Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė linkėjo Lietuvos žmonėms nesipykti, būti pakantiems ir kasdieniais mažais apsisprendimais auginti Lietuvą. Ji pastebi, kad Lietuvą, kaip ir daugybę kitų šalių, yra ištikusi lyderystės krizė.
„Mes neturime tokių politikų, valstybės vadovų, kurie sugebėtų mobilizuoti tas susipriešinusias puses, jas pabandyti kompromiso būdu sutaikyti. Priešingai, aš matau tokį labai neskanų, prastą, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, kada yra paisoma nuosavų reitingų, visiškai nestojant į gėrio, tiesos, šviesos pusę vien tam, kad kartais ištartum ir nepopuliarius žodžius, kurie žmonėms gali nepatikti, bet kurie vis dėlto gali vesti į tam tikrą konsensusą, susitaikymą ir konsolidaciją“, – LRT RADIJUI sako ji.
– Ponia Sabaliauskaite, Jūsų teigimu, kalbėti apie Vasario 16-ąją tai ne tik pareiga, bet ir garbė. Kuo Jums svarbi ši data, ši diena? Kodėl Vasario 16-oji iškyla ir išsiskiria iš kitų Lietuvai reikšmingų švenčių?
– Man yra garbė, kad šia iškilminga proga prisiminėte ir nutarėte kalbinti mane. Aš visą laiką sakau, kad mano gyvenime turbūt reikšmingiausia data yra Kovo 11-oji – Nepriklausomybės atgavimas, jis man nėra tik tuščia data kalendoriuje. Aš pati buvau kartu su daugeliu žmonių tų įvykių dalyve, liudininke. Iš tikrųjų tai yra data, pakeitusi mano gyvenimą.
Be jokios abejonės, Kovo 11-osios nebūtų buvę be Vasario 16-osios. Lietuva tuo metu, 1918-ais metais, sugebėjo pasinaudoti Pirmojo pasaulinio karo pervartomis ir, pademonstravusi, iš tikrųjų, labai didelę drąsą, ryžtą, nebijojimą rizikuoti, sugebėjo atkurti savo nepriklausomą valstybę.
Vasario 16-oji man yra ir liudijimas – būtent lietuvių laisvės dvasios, kad net šimtmetis okupacijos negali to nustelbti, ištrinti ir, vos tik gavę progą, mes išsilaisvinome.
Tai yra viena iš tokių esminių lūžinių datų mūsų visoje istorijoje, nes juk po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 18 amžiaus pabaigoje maždaug šimtmetį mes taip ir neturėjome laisvės. Vasario 16-oji man yra ir liudijimas – būtent lietuvių laisvės dvasios, kad net šimtmetis okupacijos negali to nustelbti, ištrinti ir, vos tik gavę progą, mes išsilaisvinome.
– O kai Jūs pristatote savo knygas pasaulio erdvėse, pabrėžiama, kad jūs Lietuvos rašytoja ar lietuvių kilmės Britanijos autorė? Tai domina užsienio skaitytoją?
– Žinot, čia jau būtų visiškas juokas ir cirkas, jeigu aš pradėčiau prisistatinėti kaip lietuvių kilmės Britanijos autorė. Tikrai niekada to nebus. Niekada to nežadu daryti. Taip, dabar mano knygos pradėtos versti į užsienio kalbas. Aš ne pati prisistatinėju – mane pristatinėja mano leidėjai tose šalyse. Aišku, visą laiką prie mano pavardės būna žodis „Lietuva“. Tai yra labai didelis man įpareigojimas nepadaryti gėdos, tinkamai reprezentuoti mūsų Lietuvą, kuo tiktai galiu.
Būtų visiškas juokas ir cirkas, jeigu aš pradėčiau prisistatinėti kaip lietuvių kilmės Britanijos autorė. Tikrai niekada to nebus. Niekada to nežadu daryti.
– Kaip keičiasi Jūsų požiūris į Lietuvą, kaip valstybę, žvelgiant iš Londono, kuriame jau gyvenate du dešimtmečius?
– Tas žvilgsnis iš Londono yra toks įdomus, nes aš jau, iš tikrųjų, 20 metų didžiąją laiko dalį praleidžiu Londone. Bet mano ryšiai su Lietuva yra visiškai nenutrūkę. Juos šiek tiek sutrikdė pandemija, bet aš praktiškai kiekvieną arba kas antrą mėnesį būdavau Lietuvoje, kur yra mano tėvų namai.
Mano visa kūryba yra skirta Lietuvai. Mano visi darbai ir pastangos yra Lietuvai. Tai aš tokio atotrūkio nematau, bet, aišku, toks gyvenimas duoda tam tikrą perspektyvą. Ir tada Lietuvą matai ir labai iš arti – kaip mes visi, čia gyvenantys, ir matai ją truputėlį iš toliau, platesniame kontekste. Tai Vasario 16-osios proga galima pasidžiaugti, kad per tuos du dešimtmečius, kol aš gyvenu svetur, Lietuva padarė nepaprastai didelį progresą. Proveržiai į gerąją pusę. Gyvenimas pagerėjo ir visose srityse mes matome tiesiog neįtikėtinus pokyčius į gerąją pusę.
Lietuva padarė nepaprastai didelį progresą. Proveržiai į gerąją pusę. Gyvenimas pagerėjo ir visose srityse mes matome tiesiog neįtikėtinus pokyčius į gerąją pusę.
– Tačiau įžengusi į antrąjį šimtmetį Lietuva pradėjo skausmingu negebėjimu kalbėtis ir susikalbėti. Ypač tai išryškėjo pandemijos sąlygomis. Jūsų matymu, kodėl žmonių nuomonės skilo, išsiskyrė į dvi nesutaikomas puses. Kur jūs ieškotumėte tokios nesantaikos šaknų?
– Pandemija visuomenių psichologinei sveikatai nepasitarnavo niekur: nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Britanijoje ar Prancūzijoje. Aišku, kai pečius užgriūna toks didelis išbandymas, tai ir žmonių psichologinė būklė labai sparčiai blogėja. Tai daugeliui nepraėjo be pėdsakų. Tas, sakykime, visuomeninis irzlumas, kaip aš pasakyčiau, jis yra užaštrėjęs ir padidėjęs.
Lietuvos problema, galų gale ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių, tai yra šiuo metu ištikusi lyderystės krizė. Mes neturime tokių politikų, valstybės vadovų, kurie sugebėtų mobilizuoti tas susipriešinusias puses, jas pabandyti kompromiso būdu sutaikyti. Priešingai, aš matau tokį labai neskanų, prastą, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, kada yra paisoma nuosavų reitingų, visiškai nestojant į gėrio, tiesos, šviesos pusę vien tam, kad kartais ištartum ir nepopuliarius žodžius, kurie žmonėms gali nepatikti, bet kurie vis dėlto gali vesti į tam tikrą konsensusą, susitaikymą ir konsolidaciją.
– O galbūt nedidelei lietuvių tautai nesutarimai nulemti iš praeities, yra tarsi kokio nors istorijos etapo pasikartojimas, kurį reikia išgyventi?
– Nemanau, kad yra labai praeities nulemta. Vienintelis praeities šleifas, mano akimis žiūrint, viešojoje erdvėje dabar labai dažnai kalbama apie dvi Lietuvas. Tarsi yra čia koks nors susipriešinimas: miestas prieš kaimą, provincija prieš vidurinę klasę, inteligentija prieš darbo žmones... Visiškai su tuo nesutinku. Mano galva, tai yra didžiausia nesąmonė!
Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose galima rasti daugybę ambicingų, veržlių žmonių, o toks kategorizavimas yra visų pirma įžeidimas provincijoje gyvenantiems žmonėms, kad jie yra neva kokie nors kitokie, prastesni ar antrarūšiai.
Tiems nostalgikams norėčiau pasakyti vieną dalyką: pasižiūrėkite, per 30 metų jūs ir jūsų mąstymo būdas Lietuvai neiškovojo ir neatnešė nieko gero. Viskas, kas yra gero nuveikta ir pasiekta, yra būtent tų plačiai mąstančių europietiškomis vertybėmis besivadovaujančių žmonių nuopelnas.
Aš matyčiau Lietuvos susipriešinimą į dvi grupes pagal kitą kategoriją: į vakarietiškus ir prosovietinius. Ir čia jau nebegalioja jokios skirtys: miestas, kaimas, metropolis, provincija. Tą mes matome ir viešosios erdvės pasisakymuose. Yra labai daug žmonių, kurie, deja, dar jaučia nostalgiją tai buvusiai sovietinei santvarkai, anam gyvenimo būdui, tokiam pataikūniškam, kur nuo žmogaus yra nuimta bet kokia pilietinė atsakomybė, iniciatyva ir panašiai.
Tiems nostalgikams norėčiau pasakyti vieną dalyką: pasižiūrėkite, per 30 metų jūs ir jūsų mąstymo būdas Lietuvai neiškovojo ir neatnešė nieko gero. Viskas, kas yra gero nuveikta ir pasiekta, yra būtent tų plačiai mąstančių europietiškomis vertybėmis besivadovaujančių žmonių nuopelnas.
– Tuomet ką Jūs šiandien laikytumėte moraliniu tautos autoritetu arba orientyru, gal vedliu? Kita vertus, ar žmogui būtina į ką nors talentingą, stiprų lygiuotis, ar tie laikai vis dėlto jau praėjo?
– Pastebiu dar vieną dalyką, kad viešojoje erdvėje, kuomet prabylama visos tautos vardu, tai dažniausiai kalba visokie niekšai, pašlemėkai ir apsišaukėliai už visą tautą. Aš galiu kalbėti tiktai už save. Taip, yra nepaprastai daug šviesių žmonių, kuriuos aš labai gerbiu, laikau juos savo kelrodžiais. Aišku, būtina paminėti per anksti išėjusius, skaudžias tuštumas palikusius žmones, tokius kaip Leonidas Donskis, Irena Veisaitė, kuri man visą laiką savo morale, savo etiniais apsisprendimais buvo kaip kelrodė žvaigždė.
Šiandien taip pat yra tų šviesių žmonių. Čia nepradėsiu vardyti, bet tikrai galėčiau paminėti ir brolį Julių Sasnauską, kuris visą laiką be kompromiso stovi gėrio pusėje, ir daug kitų. Dabar bijau vardyti, nes įsižeis tie, kurių nepaminėjau. Tų žmonių tikrai yra ir juos kiekvienas turi sau surasti.
Yra daugybė literatūros kūrinių, kurių autoriai yra, sakykime, kilę iš karštųjų planetos taškų, kur vyksta karai, kataklizmai, prievartavimai. Paskaitę jų knygų, niekada abejingai į žmones iš tų kraštų nebežiūrėsime.
– Žmonėms ieškant sutarimo ir susitarimo, kalbėjimo ir susikalbėjimo ar šių laikų literatūra ir kultūra gali duoti norimą atsakymą? Jeigu taip, ar ieškotą atsakymą bus paprasta susirasti? Ar tiesiog pačiam žmogui reikia išmokti būti piliečiu?
– Literatūra leidžia keliauti ir keliauti ne tik geografiškai, bet ir keliauti empatijos būdu įsikūnijant į kitą žmogų, į kitokį, į kitos socialinės klasės atstovą, į kitos šalies atstovą. Literatūra labai dažnai mums pasako daug daugiau negu statistika, negu mokslas, negu laikraščių antraštės, negu kokie nors politikų pasisakymai, nes būtent ji mums parodo žmogų ir jo jausenas.
Yra daugybė literatūros kūrinių, kurių autoriai yra, sakykime, kilę iš karštųjų planetos taškų, kur vyksta karai, kataklizmai, prievartavimai. Paskaitę jų knygų, niekada abejingai į žmones iš tų kraštų nebežiūrėsime, nes matome, ką jie išgyvena, galime tai suprasti. Man atrodo, kad būtent tų žmogiškųjų klodų atvėrimas ir yra literatūros funkcija. Ir visą laiką ji tokia buvo, visais laikais.
– Čia norėtųsi įterpti jūsų pavyzdį, išsakytą viename interviu, kad labai sunku buvo patekti į užsienio rinką su knygų vertimais. Minėjote, kad, tarkim, muzika ir dailė per pastaruosius penkerius metus padarė didžiulį proveržį, nes tai yra „tos meno rūšys, kurioms nereikia vertėjų, nereikia pirminių recenzentų, kurie filtruotų kūrybą išorei nepaskaitoma kalba“.
Jūsų, kaip rašytojos, atveju buvo kitaip. Sakėte, kad, užsienio leidėjams susidomėjus Jūsų knygomis ir paprašius recenzijos, atsiliepimai apie kūrybą iš Lietuvos literatūrologų visada būdavo tokie, kad po jų užsienio leidėjų susidomėjimas išsyk išblėsdavo. Ponia Sabaliauskaite, kodėl taip? Jūs turite atsakymą? Kiek truko toks periodas?
– Trunka jau daugiau negu 10 metų, kažkur nuo 2009–2010 metų, kai aš iškovojau sėkmę. Aš neturiu atsakymo į šitą klausimą. Aš tiesiog konstatavau faktą. Jį žino visi. Ir mano leidėjai. Tai čia nėra jokia didelė paslaptis. Belieka apmaudauti, kad mes, kaip valstybė, kaip tauta, tam tikroje srityje, tarkime, literatūroje, tokio komandinio žaidimo, sirgimo už savus vis dėlto dar nesame išsiugdę, kad jeigu vienu kas nors domisi ar kitas kur nors prasiveržė ir nuėjo toliau, tai nėra už jį sergama, jis nepalaikomas. Priešingai... Aš manau, kad su laiku keisis visa tai, nes auga nauja karta, kuri jau pasaulio mačiusi. Aš esu optimistė.
Belieka apmaudauti, kad mes, kaip valstybė, kaip tauta, tam tikroje srityje, tarkime, literatūroje, tokio komandinio žaidimo, sirgimo už savus vis dėlto dar nesame išsiugdę.
– Tačiau Jūsų knygoms plačiai atvertos durys į tarptautinę areną po sėkmės Lenkijoje. Po knygų vertimų į lenkų kalbą sakėte, cituoju Jus, „Vakarų leidėjai galėjo pasitelkti lenkiškai skaitančius, objektyvius recenzentus“. Nors Jūsų kūryba versta ir į latvių, estų, olandų, slovėnų kalbas. Kurių šalių skaitytojas plačiau pažins Jūsų kūrybą per „Silva Rerum“, „Danielių Dalbą“, „Petro imperatorę“?
– Taip, iš tikrųjų, Lenkijoje ir Latvijoje didelio skaitomumo susilaukia „Silva Rerum“ trilogijos knygos, jos buvo tikrai skaitomos, matomos, susilaukė daugybės tiražų pakartojimų. O dabar mano labiausiai verčiama ir labiausiai skaitoma knyga yra, be jokios abejonės, „Petro imperatorė“. Iš tikrųjų galima pasidžiaugti romano pirmosios dalies sėkme Olandijoje. Jis pasirodė gruodžio pradžioje prekyboje ir jau dabar yra jo trečias tiražo pakartojimas. Tikrai yra puikių labai rimtų kritikų recenzijų. Džiaugiuosi, kad galiu kažkur plačiau į Europą su savo kūryba nešti Lietuvos vardą ir mūsų krašto istoriją.
– Ponia Sabaliauskaite, koks būtų Jūsų palinkėjimas Lietuvai ir jos žmonėms?
– Nesipykime, būkime pakantūs vieni kitiems. Svarbiausia – mylėkime savo Lietuvą ir savo kasdieniais darbais darykime, kad joje būtų gera ir gražu gyventi. Labai paprasta. Viskas priklauso nuo mūsų kasdienių mažų apsisprendimų, kurie paskui išauga į didelius darbus ir į didelę atmosferą.
Pokalbio su rašytoja Kristina Sabaliauskaite klausykitės ir radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
