Biografinis filmas apie Michaelą Jacksoną baigiasi titru „Jo istorija tęsiasi“ ir netyčia pasako kiek daugiau, nei iš tiesų norėtų.
Atrodytų, sakinys yra visiškai nekaltas, netgi logiškas. Filmo siužetas nutrūksta 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. M. Jacksonas pagaliau galutinai nutraukia ryšius su tėvo vadovauta grupe, išleidžia albumą „Bad“ ir pradeda koncertų turą. Tai kūrybinis atlikėjo karjeros pikas, tačiau toli gražu ne pabaiga.
Bet velnias slypi detalėse. Biografiniuose filmuose nebūtina perteikti viso filmo herojaus ar herojės gyvenimo kelio. Tokiais atvejais, besibaigiant pasakojimui, įprasta tekstiniu pavidalu nubrėžti labai apčiuopiamą istorinę perspektyvą. Nurodyti kitų svarbių karjeros ir gyvenimo aplinkybių datas, pasiekimų skaičius, esminių iki šiol artimų buvusių žmonių likimų vingius.
Pavyzdžiui, pernai pasirodžiusiame filme apie Bobą Dylaną toks tekstas papasakoja, kad netrukus atlikėjas išleis vieną svarbiausių karjeros albumų, o ilgainiui pelnys Nobelio premiją, kurios neatvyks atsiimti. Bazo Luhrmanno „Elvio“ pabaigoje sužinome, kad E. Presley`io vadybininkas buvo pagaliau patrauktas atsakomybėn už dainininko išnaudojimą tik po jo mirties, o pats Elvis iki šiol yra visų laikų populiariausias solo artistas.
Kai nukrypstama nuo nusistovėjusių žanro tropų, sprendimai dažniausiai būna žymėti. M. Jacksono atveju tikrai nėra jokio minėtinų faktų ir įvykių stygiaus. Tačiau jų atranka būtų bet ką pastačiusi į keblią padėtį. Kaip žinoma, 1988-aisiais artistas nusiperka rančą „Neverland“, 1993-iaisiais pirmąkart apkaltinamas seksualiniu smurtu prieš nepilnamečius, o paskutiniai jo gyvenimo dešimtmečiai buvo lydimi nuolatinių skandalų ir teismo procesų. Dalis jų tęsiasi iki šiol. Kaip visa tai paminėti neužimant teisėjo pozicijos? Kaip praleisti, bet neprisijungti prie gynėjų stovyklos?
Pabrėžtinai abstraktus baigiamasis filmo titras palydi šiuos faktus paprasčiausia tyla. Juo labiau iškalbinga ir simptomiška, kuo aiškiau supranti, kad ji neatlieka jokios realios funkcijos. Juk, ko gero, nėra nė vieno į filmą atėjusio žiūrovo, kuriam nutylimos aplinkybės nebūtų žinomos.
Dar daugiau: „Maiklą“ vainikuojantis užrašas automatiškai primena ir filmo kūrimą lydėjusią kontroversiją. Pagal originalų sumanymą niekas neketino droviai nusukti akių nuo tamsiausių dainininko gyvenimo epizodų. Kaip tik atvirkščiai, vienoje originalaus scenarijaus scenų popmuzikos karalius turėjo žiūrėti į savo atspindį veidrodyje už nugaros mirgant policijos automobilių švyturėliams. Tačiau į procesą įsikišo Michaelo šeimos nariai ir privertė pakeisti pirminę viziją.
Teisybės dėlei reikėtų pripažinti: apie liūdnos reputacijos rančą filme nėra nutylima. Ji pasirodo netiesiogiai, mažojo Michaelo kone religingai skaitomo „Piterio Peno“ pavidalu. „Niekados šalis“ čia žymi dainininko per anksti pasibaigusios vaikystės pasaulį (neatsitiktinai vienas iš knygos personažų – jo bendravardis), o sykiu apibrėžia ir pagrindinį konfliktą – nesibaigiančią kovą su piktuoju Kapitonu Kabliu.
Kapitono atitikmuo, žinoma, yra Michaelo tėvas, grupės „Jackson 5“ įkūrėjas ir ilgametis vadybininkas Joe Jacksonas, pradėjęs sūnaus karjerą. Filme jis vaizduojamas kaip ambicingas, lengvai įsiplieskiantis, neadekvačiai reiklus perfekcionistas.
Jis nuolat spaudžia sūnus repetuoti, reikalauja dainuoti ir šokti nepriekaištingai, net už mažiausią priešgyniavimą baudžia fiziškai. Neretai žiaurų savo elgesį jis motyvuoja nenoru, kad vaikai, kaip kadaise jis pats, užaugtų nepritekliuje. Tačiau, akivaizdu, meluoja ir jiems, ir pačiam sau: jų šlovę jis suvokia kaip savo ir visų pirma rūpinasi paties gerove.
Nesvarbu, ar toks Jacksonų šeimos patriarcho portretas atitinka tikrovę. Bet kokiam filmui reikalingas konfliktas, o nesant galimybei jo sukurti iš vidinių protagonisto prieštaringumų, belieka ieškoti išorinių priešų. Atitinkamai, formaliai „Maiklas“ virsta brandos istorija, kurios pabaigoje herojui teks ryžtis pagaliau nukirpti bambagyslę ir išmokti pačiam priimti atsakomybę už savo veiksmus.
Rašau „formaliai“, nes tikrieji filmo tikslai akivaizdžiai kur kas paprastesni. Juos galima nesunkiai rekonstruoti iš jau aptartos pabaigos. Konfliktai čia nėra svarbūs. Svarbus yra tik nekintantis, ikoniškas, neįtikėtinai talentingas, unikalus, įkvepiantis, įtakingas, geraširdis vizionierius Michaelas Jacksonas.
M. Jacksono atveju tikrai nėra jokio minėtinų faktų ir įvykių stygiaus. Tačiau jų atranka būtų bet ką pastačiusi į keblią padėtį.
Stipriausios, išties paveikios filmo „Maiklas“ scenos yra tos, kuriose jis vaizduojamas dainuojantis, koncertuojantis, kuriantis muziką, šokius, vaizdo klipus. Pagrindinis nuopelnas už šį efektą vienareikšmiškai priklauso debiutuojančiam aktoriui Jaafarui Jacksonui, dainininko sūnėnui.
Tikėtina, jau esate susidūrę su straipsniais ir interviu, kuriuose stebimasi tuo, kaip talentingai ir iki smulkmenų tiksliai jis sugebėjo atkartoti unikalų filmo herojaus dainavimo stilių, jo autorinius judesius. Biografinių filmų atveju tokia retorika jau tapo klišė, bet šiuo atveju žmonės nemeluoja – Jaafaras savo darbą atlieka tiesiog fantastiškai.
Užtai scenarijus ir dramaturgija filmui dažniausiai tik trukdo. Pavyzdžiui, ryškindami ilgametį antagonistinį santykį su tėvu, kūrėjai priversti rodyti, kaip mažasis Michaelas nuolat patiria jo smurtą. Turi šokti, kai nori žaisti, repetuoja, kai nori miegoti. Tačiau tokiu atveju abejonių pradeda kelti ir jo įgimto talento dydis. Jis išties yra charizmatiškas, gabus dainininkas, mėgstantis sceną. Tačiau negalėtum pasakyti, kad jam viskas sekasi itin lengvai. Iš pasakojimo akivaizdu, kad be nuolatinio tėvo spaudimo jis nebūtų pasiekęs tokio profesionalumo lygio taip anksti.
Neaiški tampa ir Michaelo motyvacija kurti. Toli gražu nėra akivaizdu, kad vaikystėje jis negali gyventi be scenos, kad muzika yra antroji jo prigimtis. Tačiau, tapęs pilnamečiu, jis formuluoja savo tikslus vienareikšmiškai: nori tapti svarbiausiu, žinomiausiu, labiausiai klausomu ir daugiausiai albumų parduodančiu artistu pasaulyje. Kam priklauso šios svajonės? Pačiam Michaelui, o gal jo tėvui? Kodėl tuomet jų išsipildymas pristatomas kaip vienareikšmė euforinė pergalė?
Gaila, nes kažkur čia slypėjo galimybė sukurti tikrai netikėtą, nebanalų, netgi tragišką filmą apie neginčijamos svarbos atlikėją. Filmą, kuriam būtų nepakenkęs net sprendimas (arba reikalavimas) tiesiogiai neminėti juodžiausių Michaelo Jacksono gyvenimo įvykių. Tereikėjo turėti bent šiek tiek daugiau noro ir ambicijų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
