Kultūra

2018.02.12 15:39

I. Mitunevičiūtė: pakalbėkime apie tylą! (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.02.12 15:39

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Erlingo Kagge „Tyla triukšmo amžiuje. Kaip atsiriboti nuo išorinio pasaulio“, Peterio Wohllebeno „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“.

Erlingas Kagge „Tyla triukšmo amžiuje. Kaip atsiriboti nuo išorinio pasaulio“

Nenuostabu, kad pasaulyje atsiranda judėjimai, besigręžiantys tylos ir ramybės link. Lėto gyvenimo, lėto valgymo, lėto skaitymo, tikrų popierinių laiškų rašymo ranka. Tačiau kaip šioje triukšmo viešpatijoje surasti tylą? Tai padaryti pabandė norvegų autorius, leidėjas, keliautojas ir tyrinėtojas Erlingas Kagge.

Jo parašyta knyga vadinasi „Tyla triukšmo amžiuje. Kaip atsiriboti nuo išorinio pasaulio“, iš norvegų kalbos ją vertė Viktorija Gercmanienė. Joje autorius pateikia savąsias tylos paieškas, 33 bandymus surasti tylą. Prisipažinęs, jog negali pabėgti nuo šio pasaulio eidamas, kopdamas ar plaukdamas, jis nusprendė uždaryti jį savyje. Kol išmoko atrasti tylą viduje, turėjo surasti ją išorėje.

Tad nuo ko pradėti? Autorius pradeda nuo to, kad vakarienės metu su namiškiais kalbasi apie tylą. Paradoksas slypi tame, jog tam, kad suprastum tylos reikšmę ir svarbą, turi apie ją kalbėti. Turi papasakoti kokią šiurpinančią istoriją, kad prie stalo įsivyrautų tyla, kad būtų į šalį atidėti laikraščiai ir mobilieji telefonai. Nes triukšmo pasaulis beldžiasi į mūsų asmeninę erdvę net prie pietų stalo.

Antras bandymas įvyksta atsivertus geros poezijos tomelį, kur tylos daugiau nei žodžių ir tik jų dermė atveria mums prasmes, mažus atradimus ir nušvitimus, kur galime perskaityti apie egzistuojančią „meilę, kurios niekas nepamena“. Toji meilė yra tyla.

Kiti autoriaus bandymai atrasti tylą daug radikalesni. Jis pasiekia ramiausią, pasak jo, vietą pasaulyje – Antarktidą, pats vienas per stingdantį šaltį keliauja į Pietų ir Šiaurės ašigalius – į vietas, kuriose gali girdėti tik po savo kojomis girgždantį sniegą. O sustojus – kurtinančią tylą. Kelionių metu jis gyvena be interneto, mobilaus ar radijo ryšio, neturi su kuo pakalbėti. Belieka įsileisti į vidų tylą, kuri dažnam atrodo bauginanti, kurios mes visokeriopai vengiame. Ir su ja susidraugauti.

Keista, kad kalbėdami apie tylą, vartojame būdvardžius „kurtinanti“, „spengianti“. Kaip tyla gali apkurtinti? Žmogus pasiryžęs bet kam, kad tik nebūtų vienas su savimi tyloje. Mes prisigalvojame visokiausių veiklų ir užsiėmimų, kad tik pabėgtume nuo savęs pačių. Autorius pasakoja apie Virdžinijos ir Harvardo universitetuose atliktus bandymus, kurių metu grupei žmonių buvo leista pasirinkti, ar sėdėti tyloje, ar būti nukrėstiems elektrošoko. Dauguma pasirinko elektrošoką puikiai žinodami, kokį skausmą jis kelia.

Autorius plečia tylos paieškų lauką ir ieško tylos miškuose, kalnuose ir vandenynuose, Niujorko požeminiuose tuneliuose, tylos kamerose ir futbolo aikštėse. Nagrinėja tylos formas – liūdesio ir vienatvės tylą, slegiančią ir sunkią tylą, gydančią ir jaukią tylą. Tylą, kurioje atrandi savo paslėptus vidinius lobius ir kurios nebebijai. Svarbiausia tylos forma – vidinė tyla, tada joks išorinis triukšmas nebaisus.

Skaitydama šią knygą mąsčiau, o kur tylos ieškau aš? Pasivaikščiojimuose paupiu, pilname snaudžiančių keleivių tarpmiestiniame autobuse 6 valandą ryto, miesto žiburiuose vidurnaktį, knygose. Neturiu galimybės nukeliauti į Antarktidą, todėl ši knyga, iš pažiūros išlepusio turtingo vakariečio klajonės po pasaulį, gali šiek tiek suerzinti. Bet kai susierzinimas praeina, pajunti, kad vidinės tylos atsirado šiek tiek daugiau.

Peteris Wohllebenas „Paslaptingas medžių gyvenimas“              

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, o knygos viršelyje puikuojasi užrašas „tarptautinis bestseleris“. Šis užrašas iš pradžių kėlė įtarimą, nepasitikiu tokiais rinkodaros triukais ir kartais net iš tolo aplenkiu labiausiai perkamas knygas. Tuo labiau buvo įdomu, kaip pažintinė knyga apie medžių gyvenimą gali tapti bestseleriu.

Tačiau paslaptis išaiškėja nuo pat pirmų puslapių, mat įnykus į šį tekstą vargiai begali atitraukti akis. Turiu prisipažinti, tokio puikaus stiliaus pažintinės ar mokslo populiarinimo knygos dar nesu skaičiusi. Iki šiol skaitytos knygos apie gamtą, nors be galo įdomaus turinio, dažniausiai būdavo parašytos sausoku supaprastintu moksliniu stiliumi.

Tad knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“ yra staigmena, didžiulis atradimas, nuo pat pavadinimo intriguojantis, dinamiškas pasakojimas, kur kiekvienas skyrius stebina, o tekstą skaitai tarsi meilės romaną – lengvai, sklandžiai ir varvančia seile. Šiek tiek juokauju, žinoma. Bet palyginimas turi racijos.

Ši knyga turi kelias skaitymo strategijas. Ją galima skaityti kaip pažintinę, kurioje nemažai mokslinių faktų, tyrimų duomenų, paaiškinimų, kaip auga, maitinasi, dauginasi, serga ir miršta medžiai. Visa tai pateikiama eiliniam skaitytojui suprantama kalba, neapsunkinant specifinėmis sąvokomis ar girininkų žargonu. Autorius paneigia nemažai iki šiol gyvuojančių su medžių gyvenimu susijusių stereotipų ir leidžia pažiūrėti į jų gyvenimą visiškai naujai. Taip pat šią knygą galima skaityti kaip puikiu stiliumi parašytą grožinį tekstą su nuostabiais palyginimais, metaforomis ir kitomis teksto grožybėmis.

Autoriaus ryškinama paralelė tarp medžių ir žmonių gyvenimo leidžia įsijausti į jų dramas, gyvenimo peripetijas, į nepriteklius ir vargus, mažas ir dideles pergales. Kaip ir žmonių gyvenime, čia netrūksta konkurencijos, kovos, meksikietiškų serialų vertų intrigų, bet taip pat bendruomeniškumo, užuojautos, tarpusavio pagalbos. Visa tai labai vaizdingai aprašyta, tad ši knyga gali tapti tikrai puikiu estetiniu išgyvenimu.

Na ir dar vienas aspektas, kuris galbūt neužkoduotas tekste, bet juk skaitytojas turi teisę kurti savo prasmes, savo santykį su tekstu. Ir bent jau man skaitant šią knygą vis piršosi mintys, kad ji gali veikti ir kaip tam tikra socialinė mūsų visuomenės kritika. Juk kai pradedi lyginti žmonių ir medžių bendruomenes, išryškėja labai daug panašumų, bet kartu ir skirtumų, ir tie skirtumai ne visada byloja žmonių naudai. Pavyzdžiui, medžiai visada gelbsti savo giminaičius, kurie suserga ar nuvirsta, ir šie net kelis šimtus metų gali pragyventi maitinami kitų bendruomenės narių.

Medžiai visada perspėja apie pavojų aplinkinius. Medžiai turi draugų ir partnerių, ir visada linkę bendradarbiauti, nes tokie mainai padidina jų galimybes išgyventi. Vienišiai ir atsiskyrėliai turi tokių galimybių daug mažiau, tad medžių bendruomenėje propaguojamas sveikas kolektyvizmas. Medžiai mėgsta pusiausvyrą ir harmoniją, o štai žmogus dažnai tą harmoniją pažeidžia. Ar žinote, kad medis iš skausmo šaukia? Šaukia, kai jam lupama žievė, šaukia, kai užklumpa badas, šaukia, kai miršta. Tik mes to negirdime.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“

Tačiau vertinga ji ir savo turiniu. Pamenu vienos labai autoritetingos literatūrologės frazę, kad rašyti apie Sibiro tremtį šiais laikais reiškia meninę savižudybę. Nes prirašyta tiek daug visko, kad vargu ką benustebinsi. Labai daug istoriškai be galo vertingų, bet sausų ir nuobodokų tekstų. Ir tik keli perliukai, išgyventą patirtį perteikę puikia menine forma, tokie kaip Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad rašyti vaikams apie tremtį – dar sunkiau. Iki šiol buvusių bandymų sėkmingais nepavadinsi. Tad sumanymas parašyti knygą vaikams apie tremtį kaip grožinį pasakojimą su komiksų elementais, laiškų intarpais, poezija ir pavadinti ją „Sibiro haiku“ tikrai buvo rizikingas. Pasirinkta tema, žanrų samplaika ir raiškos įvairovė tokia slydi, kad lengvai galima nusivažiuoti.

Bet, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negera šampano. Autorėms pavyko. Knyga išėjo vientisa, pasakojanti istoriją tekstu ir iliustracijomis, kviečianti nagrinėti kiekvieną puslapį, atspindinti  skaudžią patirtį, bet nestokojanti humoro ir šmaikštumo. Moderni, leidžianti skaitytojui pasirinkti savo skaitymo būdą, kai ką nutylinti ir leidžianti atrasti patiems.

Pavyzdžiui, visos knygos leitmotyvas – dvaselės, mirę pagrindinio veikėjo Algiuko draugai ar artimieji. Jie jo nepalieka, jį globoja, su juo savotiškai bendrauja, ir vaikas jaučiasi ne toks vienišas Sibiro platybėse. Kai teta Petronėlė ištremiama prie Laptevų jūros, po kurio laiko dvaselių draugiją papildo ir jos dvaselė, bet tekstas to neįvardija, leidžiama skaitytojui susiprasti pačiam. Jautru, gražu ir poetiška. Ši knyga turi viską, ko reikia gerai knygai.