Kaip minima Kovo 11-oji? Šventiški renginiai, smagios skambančios dainos ir oficioziniai prezidentūros ir valdžios minėjimai. Tačiau yra ir kai kas truputį kitokio, rimtesnio.
Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacija šiais metais Burbiškio dvare kaip paprastai surengė savą šios šventės minėjimą. Ir kaip įprastai, jis buvo ne tik džiugus, bet ir giliai, ir rimtai prasmingas. Susirinko Panevėžio įgulos karininkai, Ignalinos LGKŠA Jaunimo savanoriškosios tarnybos nariai, kviestiniai svečiai iš Vilniaus.
Susirinkusiuosius pasveikino asociacijos prezidentė Ieva Čičelytė, puiki ir protinga asociacijos valdybos pirmininko Jurando Rusteikos kalba. Sveikino Karaliaus Mindaugo husarų bataliono štabo viršininkas majoras Artūras Macijauskas, KASP 8 Rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vaidotas Šidlauskas. Visi išklausė nepaprastai turiningą ir rimtą Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo J7 viršininko pulkininko Aleksejaus Gaiževskio paskaitą apie Lietuvos kariuomenės struktūrą ir uždavinius, kariuomenės ideologiją.
Minėjimas pavirto rimčiausiu, nebanaliu šiandienos atmosferą aiškinančiu įvykiu, kuris mūsų nepriklausomybę nušvietė gilia ir realia analize. Tai buvo ne tušti ir džiugūs šūksmai, bet tikra šiandienos karo realybė, giliai įprasminusi Kovo 11-osios reikšmę.
O visą šį susikaupimą gaubė nuostabus dainininkės Juditos Leitaitės koncertas. Apie jį noriu pakalbėti daugiau, nes vertė prašoka paprasto proginio koncerto vertę. Iškart noriu pasakyti, kad šis koncertėlis stebėtinai išsiskiria iš daugybės tokių, o ir ne tokių filharmoninių koncertų. Tai Juditos Leitaitės fenomenas. Ir nesvarbu, kur jis pasireiškė.
Bet šio minėjimo publika tai suvokė. Pajuto. J. Leitaitė mūsuose žinoma dainininkė, dešimtmečiais užima vietą estradoje. Esu su ja daug koncertavęs. Neišdildomas man buvo jos dainavimas Osvaldo Balakausko kūrinių premjerose. Modernioje, sunkiai atlikėjams įsisavinamoje muzikoje. Bet jau kelerius metus su ja nesusitikau.
Ir štai ji čia – Burbiškyje. Laukiau ilgų dešimtmečių apnaikinto atlikimo ir buvau pritrenktas skambaus, šviežio balso ir dar... Fenomenalus dainų teksto perskaitymo. Ji ir dainavo, ir deklamavo tekstą. Deklamavo, kaip gili ir talentingiausia aktorė. Kiekvienam žodžiui surasdama emocinę prasmę, skambesį. Čia prisiminiau, ką reiškia žodžio raiška. Juk beveik 60 procentų prasmės gauname ne iš loginės sakinio struktūros, bet iš pasakymo raiškos.
Klausant J. Leitaitės, vis persekiojo mūsų popso dainininkių „dainavimas“. Plikas, užgožtas tų banalių melodijikių. Tekstas be prasmės, plokščias, be pasakymo raiškos. Kažkam iš tų popsininkių kažkada sakiau: „Perskaityk nedainuodama tekstą, ką tu čia supranti, kaip perskaitytum jį nedainuodama.“ Nesuprato, ką sakau. Bet jei kas supras – eikit pas J. Leitaitę mokytis žodžio prasmės raiškos...
Neatsitiktinai ir profesionaliose akademijose lavinamos dainininkės nemoka ištarti žodžių, jie nesuprantami. Kur tie 60 procentų prasmės? Stebėjausi. J. Leitaitė dainavo lengvą, populiarų pramoginį repertuarą. Tačiau pripildydama charakterių, išraiškos tikrumo.
Tačiau šalia jos prasmės šedevrų įstrigo vienas. Turbūt šimtus kartų esu atlikęs Algimanto Raudonikio „Švelnumą“: su daugybe dainininkų, tarp jų ir ne kartą su nuostabiu Virgilijumi Noreika. Bet Burbiškyje išgirdau J. Leitaitę dainuojant šią dainą, ko gero, prasmingiausiai, asmeniškiausiai, su neviltimi, skausmu, su begaliniu švelnumu. Su prasmingu tekstu. Unikalu. Taip banalumas tampa tikro meno švytėjimu. To komercinė, reklamos išugdyta koncertinė estrada nepriima, nepastebi. J. Leitaitei puikiausiai akompanavo pianistė Elina Maslakova ir puiki smuikininkė Paulina Daukšytė.
Tad visai ne tuščias, ne popsinis, ne formalus vakaras. Paminėjimas, tampantis gera atmintimi, gilinantis prasmę, kuri yra toje sausoje datoje – Kovo 11-oji.
