Kultūra

2018.02.21 20:54

Ketvirtadienį pristatytas nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“

LRT.lt2018.02.21 20:54

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga rengiamas nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ ketina įamžinanti veikliausius ir iškiliausius šimtmečio Lietuvos žmones. Projektas ketvirtadienį pristatytas Vilniaus universiteto Baltojoje salėje. Šią diskusiją moderavo Gintaras Mikalauskas, joje dalyvavo tokie kviestiniai svečiai, kaip Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas, kunigas Algirdas Toliatas, Edita Mildažytė, ekonomistas Gitanas Nausėda, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas bei ambasadorius Kęstutis Kudzmanas.

Idėjos autorius prodiuseris Gytis Daugėla pranešime spaudai atskleidė projekto inspiracijas, tikslą bei įspūdingą fotoalbumo išliekamąją vertę, kuri primins apie šiandienos Lietuvą ateities kartoms.

– Jūsų įkvėpimo šaltinis – 1933 m. išleistas didžiausias ir puošniausias iki tol fotoalbumas Lietuvoje „Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių albumas“. Ar šiandien daug išlikusių šio albumo egzempliorių?

– Surinkti tokią informaciją nerealu, reikėtų klausti žmonių. Aš įsitikinęs, kad albumą dar turi garbaus amžiaus žmonės, kuriems jis primena jų ar jų tėvų ir senelių gyvenimą klestinčioje tarpukario Lietuvoje. Aš pats bandžiau ieškoti šio albumo internetinėje erdvėje, knygynuose, antikvarų parduotuvėse. Man pasisekė, ir radau albumą šalia Kauno. Tai tikra retenybė, tačiau ne tiek antikvarinė, kiek patriotinė ir emocinė vertybė: žmonės, kurie turi šiuos albumus, saugo juos labiau kaip artimą širdžiai daiktą, o ne kaip kažkokią retą bibliografinę vertybę – albumas jiems svarbus dėl kitų priežasčių. Juk pokario laiku, turėdami šį albumą, jie galėjo būti pasiųsti į tremtį, tačiau vis tiek sugebėjo išsaugoti jį kaip nepriklausomos Lietuvos simbolį.

– Kokie žmonės sudaro projekto „Lietuva ir mes“ komandą?

– Komanda, surinkta būtent šiam projektui, nėra didelė. Be fotografų grupės, aktyviai prie projekto dirba dar penki žmonės. Kartu esu labai laimingas, kad, be mūsų komandos, sulaukiau tokio fotografų entuziazmo, kadangi jie kasdien turi dešimtis kitų darbų ir užsakymų. Nė vieno iš jų netenka įkalbinėti. Ypač esu dėkingas fotografams Algimantui Aleksandravičiui, Ramūnui Danisevičiui, Andriui Repšiui, Raimundui Adžgauskui, Augustinui Žukovui, Gedmantui Kropiui, Petrui Malūkui. Jie su malonumu visada padeda, kai tik randa tam galimybę.

Gytis Daugėla, organizatorių nuotr.

– Ar internetiniame tinklalapyje bus galima pamatyti ne tik nuotraukas, bet ir vaizduojamų žmonių aprašymus?

– Tai diskutuotinas klausimas, bet reiktų atsižvelgti į tai, kad vis tik pagrindinis mūsų tikslas yra išleisti fotoalbumą, kuriame – nuotraukos su trumpu jų herojų bei vietos aprašu. Jei leisčiau šį albumą prieš šimtą metų, tai turbūt prie vienos nuotraukos skirčiau dar tiek pat vietos aprašymui apie žmogų, jo gyvenimo istoriją, suvokimą, o dabar visa tai galima lengvai surasti internetinėje erdvėje. Mes nepretenduojame pateikti kažko, ko negalima būtų sužinoti viešojoje erdvėje, juo labiau reikia pabrėžti, kad dauguma projekto dalyvių yra plačiai žinomi visuomenei. Šis projektas gi yra skirtas užfiksuoti šimtmečio žmogaus emociją, jo nuotaiką, požiūrį į šiandienos Lietuvą, pamatyti mums pažįstamus ir nepažįstamus žmones visiškai netikėtose gyvenimo situacijose, aplinkybėse, amplua. Daug nuotraukų jau dabar galima pamatyti mūsų tinklalapyje lietuvairmes.lt. Tik nei viena iš tų nuotraukų nebus eksponuojama fotoalbume ir atvirkščiai. Paties albumo intriga išliks iki galo, nes jame bus pateiktos iki tol niekad ir niekur nepublikuotos, įskaitant mūsų tinklalapį, nuotraukos.

– Su kokiomis žmonių reakcijomis susidūrėte, kuomet pasiūlėte dalyvauti projekte?

– Pirmiausia, žymūs žmonės gauna daug pasiūlymų fotografuotis, dėl to jiems tai yra suvienodėję. Mums svarbu prieš fotosesiją kiekvienam papasakoti apie 1933 m. išleistą albumą, mūsų įkvėpimo šaltinį, ir paaiškinti, kad tai nėra kasdienis ar kassavaitinis leidinys. Kai žmogui papasakoji ar parodai kitų žmonių nuotraukas, pasidaro aišku, apie ką kalbama. Taip pat stengiamės kiekvienam žmogui paaiškinti, kad mūsų nedomina apie jį suformuotos klišės: jeigu jis yra dirigentas, tai tik dirigentas, jei sportininkas, tai tik sportininkas, o jei mokslininkas, tai tik toks. Mes norime pažvelgti į žmones ir kitu kampu, parodyti, kad jų gyvenimas yra toks, kaip ir visų mūsų, kad kiekvienas jų, be darbo, turi savo laisvalaikį ar pomėgius, draugų ratą ar šeimos susibūrimus.

A. Bumblauskas, Organizatorių nuotr.

– Norisi paklausti apie Lietuvai nusipelniusius žmones, kurie gyvena užsienyje. Ar neturite planų fotografuoti svetur gyvenančius lietuvius?

– Tai gana sudėtingas klausimas. Projekto pavadinime „Lietuva ir mes“ slypi ir tam tikras užkoduotas atsakymas. Mes norime parodyti, kaip gyvena šiandienos Lietuva ir mes, dirbantys, kuriantys ar besiilsintys joje. Būtų malonu nufotografuoti užsienyje gyvenančius ir dirbančius lietuvius prie lietuviškų simbolių, tačiau apie tai kol kas negaliu nieko pasakyti, nes tai yra projekto ateities ir finansavimo klausimas. Nors mūsų fotoprojektas yra skirtas Lietuvos šimtmečiui, tampriai susijęs su bendra šimtmečio renginių programa, tačiau jis nėra finansuojamas valstybės – tai daroma iš privačių organizatorių ir rėmėjų lėšų. Žiūrėsime, ar mums pavyks išsikelti už Lietuvos ribų, bet šiuo momentu dirbame Lietuvoje.