„Sonetus jis rašydavo taip, kaip niekas Lietuvoje, kaip tik gali kurti Poetas iš prigimties“, – taip amžinybėn iškeliavusį Aidą Marčėną prisimena jo bendražygiai.
Šviesaus atminimo poeto, eseisto, kritiko nuopelnų sąrašas šiuolaikinei lietuvių literatūrai ypač gausus. Autorius reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo lietuvių poezijoje. Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius A. Marčėnas išleido daugiau nei 20 poezijos bei eseistikos knygų ir kūrybos rinktinių. Jo kūryba įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Tarp jų – Nacionalinė kultūros ir meno premija (2005).
Nustebęs, bet ne naivus
A. Marčėnas, baigęs vidurinę mokyklą Vilniuje, vėliau kurį laiką studijavo konservatorijoje. Jo kūryboje apstu kasdienės ironijos ir buities simbolikos, joje sureikšminami pojūčiai. Nepaisant premijų ir indėlio į literatūrą, rašytojas Alvydas Šlepikas sako, kad poetas jo atmintyje pirmiausia išliks kaip mylimas draugas.
„Laiko praėjo labai nedaug, labai sunku. Profesorė Viktorija Daujotytė labai gražiai kalbėjo apie jo kūrybą, socialiniuose tinkluose taip pat skamba daug gražių žodžių apie jį ir jo literatūrą, tačiau man literatūra dabar nėra tokia svarbi. Jis bus prisimintas, bus kalbama apie jo kūrybą <...>, bet man jo labai trūksta kaip bičiulio, draugo, pašnekovo ir mylimo žmogaus“, – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ dalijasi A. Šlepikas.
A. Marčėnas, turėdamas talentą rašyti, jaunystėje griebėsi ir kitokių įvairiausių darbų. Nuo knygų pakuotojo iki teatro apšvietėjo ar Botanikos sodo darbuotojo – visos patirtys formavo jo kūrybines linijas ir gimdė įkvėpimą.
„Esu girdėjęs, kad jis mėgsta kurti plaukdamas baseine, – skiemenys jam gulasi su kiekvienu rankos mostu. Taip pat eilėraščiai jam gimdavo vaikščiojant. Apie rašymą mes beveik nekalbėdavome, tačiau apie poeziją kalbėjome labai daug. Aidui poezija buvo labai svarbi, jis jautė, jog tęsia prieš jį buvusių poetų darbus, idėjas. Jis mėgo ir dabartinių poetų kūrybą, visuomet prisimindavo savo literatūrinius „tėvus“. Jis jautėsi poetinės šeimos dalimi, nebuvo poetas atsiskyrėlis, kuriam būtų svarbi tik jo kūryba, jis kūrybą vertino kaip tąsą“, – priduria jis.
Antroji A. Marčėno knyga „Angelas“, išleista 1991 metais, sulaukė didelio pripažinimo, kaip ir kita jo kūryba. Tačiau apie savo sėkmę, anot A. Šlepiko, poetas kalbėjo mažai.
„Galbūt tik susipažinę kalbėjome apie jo knygas, tačiau vėliau Aidas bent jau su manimi apie savo knygas nekalbėdavo. Jis sakydavo: „Man nelabai įdomu.“ Jam buvo svarbus laikinumo motyvas <...>. Jis buvo nustebęs žmogus, jį daug kas stebino, bet jis nebuvo naivus, labai ironiškas“, – prisimena A. Šlepikas.
Autorius pripažįsta – A. Marčėno išėjimas jam paliko didžiulę tuštumą.
Poetas iš prigimties
Muzikologė Alina Ramanauskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad su A. Marčėnu drauge mokėsi Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
„Buvo nepaprastai, netgi džentelmeniškai mandagus vaikinas, išvaizda prilygstantis Alainui Delonui! Reikšmingiausia kūrybos dalis – sonetai. Juos jis rašydavo taip, kaip niekas Lietuvoje, kaip tik gali kurti Poetas iš prigimties“, – tikina pašnekovė.
„Kiek pažinojau A. Marčėną, jis buvo Poetas iš pašaukimo ir tuo keliu ėjo, o tai yra beveik privaloma tokio talento kūrėjui, klysdamas, klupdamas ieškojo tiesos… Ir visgi ją rasdavo“, – priduria ji.
Nereikėjo vaidinti
Rašytojas Gintaras Grajauskas pritaria: A. Marčėnui nereikėjo vaidinti poeto.
„Jis juo tiesiog buvo. Ir yra. Ir bus amžinai. Apskritai į visokius romantinius pavaidinimus jis žiūrėjo su sveika ironija – nors pats kartais mėgo pašiurpinti publiką. Ypač tą gražiai susiglosčiusią, viską apie literatūrą jau puikiai išmanančią“, – sako jis.
Jo parašytų labai gerų eilėraščių koeficientas yra bene aukščiausias Lietuvoje.
G. Grajauskas
G. Grajauskas prisimena, kad su A. Marčėnu jam teko kalbėtis bene daugiausiai iš visų Lietuvos poetų – įvairių festivalių, vietinių ir tarptautinių, metu.
„Kažkodėl dažnai nakvodavome viename kambaryje, gal dalyvius apgyvendindavo pagal abėcėlę. Anksčiau dar ir susiskambindavome. Paskui jaunatviški bendravimai baigėsi, kantriai tylėjome kiekvienas apie savo dalykus“, – pasakoja rašytojas.
Jis pripažįsta – iš šių pokalbių liko daug.
„Liko esmė, pagrindas, pojūtis, jog esi ne vienas. Liko prisiminimas apie Aido stebėtiną įžvalgumą ir sugebėjimą žaibiškai įvertinti, kas ko iš tiesų vertas. Ne tik literatūros pasaulyje, bet ir politikoje, o ir gyvenime apskritai. Jis buvo puikus stebėtojas, užfiksuojantis smulkiausius niuansus ir su pavydėtina logika sustatantis viską į savo vietas. Liko Aido eilėraščiai. Poetai parašo ir geresnių, ir mažiau gerų eilėraščių – tai normalu. Ne išimtis ir Aidas – bet jo parašytų labai gerų eilėraščių koeficientas yra bene aukščiausias Lietuvoje“, – įsitikinęs G. Grajauskas.
„Amžiną atilsį, Aidai. Labai labai skaudu. Bet mirę poetai ir toliau kalba – kartais garsiau ir aiškiau už gyvuosius“, – priduria jis.
Pirmasis atsivėręs eilėraštis
Prozininkė, literatūrologė Virginija Kulvinskaitė LRT.lt sako asmeniškai A. Marčėno nepažinojusi, tik iš poezijos ir renginių. Vis dėlto V. Kulvinskaitei ypač ryškų pėdsaką paliko jo eilėraštis „Dovana“ (rinkinys „Dulkės“, 1993).
štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis
mano amžiaus debilė iškėlus saldainio blizgutį
stovi veidu į saulę ir jos akyse paslaptis
man dar kartą įrodo prasmingą budėjimą būti
ačiū Dieve už ženklą už dovaną tavo tylos
už prinokusį vaisių – numirusių sielų vienybę
už nušvitusį paukštį virš jos deformuotos galvos
ir už mano akis kad pamatė tatai kaip vertybę
„Šį eilėraštį kažkaip netikėtai perveriančiai pačia savo tuomete esme supratau ir tai buvo pirmas toks kartas, pirmasis man atsivėręs ir mane pervėręs šiandieninio lietuvių poeto – gyvo, jauno, ne klasiko kokio – eilėraštis. Tai nutiko per lietuvių literatūros pamoką, man tada buvo penkiolika ar šešiolika. Ačiū“, – prisimena V. Kulvinskaitė.
Poezija, ventiliuojanti kalbos plaučius
Režisierius Oskaras Koršunovas pasakoja, kad su A. Marčėnu susipažino „Gorkynėje“ (taip sovietmečiu vadinta tuometė Gorkio gatvė Vilniuje).
„Jei koks nesusipratėlis paklausdavo: „O kas tas spoksantis?“, rodydamas į Aidą, visi atsakydavo: „Poetas.“ „Spoksantis“ čia neatsitiktinai. Jo mėlynos akys, gražios ir tarsi sustingusios, visada buvo nukreiptos ne į šį pasaulį, nei į išorę, nei į vidų. Į kažką mums nematomo. Ten, „Gorkynėje“, jis ir tapo Poetu“, – dalijasi režisierius.
„Aidas baigė Poeto misiją Žemėje. Lietuva neteko Poeto, bet jai liko jo poezija. Ji ir toliau ventiliuos mūsų kalbos plaučius, skaidrins mūsų sielas ir stiprins mūsų dvasią. O vakarais lyriškai supsis mėnulio šviesoje, kažkur virš „Gorkynės“, – priduria jis.
LRT.lt primena, kad poetas amžinybėn iškeliavo eidamas 66-uosius metus. Jis gimė 1960 metų rugsėjo 24 dieną Kaune. Nuo 1964 metų gyveno Vilniuje. Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.
Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba publikuota festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į kitas kalbas.
Tekstą iš laidos parengė Emilija Balcerytė.
