Menininkas iš Pietų Prancūzijos Julienas Allegre`as, kurio paroda „Metalomorfozės“ sostinės galerijoje „Menų tiltas“ sutapo su įsibėgėjusia vasara, pirmąkart lankėsi Lietuvoje. Su gyvenimo drauge, taip pat menininke, Muriel Landerer Vilniuje viešėjęs skulptorius dirbtuvėse Sablė miestelyje dirba su metalo laužo mase, dažnai tai lydi muzikiniai performansai, paversdami procesą tuo, ką vadiname būsena „arčiau žmogaus“.
– Esate savamokslis skulptorius, kaip prancūzai sako, autodidaktas, tačiau jau pripažintas ne tik savo šalyje, bet ir Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge. Kokiomis aplinkybėmis pasirinkote šį meną?
– Visus mano gyvenimo kelius ir pasirinkimus diktuoja muzika. Į skulptūros pasaulį irgi įžengiau per ją. Garsai, kuriamos kompozicijos suvedė su vienu bičiuliu, kuris paakino išmėginti dailės meną. Iš pradžių ėmiau tapyti, bet vėliau pajutau trauką tūriniams objektams. Galiausiai pažintis su gyvenimo drauge Muriel, kuri taip pat dailininkė, sustiprino pasitikėjimą savimi ir drąsino eksperimentuoti su metalu. Pirmiausia metalą naudojau kaip tam tikrų koliažų pagrindą, vėliau jis įgaudavo vis daugiau tūrio, nuo abstrakcijų keliavau prie augalinių motyvų, paskui – prie figūratyvo, kol galiausiai personažu tapo žmogus. Išmėginau ir medžio skulptūras, panaudodamas joms vielas ir strypus. Tačiau prie medžio materijos neužsibuvau, nes ji man pasirodė per trapi, pernelyg laikina.
O metalas, kaip substancija, leido pajusti jo lankstumą, minkštumą, banguotumą, o sykiu ir energiją, jėgą, kurios, tiesa, taip pat reikalavo ir iš manęs. Kuo ilgiau su kūju stovėdavau prie priekalo, kuo manevringiau gebėjau laikyti rankose virinimo aparatą, tuo daugiau išgaudavau formų. O šių paieškoms įkvepia ir kelionės. Bent porą kartų per metus kartu su Muriel, patikėję vaikus seneliams, stengiamės išvykti iš Prancūzijos ir pasisemti įkvėpimo iš kitų kultūrų. Be kita ko, keliaudamas pastebėjau, kad pasaulyje kaupiasi ne tik plastiko, bet ir metalo atliekos, tiesa, šios lengviau perdirbamos. Metalo laužas man idėjiškai patrauklus, nes patekdamas į rankas jau atneša istoriją. Kita vertus, istorijai suteikiu naują kryptį ir gyvenimą. Mėginu vienyti tai, ką vaizduotė perteikia iš gamtos, ir tai, ką jai padiktuoja industrijos pasaulis.
– Grįžčiau prie minėto įkvėpimo šaltinio – muzikos. Kiek šiandien ji jums svarbi?
– Be jos neįsivaizduoju jokios kūrybos. Nors mano studijoje, kuri nutolusi per porą kilometrų nuo namų Sablė miestelyje, apstu metalą tramdančių instrumentų garsų, tačiau čia visada kas nors skamba, dažniausiai džiazas. Vienu metu dalijau save į dvi dalis – kūriau ir muziką, ir skulptūras, tačiau prieš penkerius metus supratau, kad nepersiplėšiu, tad pirmąjį pomėgį taip ir palikau kaip pomėgį. Vis dėlto, vaizduotės pamatas, ant kurio statau skulptūrinę formą ir turinį – džiazo (ypač afrikietiško) garsai, kartais dar ir meditacinė muzika.
Jei būtų leista į negyvenamą salą pasiimti vieną vienintelį muzikos instrumentą, neabejotinai tai būtų „Hang“. Iš Šveicarijos kilęs metalinis mušamasis melodinis idiofonų grupės instrumentas, sukurtas ir gaminamas dviejų mano bičiulių, su kuriais susipažinau Berne 2000-aisiais, – Felixo Rohnerio ir Sabinos Schärer. Ši pora, nagrinėdama tokius instrumentus, kaip gongas, gamelanas, gatamas ir kitus, „Hang“ sukūrė po 25 metus trukusio mokslinio tyrimo. Skambinti juo galima mušant per paviršių pirštų galais, nykščiais, delnais arba maišant visus tris būdus. Juo išgaunami garsai sukelia tokias emocijas, kurios vizualiu pavidalu atsikartoja mano skulptūrose.
– Renkatės ne bronzą, o panaudotą metalo laužu tapusį plieną ir jį savitai perdirbate. Ką vadintumėte sektinais pavyzdžiais?
– Nors man labai rūpi planetos ateitis, tačiau nedrįsčiau savęs laikyti „ekologiniu menininku“. Man smalsu buvusiam daiktui sukurti naują pavidalą, o gal sielą? Gimiau 1980-aisiais Arlyje, mieste, kuris, kaip ir visa Pietų Prancūzija, buvo senovės Romos provincija, valdoma imperatoriaus Augusto. Taigi pirmosios skulptūros, kurias pamačiau vaikystėje, ir buvo išlikusios romėnų skulptūros. Tad negalėčiau paneigti, kad vaiko vaizduotėje jos užfiksuotos taip, jog šiandien galiu tai vadinti vienu įkvėpimo, o gal ir pašaukimo šaltinių. Kas žino, gal yra ir kitų.
Tėvas dirbo žaislų krautuvėlėje, jų niekada nestokodavau, tačiau labai dažnai nevalingai sulaužydavau. O abu su tėvu turėjome didelę aistrą modeliuoti lėktuvėlius, kitus skraidančius objektus, kuriuos leisdavom virš Alpių, – tai man darė didelį įspūdį ir paliko ryškų pėdsaką. Kaip ir pasivaikščiojimai su mama, kuri buvo namų šeimininkė, žydinčiais Alpių slėniais. Turėjome kaime medinį namą, buvome paprasta prancūzų šeima, tačiau visada jautėmės labai laimingi.
– O didieji skulptūros meistrai?
– Žinoma, šiandien mane veikia ir Auguste`as Rodinas, ir Alberto Giacometti, tačiau nepakartojamą įspūdį palikusi prieš daugelį metų lankyta prancūzų skulptoriaus Germaine`o Richiero, kūrusio pirmoje XX a. pusėje, retrospektyvinė paroda Paryžiuje. Iš šiuolaikinių meistrų itin vertinu britą Antony`ų Gormley`ų. Nors dažnas menininkas būsimiems objektams renkasi bronzą – metalą, kurio meno kūriniai iki mūsų atkeliavo dar iš Antikos pasaulio, tačiau aš labiau pripažįstu plieną. Juk šios rūšies metalas dominuoja visose metalo laužo supirktuvėse. Kita vertus, už plieną nėra patvaresnės, o sykiu ir lankstesnės materijos.
– Per šimtmečius susiklostė tradicija, kad svajones menininkas gali realizuoti tik Paryžiuje ar kitame didmiestyje. Jums gyvenimas Sablė netrukdo būti žinomam.
– Laikai pasikeitė ir gyvenimas pakito. Šiandien formuojasi nauja tendencija – patrauklią meno aplinką kurti provincijoje, kuri taptų dar vienu traukos centru. Dėl informacinių technologijų, ypač socialinių tinklų, taip pat spartaus transporto šiandien esame pasiekiami bet kurią sekundę. Marselis, Avinjonas, Nica – visi po ranka, į Paryžių sugaištamos kelios valandos greituoju traukiniu. Taigi gyventi ten, kur pro langą matai žydinčias pievas, o Alpių viršukalnėse niekada nenutirpstantį sniegą, – didelė privilegija. Kaip ir didžiuotis Prancūzijos Ronos regiono vynu. Šiandien net ir garsūs galerininkai stengiasi galerijas atidaryti ne tik Paryžiuje, bet ir mažesniuose miestuose ar net miesteliuose. Rengti parodas, sukviesti vieno ar kito menininko gerbėjus, kolekcininkus – ypač svarbu įvykis ir ypatinga atmosfera. Tam tikras išskirtinumas. Nepaskęsti tarp kelių šimtų kiekvieną ketvirtadienį Paryžiuje atidaromų parodų.
Nenuostabu, kad viena sėkmingiausiai mano darbus parduodančių galerijų yra ne sostinėje, o Žemutinėje Normandijoje, Honflero mieste, kur menininkus, galerininkus ir kolekcininkus suburia charizmatiška galerijos šeimininkė Danielle Bourdette-Garzkowski. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie galeriją „22“, kuri veikia Luberono miestelyje, Provanse. Kita vertus, taip, dievinu Paryžių, su malonumu jame lankausi, susitinku su agentu Antoine`u Jourdanu, kuris aktyviai dirba su privačiais kolekcininkais, taip pat susitinku su draugais, tačiau tai darau savo malonumui, kai esu kaip svečias, Paryžius manęs niekada nevargina ir nekelia streso.
– Kaip užsimezgė santykiai su Vilniaus galerija „Menų tiltas“?
– Viskas prasidėjo nuo Paryžiuje gyvenančios lietuvės, itin talentingos skulptorės ir tapytojos, Rūtos Jusionytės. Iki tol nepažinojau nė vieno lietuvio ir neturėjau jokio įsivaizdavimo apie jūsų kraštą. Kai pamačiau Rūtos skulptūrų ir tapybos darbų mitologiją, buvo smalsu pasidomėti Lietuva, jos istorija ir šią šalį būtinai aplankyti. Rūta supažindino su galerininku Edvidu Žuku. Jam patikėjau kūrinius, kurie iki šios parodos jau buvo eksponuoti meno mugėje „ArtVilnius“, tačiau pačiam ten lankytis dar neteko.
– Kokia jums, kaip skulptoriui, didžiausia satisfakcija?
– Po oficialaus parodos atidarymo stebėti lankytojų veidus, tyrinėti jų emocijas, mėginti perskaityti vertinimus. Taip pat didelis džiaugsmas tarsi iš naujo atrasti savo skulptūras po atviru dangumi. Tarkime, apsilankai po dešimties metų ten, kur jos buvo pastatytos, matai tebestovinčias, tik gamtos ir laiko šiek tiek pasendintas. Laimė – matyti greitai augančius abu vaikus – trylikametį Ingo ir aštuonmetę Melly. Jie mato tėtį ne tik namuose, bet ir studijoje, vilkintį darbinį kombinezoną, laikantį suvirinimo aparatą ir dėvintį apsauginę kaukę. Visada vaikų klausiu ne tik to, ar patinka mano naujas kūrinys, bet ir kaip jį pavadintų. Tokios akimirkos būna labai kūrybiškos ir įkvepiančios. Kaip ir mano studijoje rengiamos parodos-festivaliai, į kuriuos kviečiu kitus dailininkus, muzikus, vokalistus, tarp jų ir operos žanro. Scenografinėje skulptūrų erdvėje jie sukuria tikrą teatrą. O virtuvės šefas rūpinasi gastronomine degustacine performanso dalimi. Viskas labai prancūziškai: ir menas, ir maistas – neatskiriami.
