Vasara tradiciškai yra laikas kelionėms į svečias šalis, o jei liekama Lietuvoje, tai žvalgomasi kaimo sodybų, baidarių ir palapinių. Tačiau jei norisi atostogoms suplanuoti ką nors meniško, štai trys vietos, kurios lankytojų laukia visus metus, bet vasarą jos pačios žaviausios.
LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kultūringos atostogos“, jame žinomi kultūros atstovai, įvairių meno rūšių žinovai rekomenduoja, kur Lietuvoje bei svetur būtų verta paatostogauti šią vasarą – kokios vietos kupinos kultūrinės istorijos, kur galime atrasti kūrybingų bendruomenių, kokie festivaliai, bienalės, renginiai mūsų laukia?
Vinco Grybo muziejus Jurbarke
Planuojantieji lėtą kelionę Panemunės keliu stengiasi nepraleisti nė vienos pilies ar piliakalnio. Tačiau to kelio pabaigoje, Jurbarke, yra dar viena dėmesio verta vieta – skulptoriaus Vinco Grybo (1890–1941) memorialinis muziejus.
Raudonų plytų namas dideliais langais ir aukštu stogu stovi Jurbarko dvaro parke ir atrodo kaip jaukumo įsikūnijimas. Nors viduje, deja, atliktas banalus euroremontas, vis tik paliktas autentiškas paties skulptoriaus sukaltas įspūdingas įdomios konstrukcijos medinis stalas. Užsisakius ekskursiją, jus greičiausiai pakvies sėsti už to stalo ir papasakos sudėtingą ir įdomią skulptoriaus biografiją.
Ūkininkų sūnus dosnaus dvarininko remiamas mokėsi ir studijavo Varšuvoje, paskui – Kauno meno mokykloje, metus skulptūros meno mokėsi Paryžiuje, o grįžęs ėmė ieškoti vietos, kur galėtų dirbti. Išsinuomojo šį buvusios dvaro raštinės pastatą Jurbarke, parsivedė žmoną ir ėmėsi kurti paminklus, o jų jaunoje Lietuvos valstybėje labai reikėjo. Jurbarke iki šiol stovi nedidelis jo kurtas paminklas Vytautui Didžiajam, kitas, daug didesnis Vytautas sukurtas Kaunui (šiuo metu Laisvės alėjoje stovi sovietmečiu sunaikinto paminklo kopija), daugelis žino Vinco Grybo kurtas, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto tvorą puošiančias pelėdas.
Deja, darbų sukurta gerokai mažiau, nei galėjo būti, – penkiasdešimtmetį menininką 1941 m. liepą sušaudė naciai, kažkam iš kaimynų įskundus jį esant kairiųjų pažiūrų. Išklausius vingiuotos gyvenimo istorijos (ar pamėginus savarankiškai ją perskaityti iš pateikiamų fotografijų ir tekstų), būtina nueiti į šalimais, priešais namą stovinčią buvusią dvaro kalvę, kurioje skulptorius buvo įsirengęs dirbtuvę. Šiuo metu ten įrengta išlikusių kūrinių ekspozicija, daugiausia tai maketai ir modeliai iš gipso. Nedidelė, bet žavi vieta, kur puikiai dera senos plytos ir medis, o aplink skulptūrų baltumą jaukiai vejasi šviesa.
Iškalbingai į žemę rodo gipsinis Simonas Daukantas su knyga, sparnais plasnoja energingas angelas, į tolį žvelgia gerai nusiteikęs Vytautas Didysis – kūrinių pakanka ne tokiai ir mažai erdvei užpildyti, tačiau jų negana tam, kad ekspoziciją galima būtų keisti, perkurti, ryškinti vienus ar kitus kūrybos aspektus. Todėl muziejus apaugo įvairiomis papildomomis veiklomis: naujai sukurtomis skulptūromis, margaspalviais darbais iš veltinio, trapiomis savamokslės Lidos Meškaitytės akvarelių faksimilėmis, vitražais, tad turintys daugiau laiko lankytojai tikrai ras užsiėmimų arba tiesiog pasivaikščios po žalią parko teritoriją.
Juozo Zikaro muziejus Kaune
Juozo Zikaro namai Kaune – autentiškas, neseniai rūpestingai restauruotas skulptoriaus J. Zikaro 1933 metais pasistatydintas namas, čia jis gyveno su žmona ir keturiais vaikais. Be savo autentiškumo, čia gyvenusios šeimos istorijos, kelių Zikaro skulptūrų ir jų maketų, muziejus turi dar ir puikią terasą, kurią namiškiai vadindavo Bučinių terasa. Nesu tikra, ar terasa tinkama bučiuotis dabar, kai ji priklauso muziejui, tačiau atsisėsti ir ramiai mėgautis įspūdinga Kauno senamiesčio panorama tikrai galima.
Namo apačioje įrengta šeimininkės skalbykla ir skulptoriaus studija, joje šiuo metu eksponuojami menininko kūriniai ir jų modeliai, čia galima iš arti apžiūrėti žymiausio jo kūrinio – Kauno Karo muziejaus sodelyje stovinčios „Laisvės“ modelį (beje, šiai skulptūrai pozavo skulptoriaus žmona Anelė Zikarienė).
Skulptoriui mirus, našlė sugebėjo išsaugoti namus, paskui jais rūpintis ėmė skulptoriaus dukra Alytė Zikaraitė, ji jau 1959 m. tėvo studijoje įkūrė privatų (nelegalų) muziejų, o paskui visą namą, jo istorijas ir išsaugotus tėvo darbus perdavė M. K. Čiurlionio muziejui, šis juo rūpinasi ir iki šiol. Turint daugiau laiko ir norit sužinoti daug įdomių istorijų apie šeimą ir šiuos namus, verta iš anksto užsisakyti ekskursiją. Tačiau tiesiog užsukti apsidairyti ir pasidžiaugti terasa taip pat galima.
Antano Mončio muziejus Palangoje
Mane visada džiugina tai, kaip tuščia ir ramu Palangos centre esančiame Antano Mončio muziejuje – tuščiame muziejuje taip gera švelniai glostyti medžio skulptūrų paviršių, stebėti formas ir nuo lubų krentančią jaukią šviesą. Einu ten kiekvieną kartą būdama Palangoje ir drąsiai rekomenduoju kitiems.
Kretingos apskrityje gimęs A. Mončys (1921–1993) iš Lietuvos traukėsi vėl ateinant sovietams. Galvojo – laikinai, tačiau visą savo gyvenimą praleido Paryžiuje, čia mylėjo, augino vaikus ir visą laiką kūrė skulptūras iš akmens, metalo, molio, o dažniausiai – iš medžio.
Laiške Amerikoje gyvenančiam klasės draugui rašė: „Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą. Jūs atsivešite dolerių, aš savo dalią – bus ir tas, ir tas reikalinga.“ Ir buvo visiškai teisus! Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jauna valstybė kvietė išeivius menininkus, prašė jų dovanoti savo kūrinius. Pats Mončys grįžti gyventi į Lietuvą nespėjo – mirė, tačiau iš visos Prancūzijos surinkti jo kūriniai atvyko čia ir galiausiai buvo įkurdinti buvusioje medinėje bibliotekoje, šiuo metu – mėlyna spalva kurortą puošiančiame A. Mončio muziejuje.
Nuolatinę muziejaus ekspoziciją sudaro trys salės: didžioji ir dvi mažesnės, šoninės. Pirmoji – didžiausia, ji ir įspūdingiausia. Šviesa pro stogą krenta ant stalo, prie jo galima prisėsti ir pavartyti su Mončiu susijusius leidinius, o aplink – didelių formatų skulptūros. Kairėje pusėje esančioje salėje dėmesį traukia „Paukštė“ (1974) – iš vieno medžio masyvo išskobta masyvi ir kartu elegantiška skulptūra, į jos vidų norisi sušnabždėti paslaptį arba tiesiog stebėti, kaip juda silueto linija ir keičiasi medžio faktūros.
Dešinėje salėje svarbu nepraeiti pro skulptūrą „Motina“ (1970). Tai pirmoji (iš čia ir jos pavadinimas) Mončio sukurta perkomponuojama skulptūra – puspenkto metro ilgio, išdrožta iš vieno senos liepos kamieno. Stebinantis skulptoriaus meistriškumas, užsispyrimas ir įdomi mintis kurti skulptūras, kurias nuolat galima perkomponuoti – eksponuoti įvairiais būdais.
Jei muziejus rinktų publikos numylėtinius, favoritais greičiausiai taptų kaukės ir švilpiai. Juose – fantazija, sąmojis, žaismingumas. Iš įvairių buityje rastų objektų kuriamos kaukės – nuostabi kūrybiškumo pamoka, o švilpiai vertingi ne tik įdomiomis formomis, bet ir subtiliais garsais. Tai nedidelis, jaukus ir labai raminantis muziejus, galintis tapti vienos atostogų dienos puošmena.
