolaikinio meno, kino, šokio, muzikos, teatro, gastronomijos, fotografijos, literatūros ir dizaino kūrėjai.
Visa sezono programa – šimtai renginių, nuo kurių gausos sukasi galva. Susiradau oficialų Lietuvos kultūros instituto dokumentą, kurio apimtis net 33 lapai. Draugai juokauja, kad jei tavo pavardės nėra šiame renginių kataloge, tavęs nėra Lietuvos kultūros lauke.
Tikrai niekas nepaneigs, kad Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje žvaigždžių netrūksta, turime ir nuostabaus kultūrinio paveldo, kuris sezono kontekste puikiai reaktualizuojamas. Vis dėlto, sezono programa, kad ir kokia plati bei įvairialypė bebūtų, nejučia brėžia skirtį tarp to, ką laikome kultūros dalimi, ir to, kas atsiduria jos užribyje. O ant tos ribos balansuoja ne tik lietuviškas dizainas pačia plačiausia prasme, bet ir lietuviška mada.
Rytoj, rugsėjo 29 dieną, Paryžiuje įvyks bene vienintelis mados šou, įtrauktas į sezono programą. Kolekciją viename gražiausių Paryžiaus teatrų pristatys Juozas Statkevičius, kuris į pasaulio mados sostinę, kaip pats sako, atskraidina delegaciją, didesnę nei visa Lietuvos olimpinė rinktinė.
Pasak dizainerio, jo šou kuria net 78 žmonių komanda, ant podiumo beveik 50 įvaizdžių pristatys vien tik lietuvės manekenės, pristatymą rengti padės lietuviai stilistai, kirpėjai, grimuotojai, siuvėjai. Teatro salėje kolekciją pamatyti galės iki 1 600 žmonių, tad belieka tikėtis, kad tarp jų bus ne tik sezono atstovai, bet netrūks ir tarptautinės mados bendruomenės narių. Svarbus pastebėjimas – šiuo metu Paryžiuje kaip tik vyksta mados savaitė, tad geresnio laiko pristatymui išties neįmanoma sugalvoti.
Dažniausiai nutylima pati grubiausia nuomonė – mada nėra nei menas, nei kultūros dalis.
Be abejo, organizuoti didelį mados pristatymą – itin brangus užmojis, gerokai brangesnis, nei surengti parodą ar performansą. Ir dėl to gauti visą valstybinį finansavimą mados šou tampa misija neįmanoma. Argumentų būna pačių įvairiausių.
Dažnai girdime, kad mados produktas kuriamas tam, kad būtų parduodamas, kad komercinė mados prigimtis tarsi nurodo aiškesnį santykį su privačiu sektoriumi ar verslo logika. Kartais pasigirsta ir pastebėjimų, kad šiuolaikinės technologijos leidžia drabužius tiesiog nufotografuoti ar nuskenuoti ir parodyti virtualiai, žiniasklaidai išplatinant kolekcijos fotosesijos rinkinį.
Tiesa, dažniausiai nutylima pati grubiausia nuomonė – mada nėra nei menas, nei kultūros dalis. Ir šią nuomonę nuolat norisi užginčyti pirštu bedant į, tarkime, tos pačios Paryžiaus mados savaitės istoriją, taikomojo meno muziejų parodas, dedikuotas madai, valstybiniu lygiu saugomas aukštosios mados praktikas bei tradicijas.
Nors daugelis viešų (ir, neslėpkime, skambių) J. Statkevičiaus pasisakymų kelia ne susimąstymą, o šypseną, šįkart norisi dizainerį palaikyti. Jo šou – oficiali Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje dalis, bet kaip teigia dizaineris, parašęs per 400 laiškų valstybinėms organizacijoms, jis negavo nė vieno teigiamo atsakymo dėl renginio finansavimo.
Galbūt tai hiperbolė, galbūt kažkiek lėšų jo pristatymui ir skirta, bet J. Statkevičius atidengia didžiulę problemą – mados dizainas iš tiesų retai finansuojamas, o Kultūros tarybos programoje išvis sukergiamas su kitomis taikomojo meno sritimis.
Taip, kai kurie mados dizaineriai gauna retas individualias kūrėjo stipendijas ar mobilumą užtikrinantį finansavimą, tad turi galimybes savo kūrybą parodyti mados savaičių kontekste, net jei ir gerokai kukliau nei J. Statkevičius. Štai Agnė Kuzmickaitė šį rugsėjį kolekciją parodė Lietuvos ambasadoje Londone, kai vyko Londono mados savaitė. Kiek teko matyti Kultūros tarybos konkursų rezultatų išklotines, finansavimas jai irgi skiriamas tikrai ne visada. Nemažai panašių projektų irgi liko už finansavimo brūkšnio.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Nes tapo normalu tikėtis, kad mados kūrėjai – priešingai nei šiuolaikinio meno atstovai – užsienyje pirma turi tapti įžymybėmis bei Lietuvą garsinti savarankiškai, pritraukti klientų bei gauti tarptautinės spaudos dėmesio, o tik tada galima pradėti juos remti kaip aktualius Lietuvos kultūros laukui.
Be abejo, visi norėtume, kad Lietuvą globalioje mados scenoje reprezentuotų geriausi jauni kūrėjai, bet kažkodėl vengiame suteikti jiems galimybę tą padaryti greičiau, lengviau ir kišenėje turint ne tik iš draugų pasiskolintus kelis šimtus eurų.
Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje – viso kultūros lauko šventė, bet į ją kažkodėl daugiau mados dizainerių dar nedrįstame kviesti, tik tą vieną, kuris vargais negalais sugebės pats organizuoti šou. Vis dėlto matau, kaip dažnai performanso menininkai, skulptoriai, choreografai, teatro režisieriai dirba su mados lauko profesionalais, nes, neslėpkime, drabužis mene reprezentuoja gerokai daugiau nei tik funkcinį apsirengimą.
Tačiau kol madą laikysime sau pakankamu komerciniu ar kitus laukus aptarnaujančiu sektoriumi, tol didelių sėkmės istorijų neturėsime. Tad norisi palinkėti nepalikti mados kultūros užribyje – ypač tą kultūrą pristatant svarbiausioje pasaulio mados sostinėje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
