„Filmas priverčia pažiūrėti į santykį sulėtintai ir prasmingai, ne veltui mes esame skirtingi. Ir turime džiaugtis, kad gyvenime atsitinka taip, jog sutinkame ne savo dvynius, o savo pakeleivius, gyvenimo pakeleivius“, – sako viena pagrindinių filmo aktorių Greta Grinevičiūtė.
Pasikalbėti su filmo „Tu man nieko neprimeni“ režisiere Marija Kavtaradze, prodiusere Marija Razgute ir pagrindinių vaidmenų kūrėjais Greta Grinevičiūte ir Kęstučiu Cicėnu susitikome Menų spaustuvėje.
Ten praėjusią vasarą vyko dalis repeticijų ir filmavimų. Ten įsikūręs filmo prodiuserės M. Razgutės kino gamybos kompanijos „M-Films“ biuras, ten viena iš pagrindinių filmo aktorių G. Grinevičiūtė dažnai rodo savo šokio spektaklius, tačiau visi keturi po filmavimų kartu ten sugrįžo pirmą kartą.
Užplūdęs lengvo ilgesio jausmas, šildantis kūrėjų nuoširdumas, meilė ir daug prisiminimus lydinčio juoko supo per visą pokalbį su LRT.lt.
„Tu man nieko neprimeni“ jausmas ir pasididžiavimas kurti romantinę dramą
– Kalbamės ten, kur buvo kuriama dalis filmo. O koks jausmas kalbėti dabar, po filmo išėjimo į pasaulį?
Greta: Jausmai sumišę (šypsosi). Yra ilgesio tam, kas buvo, ir net ilgesio tam, kas bus. Ilgesio susitikti su žiūrovu. Dėl to kyla jaudulys, net šiek tiek nervingumo galiu pastebėti. Daug jausmų, jie visi tarpusavyje susimakalavę (šypsosi).
– Marija, kalbėjomės, kad kiekvienam kūrėjui gimsta daug idėjų, o kodėl pasirinkai būtent šitą ir nusprendei ją tobulinti ir vystyti į scenarijų?
Marija K.: Pasirinkimą – rašyti ar ne, vystyti ar ne – lemia tai, ar man ta idėja nenusibos. Šitie testai labai lengvi, nes man gana greitai daug kas nusibosta (juokiasi). Būna, eini ir galvoji, kokia gera idėja, bet paskui prie jos ir nebegrįžti. Ji gal ir galėtų būti gera, bet tavęs netraukia mąstyti, o šita [filmo] istorija mane traukė mąstyti. Traukė, nes man ji nebuvo aiški. Man nebuvo aišku, ar jiems pasiseks, ar ne, nežinojau, kaip ta istorija baigsis. Manau, kad kartais tas aiškus istorijos pabaigos žinojimas gali truputį apriboti.
– O kada sužinojai, kaip filmas baigsis?
Marija K.: Pabaiga keitėsi. Rašymo procese buvo tai vienaip, tai kitaip, buvo daug skirtingų versijų su skirtingomis pabaigomis. Montaže – dar kitaip, ten įvyko dar vienas perrašymas ir atsirado truputį daugiau atvirumo, nei kad buvo užrašyta.
Marija R.: Pamenu, su Marija taip buitiškai kalbėdavom, ar išskiriam juos, ar neišskiriam (visi garsiai juokiasi).
Marija K.: Rašant buvo labai daug „buitiako“, buvo momentų, kai jie mane net nervint pradėdavo (garsiai juokiasi).
– Kiek laiko gyvenai su jais?
Greta: Vis dar gyvena (visi garsiai juokiasi).
Marija K.: Iš tikrųjų rašymas su taisymais truko kokius trejus metus.
– Su kuo konsultavaisi rašydama? Žinau, kad pradėjusi rašyti pagalvojai apie Gretą, Kęstutis prie filmo prisijungė per atranką, ar konsultavaisi, pavyzdžiui, su Greta rašydama?
Marija K.: Taip, aš Gretos paklausdavau dalykų, pavyzdžiui, ar taip gali šokėjai sakyti, ar ne (visi garsiai juokiasi).
– O šokėjai kitaip kalba?
Greta: Mes nekalbam, tik judam (visi garsiai juokiasi).
Marija K.: Ne, bet yra scena, kurioje kalba choreografė, ir aš klausiau, ar taip ji gali sakyti, ar ne. Ir Greta visada pasakydavo, kas yra gerai, o kas skamba keistai. Mes su Greta ir Kęstu labai daug kalbėdavomės apie personažus. Kęstas man patardavo rašant, juk kūriau vyro personažą, ir jei man kas nors būdavo neaišku, kildavo klausimų, jis man padėdavo. Greta taip pat.
Jie abu buvo labai įsigilinę į personažus. Aktorių įžvalgos gali būti tikslesnės nei režisierių, nes aktoriai personažus jaučia labiau iš vidaus, ypač per filmavimus.
– Filmas paliečia ir aseksualumo temą, ar su kuo nors konsultavaisi rašydama apie tai?
Marija K.: Taip. Dar prieš rašydama pirmąją scenarijaus versiją gilinausi į temą, kalbėjau su žmonėmis internetu. Parašiau klausimų, o žmonės internete išsamiai papasakojo, patarė, ko vengti, pasakė, kur galiu atsipalaiduoti ir nesijaudinti, nes gali būti visaip. Yra toks puslapis AVEN, ten gali prisijungti ir rasti daug informacijos. Viena iš temų ir buvo apie tai, kaip palaikyti santykius, jei vienas yra aseksualus, o kitas – ne. Žmonės dalijosi patirtimi, savo istorijomis. Gavau daug įdomių įžvalgų, ten ir suradau žmones, kurie sutiko pasidalinti savo mintimis. Nieko neslėpiau, pasakiau, kad ieškau informacijos filmui ir gal atsirastų norinčių pakonsultuoti, ir atsirado.
– Koks buvo jausmas pirmą kartą perskaičius scenarijų?
Marija R.: Buvo tas „Tu man nieko neprimeni“ jausmas, galbūt filmo pavadinimas ne veltui toks (šypsosi). Tas „kažkas naujo“ jausmas, kuris neaplanko dažnai, nors perskaityta daug. Buvo labai įdomu ir pradėjau domėtis ta tema. Ir man labai patiko, kad tai romantinė drama. Buvo toks „proud producer“ (liet. „besididžiuojančio prodiuserio“) jausmas (visi garsiai juokiasi).
Žinojau, kad tai bus kažkas naujo, kažką atrasim ir kažkur kartu su Marija eisim (šypsosi).
– O tau, Kęstuti?
Greta: Tai jis neskaitė gi (visi garsiai juokiasi).
Kęstutis: Būdavo, susitinkam su Marija ir ji klausia: „Na, Kęstai, ar tu skaitei scenarijų?“ (visi garsiai juokiasi). Kažkada sakau: „Nėr ten daug tų sekso scenų“, o Marija man ir vėl sako: „Kęstai, ar tu skaitei scenarijų?“ (visi juokiasi). Aišku, kad skaičiau, bet kai skaitai...
Marija K.: Savo vardo ieškai (visi garsiai juokiasi).
Kęstutis: Skaitai, pamatai, kad bus sekso scena su kitu partneriu, ir verti puslapį. Tada dialogas per keturis puslapius, o ta intymi scena, jei ji yra, ji mažutė.
Marija K.: Tikrai ne, buvau viską smulkiai išrašiusi (juokiasi).
Kęstutis: Vienaip ar kitaip, aš labai norėjau patekti į šitą filmą (šypsosi). Labai norėjau dirbti su Marija po jos debiutinio filmo „Išgyventi vasarą“. O kai pasakė, kad patekau, perskaičiau scenarijų ir tada atėjo jausmas – o dabar visa tai reikės padaryti, kaip? Ir prasidėjo labai įdomus ir šaunus procesas. Aseksualumo tema man buvo nauja ir turbūt užknisau su savo klausimais (juokiasi). Reikėjo daug mąstyti, aptarti, kalbėtis, diskutuoti.
– O tau, Greta?
Greta: Marija man atsiuntė vieną iš pirmųjų juodraščių. Tuomet buvom Portugalijoje su spektakliu, mes stovėjome kamštyje ir pagalvojau, kad turiu laiko, truputį paskaitysiu. Surijau visą scenarijų. Sėdime automobilyje, aš bliaunu, kūkčioju, į mane žiūri choreografė ir klausia, ar man viskas gerai, gal kokia nelaimė atsitiko (šypsosi). Istorija mane labai palietė, tai buvo taip tikra, patikėjau abiem personažais, ir pykau ant jų, ir mylėjau. Scenarijus buvo taip gerai parašytas, kad atrodė, jog žodžiai patys į lūpas galėtų sulįsti, taip išrašyti. Tokio talento panelė ta Kavtaradzė (juokiasi).
Zodiako ženklai, apdovanojančios patirtys, seksualumo klausimai ir „true to life“ jausmas
– Kalbant apie talentą, Marija R., tai ne pirmas jūsų darbas kartu. Papasakok, kas tave labiausiai žavi Marijos kūryboje. Kas patraukė dirbti kartu?
Marija R.: Mariją pažinojau prieš pradėdama dirbti kartu. Pirmiausia ji mane patraukė kaip žmogus, nes su ja labai gera būti, leisti laiką kartu, juokauti. O, kalbant apie kūrybą, Marija rašo taip, kad tu gali pasijausti laukiamas tame filme, tave įsileidžia, tu gali jame pabūti. Tu gali pasijausti, lyg būtum filme kartu, jautiesi lyg prisėdęs ant lovos krašto kartu su herojais. Marija užčiuopia tą „true to life“ (liet. „gyvenimo tikrovės“) jausmą, atrodo, kad ta pora yra tavo pažįstami žmonės ir tu kartu su jais išgyveni visą istoriją. Taip parašyti ir surežisuoti yra didelis talentas.
Dar labai patinka, kad galima apie zodiakus kalbėtis (juokiasi).
– Ar rinkaisi aktorius pagal zodiakus?
Marija K.: Aktorių ne, bet turėjome ilgą diskusiją su aktoriais, koks kurio personažo zodiako ženklas.
O su Marija kai kuriuos komandos narius pagal tai svarstėm (garsiai juokiasi). Iš tikrųjų, dažnai pasiteirauju zodiako ženklo. Nebūtina klausti taip tiesiai, bet gali paklausti, kada tavo gimtadienis, ir taip išsiaiškinti (šypsosi).
Marija R.: Blogiausiu atveju – išsigūglini (visi garsiai juokiasi).
– Kiek visame kūrimo procese buvo repeticijų, kiek režisūros, o kiek aktorių indėlio?
Marija K.: Buvo nemažai repeticijų, tai yra labai gerai, nors taip būna retai. Pamenu, paskutinį savaitgalį prieš filmavimus suplanuotas repeticijas atšaukiau. Man taip nėra buvę, parašiau aktoriams: „Žinot ką, nesusitinkam, nereikia.“ Po visų repeticijų buvo jausmas, kad jau viską perėjom, atrakinom ir viskas. Labai gera eiti, kai esi pasiruošęs.
– Kai kuriose repeticijose dalyvavo ir filmo intymumo koordinatorė Irma Pužauskaitė. Kodėl nusprendei ją pakviesti prisijungti prie filmo?
Marija K.: Buvau labai šviežiai sužinojusi, kad tokia pozicija yra, ir buvau mačiusi darbų, kuriuose buvo akivaizdžiai justi tokios pozicijos nauda. Dalyvavau dirbtuvėse, kurias organizavo Irma. Per pietų pertrauką sužinojau, kad Irma to mokosi. Papasakojau Marijai (prodiuserei – LRT.lt) ir ji man labai pritarė.
Marija R.: Viena iš mano darbo krypčių yra prevencija, kad kas nors neįvyktų. Turi rasti būdų apsidrausti ir tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Todėl, Marijai užsiminus, nebuvo klausimo, ar reikia, buvo klausimas, kaip tai padaryti.
Prisijungus Irmai, buvo gera suprasti, kad mes tai darome, kad užtikriname darbo kultūrą. Tada tai buvo labai naujas dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Vėl buvo tas „proud producer“ (liet. „besididžiuojančio prodiuserio“) jausmas, kad sekame naujienas ir darome viską pagal pasaulinį protokolą.
– O tau, Greta? Daugiausia, kaip suprantu, su intymumo koordinatore dirbai tu?
Greta: Man tai buvo apdovanojanti patirtis. Jaučiausi saugiai, buvau išklausyta ir išgirsta. Nekilo jokių klausimų, nors reikėjo dirbti su daug ir skirtingų partnerių, reikėjo surasti bendravimo būdą su kiekvienu iš jų. Net neįsivaizduoju, kaip viskas iki tol vykdavo. Man atrodo, turėtų būti baisu. Kaip turi psichologiškai pasiruošti? O kai yra intymumo koordinatorius, kuris supranta, tai nuima nuo tavęs, kaip aktoriaus, atsakomybę, nejaukumą, baimę ką nors pasakyti. Manau, kad tai – labai reikalinga praktika ne tik kine, bet ir teatre, taip išvengtume labai daug tragiškų situacijų.
– Pasikalbėjome apie vieną intymumo pusę, norisi paklausti Kęstučio apie kitą. Kaip tu kūrei personažą, kuris yra aseksualus?
Kęstutis: Informacijos apie aseksualumą yra gana mažai. Galima rasti šiek tiek „YouTube“ ar tinklalaidėse, tačiau ten kalbantys žmonės dažniausiai buvo kur kas jaunesni nei mano personažas (jam daugiau kaip 30 metų). Ir čia iškyla problema, nes kai apie tai kalba dvidešimtmetis, mes neturime 10 metų patirties, kokį kelią tas žmogus galėjo nueiti, su kokiomis patirtimis susidurti.
Tada pradėjau klausinėti Marijos. Mes, aktoriai, dažnai mąstom apie personažų praeities įvykius, kurie galėjo ką nors nulemti, tad aš ir knisausi. Klausimų buvo begalė ir tada Marija pasakė, kad aseksualumas yra traktuojamas kaip seksualinė orientacija. Ir viskas, pasidarė ramu. Mes nekvestionuojam, kodėl seksualinė orientacija yra tokia, kokia yra, mes ją priimame ir viskas. Man tai labai padėjo ir galėjau susikoncentruoti į kitus klausimus.
Kai žmogus yra aseksualus, turbūt visada lieka neišspręstas klausimas, kad galbūt ko nors dar nepabandei, ir tų nepabandytų dalykų yra begalė, tas sąrašas nesibaigia.
Įsivaizduokit, jei žmogus jaučia tai, ką mano personažas, ir jei jis pajuto, kad yra aseksualus, dar ankstyvoje paauglystėje, tai jei jis sau nepadėtų jokio taško ir neatsakytų sau, kas jis yra, net ir tiksliai nežinodamas visų atsakymų, iki 30 m., tai jis turbūt išprotėtų, tai galėtų baigtis labai blogai.
Todėl įsivardijau, kad mano personažas padėjo sau tašką ten, kur labai sunku tai padaryti. Padėjo tašką, kad galėtų atsikvėpti, priimti save ir pristatyti tokį save artimai aplinkai. Tas momentas duoda žmogui pasitikėjimo ir šiek tiek atsipalaidavimo ir aš stengiausi, kad Dovydas šitą momentą atspindėtų.
Lėta romantika ir tingėjimas kurti be meilės
– Lietuviškai filmas vadinasi „Tu man nieko neprimeni“ – pagal vieną iš filme pasakytų frazių, o kodėl angliškai „Slow“? Kodėl pasirinkta būtent tokia spalva filmo komunikacijai?
Marija K.: Viena iš Gretos sportinių liemenėlių buvo tokios spalvos ir man tai buvo labai gražus akcentas. Filme daug kūno, odos spalvos, o man tas liemenėlės akcentas ir kadre atrodė labai gražus ir šiaip patiko. Kai galvojome titrus, prisiminiau tai, taip spalva ir atsirado.
O „Slow“ buvo pavadinimas, kuriuo mes filmą visada vadinome, jis buvo pirmiau ir ilgiau nei lietuviška versija. Jis labai tinka ir prie santykių, ir prie to, kaip laikas juda filme, šiek tiek kitaip, nenusakomai. Ir pats žodis „Slow“ (liet. „lėtai“) yra romantiškas (šypsosi).
– Kaip jums, žvelgiant filmo kontekste, „Tu man nieko neprimeni“ kalba apie meilę? Greta, tu šypsaisi, tu ir pradėk.
Greta: Mmm, apie meilę... Gali atrodyti, kad šito filmo kontekste kalbėti apie meilę turėtų būti labai lengva, bet iš tikrųjų tai yra gana sudėtinga. Filmas labai gražiai pažvelgia į santykį iš vidaus. Į bet kokį santykį, nebūtinai romantinį. Dažnai užsisuki savo galvoje, savo pasaulėžiūroje ir pradedi tikėtis, kad kitas žmogus, su kuriuo tu esi, bus toks, kokio tu nori, ir taip, kaip tu nori. O šitas filmas aiškiai parodo, kad taip nėra, ko gero, taip ir negali būti, ir ačiū Dievui, kad taip nėra.
Filmas priverčia pažiūrėti į santykį sulėtintai ir prasmingai, ne veltui mes esame skirtingi. Ir turime džiaugtis, kad gyvenime atsitinka taip, jog sutinkame ne savo dvynius, o savo pakeleivius, gyvenimo pakeleivius. Dovydas ir Elena yra tarytum pakeleiviai, kurie susitiko ir kartu buvo kurį laiką, o gal ir yra... Tai inspiruoja mane taip žvelgti ir į savo kuriamus santykius. Tu sutinki pakeleivį ir nežinai, kuriam laikui, bet tai nebūtinai yra blogai, tai kaip tik labai gražu ir prasminga.
(Ilga tyla.)
Kęstutis: Žiūrint šitą filmą, matant vaizduojamus santykius, vietas, kuriose tai vyksta, visada ateina mintis apie tai, kiek daug spalvų, jausmų gali tilpti tokiose paprastose vietose: blokiniame name ant lovos, kažkur skersgatvyje, miesto bare, prie jūros. Ta meilės tema yra visas spalvingumas tarp jų.
Marija K.: Meilės istorija yra susijusi su viltimi. O galvoti apie juos man yra visai juokinga (visi garsiai juokiasi). Žiūrint atsitraukus iš karto kyla mintis: nu ką jie sau galvoja? Akivaizdu, kad jiems bus sunku būti tokiems, kokie jie yra. Juk akivaizdu. Bet galbūt čia ir yra grožis, juk dažnai žinome, kad nebus labai gražu (visi garsiai juokiasi). Tačiau daug tų istorijų neatsisakytume, nes kažkodėl verta. Nes yra tas kažkas, dėl ko verta.
– Ką jums kūryboje reiškia meilė?
Kęstutis: Pasakysiu visiškai rimtai, be ironijos.
Greta: Nes kol kas kalbėjau ironiškai (visi garsiai juokiasi).
Kęstutis: Tai nėra senas man suvokimas. Man meilė asocijuojasi su labai plačia sąvoka, bet ją tikrai tik neseniai pradėjau jausti, galbūt tada, kai gimė mano dukra prieš dvejus metus. Tada į mano gyvenimą atėjo nauja sąvoka, tokia meilė, kuri faktiškai yra visur. Ji yra visur, ji yra tavyje, ir tavo pasirinkimas, kiek nori jos naudoti savo gyvenime. Bet aš neseniai supratau, kad būti nenuoširdžiam, taip iš esmės, labai grubiai sakant, neapsimoka. Tiesiog neapsimoka, mes per mažai laiko turim. Ir gyventi gyvenimą be meilės yra didelis ir absoliutus savęs nuskriaudimas. Be meilės geriau net nekurti. Tiesiog neišvaistyk savo laiko.
Marija K.: Labai pritariu, nematau prasmės kurti be meilės. Manau, kad ir negalėčiau. Tai yra energija, ji būtina, tai atveda prasmę. Kodėl nori sukurti vieną ar kitą filmą? Kad kalbėtum su žmonėmis. O kad kalbėtum su žmonėmis, turi juos mylėti. Galima gal ir nemylėti, bet aš nemanau, kad man pavyktų kalbėti iš pykčio ar noro pamokyti. Man asmeniškai – neįmanoma.
Marija R.: Šiaip, man atrodo, jokio darbo negali daryti be meilės jam. Kartais galvoju, jei aš nemylėčiau savo darbo, būčiau siaubinga prodiuserė. Turbūt visi esame sutikę žmonių, kurie akivaizdžiai nemyli savo darbo. Norisi bėgti toliau nuo tokio žmogaus. Tai iš karto labai matyti. Arba tu buri žmones aplink, nes visi mato, kad tu myli darbą ir gerai jį darai, arba atvirkščiai, atstumi žmones. Kaip ir Kęstas sakė, neapsimoka būti nenuoširdžiam, nes tai iš karto matyti.
Greta: Rinktis šią profesiją be meilės jai būtų savižudybė. Kam? Nežinau, ar neįmanoma, nes yra žmonių, kurie be meilės dirba šį darbą iš kažkokių kitų paskatų.
Marija K.: Aš asmeniškai tingėčiau (visi garsiai juokiasi).
Greta: Ir neapsimoka, jokia prasme neapsimoka dirbti tokį darbą be meilės.
