Ukrainos karas vasarį sulaukė didesnio dėmesio nei bet kuris kitas pasaulyje vykęs konfliktas. Atlanto tarybos atliktas tyrimas rodo, kad amerikiečiai juo domėjosi labiau nei „Islamo valstybės“ iškilimu ar Vakarų misijos Afganistane žlugimu. Tačiau einant šeštam karo mėnesiui dėmesys senka ir šiandien karas jo sulaukia net 30 kartų mažiau. Atlanto tarybos tyrėjas Emersonas Brookingas LRT RADIJUI sako, kad tuo Rusija neabejotinai pasinaudos.
Anot tyrėjo, dėl to labai svarbu ir toliau informuoti apie karą Ukrainoje ir taip neleisti politikams sugrįžti prie įprasto bendravimo su Rusija. Pavojų kelia ir tai, kad per Europą ritasi politinių krizių banga, o kai kur į valdžią veržiasi ir prorusiški veikėjai.
Iššūkių, pasak E. Brookingo, kils ir dėl to, kad žmonės apskritai nebesivadovauja faktais. „Mes paliekame šį Švietimo amžių, arba Faktų amžių, kad ir kaip jį bepavadintume, ir pereiname į Polėkio, arba vadinamojo Vibe`o amžių“, – sako Atlanto tarybos tyrėjas.
E. Brookingą LRT RADIJAS kalbino forume „Karas skaitmeniniame pasaulyje“, vykusiame Sofijoje, Bulgarijoje.
– Mano pirmas klausimas būtų apie dėmesį. Sakėte, kad dėmesys yra galia, tai kaip ši galia buvo naudojama kare Ukrainoje?
– Rusijos invazija į Ukrainą yra puikus pavyzdys, kokią galią turi dėmesys, skatinant imtis veiksmų tarptautiniu lygmeniu. Ir kai kalbu apie dėmesio, kurį gavo karas, lygį, turiu pasakyti, kad tai precedento neturintis atvejis.
Tai didesnis dėmesys nei tas, kurio JAV sulaukė „Islamo valstybės“ iškilimas 2014-aisiais, ir daug didesnis nei tas, kurio sulaukė Afganistano žlugimas 2021 metais. Mano tyrimo duomenimis, šis konfliktas gavo daugiausia dėmesio per visą istoriją. Ir Ukrainos valdžia, žmonės labai sėkmingai naudojo šio dėmesio vaisius.
Ypač tai matoma, kai kalbame apie tarptautinius veiksmus, kurių buvo imtasi dėl šio konflikto. Prieš invaziją JAV demonstravo tam tikrą nenorą imtis griežtesnių finansinių veiksmų, pvz., atjungti Rusiją nuo tarptautinės SWIFT bankininkystės sistemos. Tai buvo priemonės, kurias JAV nebūtinai planavo taikyti. Be to, tai matėme ir tarp Europos tautų, pvz., Šveicarija – istoriškai neutrali valstybė, ji paprastai labai nenoriai jungiasi prie sankcijų.
Jei pasirodytų, kad Rusijos strategija pavyko, tai būtų dar baisesnės ir žiauresnės kampanijos prieš kitas Europos tautas pradžia.
Tačiau po to, kai vasario 24 d. įvyko invazija, pamatėme, kaip drastiškai pasikeitė tai, ką tos valstybės panoro svarstyti. JAV labai greitai pritarė pačioms griežčiausioms finansinėms sankcijoms, kurias, tiesą sakant, ragino priimti europiečiai; šalys, kaip Šveicarija, irgi gana mielai prisijungė prie sankcijų. Ir tuomet labai greitai buvo net pereita prie ginklų tiekimo. Dabar net Suomija ir Švedija siekia tapti NATO narėmis – toks dalykas dar labai neseniai būtų atrodęs visiškai neįtikėtinas.
Ir jei pažiūrėtumėt į viešųjų asmenų komentarus, kai jie aiškina, kodėl jie ėmėsi tų veiksmų, kurių ėmėsi, daugelis jų mini iš Ukrainos gautas nuotraukas ir vaizdo įrašus. Jų, kaip ir viso pasaulio, dėmesys buvo sutelktas į Ukrainą. Atrodo, kad tai labai pakeitė jų nuomonę ir suteikė jiems laisvę labai greitai pakeisti politikos kryptį.
– Tačiau dabar matome, kaip ir rodėte savo skaidrėse, dėmesys nuslopo ir jo beveik nebeliko. Kodėl taip nutiko? Ir kaip ir toliau išlaikyti tą dėmesį?
– Dėmesys Ukrainai neišnyko, tačiau jo labai smarkiai sumažėjo. Pagal mano tyrimą, per patį piką, bent jau jei kalbame apie turinį anglų kalba, su karu susijęs turinys per dieną gaudavo maždaug 30 mln. susidomėjimo atvejų socialinėje medijoje per dieną. Šiuo metu šis skaičius sumažėjo iki maždaug 1 mln. susidomėjimo atvejų per dieną. Tai yra milžiniškas sumažėjimas.
Tačiau ieškant to priežasties reikia pasigilinti į platesnį principą, kaip dėmesio fenomenas veikia internete. Iš pradžių dėmesys turi „pusę gyvybės“, t. y. bet kokio svarbaus įvykio pradžioje dėmesys ir susidomėjimas ima staigiai augti, tačiau toks dėmesio lygis nėra tvarus ir jis greitai mažėja ir nyksta.
Per patį piką, bent jau jei kalbame apie turinį anglų kalba, su karu susijęs turinys per dieną gaudavo maždaug 30 mln. susidomėjimo atvejų socialinėje medijoje per dieną. Šiuo metu šis skaičius sumažėjo iki maždaug 1 mln.
Ir dabar matome, Ukrainoje net tikros karo naujienos tapo daugeliu atvejų daug tragiškesnės. Masinių žudynių Bučoje atskleidimas, Rusijos vykdomas didėjantis civilinės infrastruktūros bombardavimas, ir šios labai rimtos karo istorijos gauna labai nedidelę dalį dėmesio, palyginti su karo pradžia. Ir manau, Ukrainos strateginių komunikacijos skleidėjų ir Vakarų politikos formuotojų laukia didelis iššūkis, stengiantis tinkamai išnaudoti šį mažėjantį dėmesį.
– Ar matote kokių nors būdų, kaip tai daryti? Kaip išlaikyti tą dėmesį?
– Tai nepatogu, tačiau manau, būtina pasakyti, kad toks dėmesio lygis, koks buvo gautas vasario 24 d., greičiausiai niekuomet nebebus pasiektas. Todėl, kad prie šio baisaus ir, kaip anksčiau buvo manoma, neįmanomo karo priprantama kaip prie mūsų kasdienio gyvenimo dalies.
Manau, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas tam, kad visuomenė bent jau ir toliau būtų informuojama, kad vyksta karas, ir kaip toliau išlaikyti pakankamą politikos formuotojų susidomėjimą, kad jie ir toliau galėtų remti pagalbos ir ginklų tiekimą Ukrainai. Manau, kad sumažėjus dėmesiui reikia labiau apgalvoti taikomas strategijas ir tikslus, kurių siekiama.
Žmonės vis dažniau nusprendžia, kuo tikėti, iš esmės nepatikrinę faktų. Vietoje to jie pasikliauja tuo, kaip jie jaučiasi.
– Tačiau Europoje matome politines krizes: Italijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje. Na, Jungtinė Karalystė gal ir ne tas atvejis, bet Italijoje ir Bulgarijoje tos krizės susijusios su karu. Kaip manote, kokių pasekmių tai gali turėti?
– Laikui bėgant matome vis labiau augantį grįžimą prie prorusiškos krypties. Ir tai yra to vienybės momento, kurį matėme vasario 24 d., kai visas pasaulis atrodė susivienijęs, atgarsis. Ir žinote, kai bendras dėmesys sumažėja, kitokie požiūriai ir kitokie argumentai tampa labiau matomi. Ir manau, tinkama strategija, kaip su tuo tvarkytis, yra ir toliau skleisti žinią apie tikras ir žmogiškas karo Ukrainoje aukas. O taip pat parama, kurią europiečiai skiria Ukrainai, žingsniai, kurių jie imasi priimdami pabėgėlius, – europiečiai tai daro dėl humanitarinių priežasčių, tačiau kartu ir dėl to, kad stengiasi užkirsti kelią, kad ateityje nenutiktų blogesnių dalykų. Jei pasirodytų, kad Rusijos strategija pavyko, tai būtų dar baisesnės ir žiauresnės kampanijos prieš kitas Europos tautas pradžia.
– Ukrainiečiai kalba apie tai, kad jie laimi informacinį karą „TikTok`e“ ir apskritai socialinėje medijoje. Ar jūs matote tokį laimėjimą, ar tai yra tiesiog toks noras įsivaizduoti, kad laimima? Nes ukrainiečiai išties gauna daug palaikymo, bet yra ir kita pasaulio dalis, kuri tiki tuo, kuo tiki.
– Manau, kad ukrainiečiai tikrai iš pradžių pirmavo informaciniame kare. Tačiau problema yra tai, kad toks karas neturi nustatytos pabaigos datos. Tiesą sakant, Rusijos propagandos strategija paremta ilgalaike perspektyva, ji paremta Vakarų dėmesio ir dalyvavimo nusilpimu ir sumažėjimu. Ir dėl to greičiausiai atsiras ne viena proga Rusijos propagandai įsišaknyti. Manau, ukrainiečiai yra teisūs sakydami, kad laimėjo pirmą informacinio karo etapą, tačiau čia dar ne istorijos pabaiga. Informacinis karas yra sekinimo karas. Ir dabar mes žengiame į kitą, sudėtingesnį, šio karo etapą.
Ukrainiečiai yra teisūs sakydami, kad laimėjo pirmą informacinio karo etapą, tačiau čia dar ne istorijos pabaiga. Informacinis karas yra sekinimo karas. Ir dabar mes žengiame į kitą, sudėtingesnį, šio karo etapą.
– Sakėte, kad kai žmonės praranda susidomėjimą, kai jie skiria mažiau dėmesio Ukrainai, Rusijos propaganda auga ir stiprėja. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Sakyčiau, kad kai prasidėjo karas ir kai visi į jį kreipė dėmesį, melagingoms istorijoms įsišaknyti buvo sudėtinga. Kas akimirką buvo teikiama tiek daug pranešimų, kad paprastai tikrinant faktus melagingas istorijas labai nesunkiai buvo galima pastebėti. Rusijos propagandistui ar melagingų istorijų skleidėjui buvo labai sudėtinga įtikinamai pateikti žinią, kad ja patikėtų. Tačiau kai žmonių susidomėjimas konfliktu nuslopo, atsirado daugiau erdvės ir galimybių dezinformacijai įsišaknyti ir plisti. Tai yra, kai bendra dėmesio dalis mažėja, o tu domiesi melagingais faktais, domiesi Rusijos veiksmų teisinimu, tai suteikia geresnes galimybes skleisti savo žinią tokiais būdais, kurie nebuvo įmanomi prieš kelis mėnesius. Taigi, būtent šiame etape, kai matome susidomėjimo mažėjimą, būtent šiame etape auga dezinformacijos galia ir ji tampa pavojingesnė.
– Kaip jūs manote, galbūt tai ir labiau filosofinis klausimas, ar pasaulis iš Švietimo amžiaus, kai dominavo mokslas ir faktai, šiuo metu pereina į tam tikrą, pavadinkime, Įsitikinimų amžių? Tai yra ar dabar mes vėl labiau grindžiame savo gyvenimą tikėjimu kažkuo, kuo tikime, o ne faktais?
– Taip, jei rašyčiau kitą knygą, tai labiausiai domėčiausi būtent šiuo reiškiniu. Mes paliekame šį Švietimo amžių, arba Faktų amžių, kad ir kaip jį bepavadintume, ir pereiname į Polėkio, arba vadinamojo Vibe`o amžių, t. y. kad ir kaip jautiesi, gali rasti informacijos, kuri sutampa su tavo požiūriu, ir tuomet manai, kad tavo jausmas ar įsitikinimas yra teisingas. Ir žmonės vis dažniau nusprendžia, kuo tikėti, iš esmės nepatikrinę faktų. Vietoje to jie pasikliauja tuo, kaip jie jaučiasi. Ir manau, deja, tai yra geriausias būdas apibūdinti politinę sandarą, mums žengiant per 21 amžių, kai mums reikia įvertinti ir priimti tikrąjį interneto ir socialinės medijos platformų poveikį.
Mes paliekame šį Švietimo amžių, arba Faktų amžių, kad ir kaip jį bepavadintume, ir pereiname į Polėkio, arba vadinamojo Vibe`o amžių, t. y. kad ir kaip jautiesi, gali rasti informacijos, kuri sutampa su tavo požiūriu, ir tuomet manai, kad tavo jausmas ar įsitikinimas yra teisingas.
Žinote, šios bendrovės, šios technologijos visiems pasaulyje suteikė asmeniškai pritaikytas žinias nuosavame ekrane ir nuosavoje realybėje. Todėl nereikėtų labai stebėtis, kad kiekvienam sava realybė atrodo patraukliausia ir labiausiai svaiginanti ir žmonės vis labiau renkasi ją tokią priimti. Vis tik, manau, tai daroma demokratijos ir pasaulinio stabilumo sąskaita.
– Ar tai kelia pavojų, kaip jūs įvardijote, tas perėjimas į Polėkio amžių?
– Manau, kad Polėkio amžius bus kitoks, jam reikės kitokių taisyklių ir kitokio supratimo. Jis gali būti pavojingesnis, tačiau norėčiau pasakyti, kad amžius, kurį paliekame už nugaros, taip pat dažnai pasižymėjo melagingais faktais ir dezinformacija, kuriuos skleidė vyriausybės, siekdamos tam tikrų tikslų. Ir to rezultatas buvo baisūs smurtiniai konfliktai, daug karų. Todėl nesu tikras, kad naujasis amžius, į kurį žengiame, bus labiau ar mažiau pavojingas, tačiau jis bus kitoks ir manau, daugeliui žmonių tai kels gana didelį nerimą.
Pokalbio su Emersonu Brookingu klausykitės ir LRT RADIJO laidos „60 minučių“ radiotekos įraše.
