Kultūra

2021.11.08 09:12

Skolose skendėjęs, kentęs skausmus, mėgęs persirengti moterimi ir apie savo mirtį pokštavęs Mačiūnas šiandien būtų minėjęs 90-metį

LRT.lt2021.11.08 09:12

JAV lietuvis Jurgis Mačiūnas, provokuojančio meno kūrėjas ir avangardinio judėjimo „Fluxus“ idėjos sumanytojas, pasižymėjo sugebėjimu burti į bendruomenes be galo skirtingus, kūrybingus žmones. Per 46-erius gyvenimo metus jis padėjo daugybei dabar žinomų pasaulio menininkų, o pats visą gyvenimą skendėjo skolose.

Jurgis Mačiūnas gimė 1931 m. Kaune. Menininko tėvas buvo Berlyne mokslus baigęs inžinierius, o motina – baleto šokėja. Nuo pat vaikystės J. Mačiūnas domėjosi architektūra – lipdė dviejų aukštų sniego pastatus, juose žaidė su vyresnėle sese. Taip pat jam nuo mažens patikdavo būti generolu, nurodinėti – vieninteliai jį dominę žaislai buvo žaisliniai kareivėliai.

Filmas „Jurgis. Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ istorija“ apie jo gyvenimą ir kūrinius buvo rodomas per LRT PLIUS. Jį galite rasti LRT.lt mediatekoje. Dar 6 pirmadienius jūsų laukia filmai, padėsiantys išsamiau susipažinti su Anglijos ir JAV autoriais.

Nors pradžioje J. Mačiūnas su sese ir tėvais gyveno Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta bėgti nuo Raudonosios armijos. Kaip ir daugybė kitų lietuvių, jie pasitraukė į Vakarus – pradžioje į Vokietiją, o Jurgiui sulaukus 16-os – į Ameriką. Šeimai pavyko gerai šioje šalyje įsitvirtinti – jie įsikūrė name Long Ailande, tėtis dėstė Kolumbijos universitete. Po mokyklos Mačiūnas sėkmingai baigė architektūros, o vėliau ir grafinio dizaino studijas, nuolat domėjosi istorija bei menais.

J. Mačiūnas su Jonu Meku pradėjo bendrauti 1954 m., kai pastarajam prireikė pagalbos kuriant dizainą naujam jo žurnalui „Kino istorija“. J. Mekas pasakojo, kad jaunasis dizaineris jam atrodė nuolat užsiėmęs, susikaupęs, rimtas. Mačiūno artimieji spėja, kad toks rimtas jaunuolis buvo dėl to, kad nuo mažens buvo ligotas, nuolat jausdavo fizinį skausmą. Sesės pasakojimu, Jurgis gyvenime pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“.

J. Mačiūnui tiesioginę įtaką padarė ir Johno Cage`o mokykla – ten jis rado bendraminčių, su jais paskui kūrė eksperimentinius kūrinius Niujorko pogrindyje. Nors jie ten susitiko atsitiktinai, susieti buvo amžiams. J. Mačiūnas gerbė Cage`ą, tik pastarajam nepatiko Jurgio mene atsispindintis politiškumas.

Japonų menininkė Yoko Ono dalijasi, kaip prasidėjo jos bičiulystė su J. Mačiūnu, davusi pradžią ir „Fluxus“. Tai nutiko 1961 m., kai jis jai paskambino ir pasakė, kad nori rengti jos parodą savo įkurtoje galerijoje. Kai rugpjūtį ji parodą paruošė, Jurgis esą pareiškė, kad šitam naujam judėjimui reiktų pavadinimo. Kitą dieną jis pas Yoko atėjo su žodynu ir parodė žodį „fluxus“ – jis turėjo daugybę tiek linksmesnių, tiek gilesnių reikšmių, tad Mačiūnui tai pasirodė kaip puikus pavadinimas.

„Fluxus“ idėja puikiai atsispindėjo Jurgio vokiškai parašytame manifeste: „Išvalykite pasaulį, pilną miesčioniškos bjaurasties, „intelektualumo“, profesionaliosios ir komercializuotos kultūros, išvalykit pasaulį, pilną mirusio meno, imitacijų, dirbtinio meno, abstraktaus meno, iliuzionistinio meno, matematinio meno, išvalykit pasaulį, pilną „europietiškumo“, skatinkit revoliucinio meno potvynį, skatinkit gyvąjį meną, antimeną, skatinkit nemeninę realybę, kuri aprėptų visus žmones – ne tik kritikus, diletantus ir profesionalus...“

Tačiau vien paskelbti save „Fluxus“ lyderiu ir parašyti manifestą J. Mačiūnui neužteko – prie judėjimo iš pradžių niekas nenorėjo prisijungti. Kadangi neilgai trukus Jurgio galerija bankrutavo, jam teko bėgti nuo kreditorių į Europą. Jis gavo grafikos dizainerio darbą ir išsikėlė į Vokietiją. Ten turėjo kelių menininkų kontaktus, su jais sumanė surengti renginių ciklą – čia pagaliau ir prigijo „Fluxus“ pavadinimas.

Subūręs neįprastą ir dinamišką atlikėjų grupelę, J. Mačiūnas gavo erdvę pasirodymams koncertų salėje dangstydamasis tuo, kad ten bus atliekama „naujoji amerikietiška muzika“. Savo keistais pasirodymais, per kuriuos scenoje darė kasdienius dalykus, tokius, kaip valgymas ar plaukų kirpimas, jie sukėlė savotišką skandalą – atsirado daug sakančių, kad to menu laikyti negalima. Tačiau kartu tai traukė žmones pasižiūrėti keisto fenomeno.

Ypač daug dėmesio sulaukęs ir sensaciją sukėlęs pasirodymas – toks, per kurį „Fluxus“ grupelė scenoje laužo pianiną. Vienas iš šio eksperimentinio pasirodymo dalyvių pasakoja, kad „pianinas buvo tarsi šventas instrumentas, kuriuo groti mokėsi labiausiai išsilavinę žmonės, ir jie buvo apstulbę“.

Mačiūno motina, kuri buvo linkusi į klasiką, tam nepritarė ir nebuvo sūnaus pasirodymais patenkinta. Žiūrovai nesuprato, kad pirmas pasirodymas buvo atliktas ne su muziejine vertybe, o su nutriušusiu, sugedusiu pianinu, kurio geriausias panaudojimas grupelei pasirodė jo sunaikinimas. Jurgis nebuvo nusistatęs prieš gerą praeities meną – jis tiesiog stengėsi įnešti į meną lengvumo, jam patiko provokuoti žmonių protus mąstyti įvairiau.

Anot jo, menas nesusijęs su konkrečiu kūriniu, meną galima rodyti bet kur, bet kokiu masteliu ar forma. Toks suvokimas išaiškėjo daugelyje pasaulio vietų. Buvo surengta dvylika „koncertų“ visoje Europoje. Jų populiarumą lėmė tai, kad „Fluxus“ narius pradėjo pažinti, ir tai, kad pradžioje jie save pavadino neodadaizmo muzikantais – tai buvo lyg būdas pasakyti: „Štai mes – naujieji dadaistai, naujieji radikalai, kuriuos jau pažinojote prieš karą. Mes ir vėl čia – parodysim jums naują radikalųjį meną ir muziką.“

Viena iš „Fluxus“ judėjimo dalyvių pasakoja, kaip J. Mačiūnas pasitikdavo juos mieste, rasdavo, kur jiems gyventi, kur jiems atlikti savo pasirodymą, kada ir kaip jiems ten nuvykti. „Mums reikėjo lyderio, niekas kitas tokia veikla užsiimti nenorėjo, tad Jurgis galėjo būti viršininku. Jis sugebėjo suburti į vieną krūvą nepaklusnius tipus – būsimus menininkus, rašytojus ir kitus“, – dalijasi pašnekovė.

Nicoje, kai mieste nepavyko išsinuomoti teatro salės, J. Mačiūnas esą pareiškė, kad pasirodymas vis tiek bus, – taip menas atsidūrė ir buvo rodomas tiesiog gatvėse. Tai itin pažadino grupelės kūrybiškumą, kurio kitaip jie nebūtų atradę.

Vienas iš hepeningo (angl. happening) atstovų, prancūzas Jeanas Jacques`as Lebelis pasakoja, kad nors jų judėjimai skyrėsi, tiek jų, tiek „Fluxus“ pasirodymai buvo lyg bendra kalba – nesvarbu, kur ir kokie pasirodymai vyko, tai veikė žmones ir visose pasaulio vietose jie ėjo prie labai panašių išvadų. Tačiau hepeninguose žmonės galėjo lengviau užmegzti ryšį su menininkais, juose atsispindėjo zen idėjos – dalyvauti, būti momente, nesistengti iš anksto nusistatyti, manipuliuoti ar sprausti savo ego tarp menininko ir žiūrovų. „Žvelgėme į tai kaip į meninę, filosofinę ir politinę veiklą, kurioje buvo akivaizdžių anarchistinių atspalvių“, – dalijasi hepeningų atstovas.

Jurgis buvo itin organizuotas, mėgo tvarką, planavo, viską skirstė į tai, kas yra „Fluxus“, ir kas jiems nepriklauso. Kai kuriuos narius jis net išmesdavo iš „Fluxus“, kai jie neatitikdavo jo idėjų. J. J. Lebelio nuomone, „Fluxus“ nuo hepeningų labiausiai ir skyrė hepeningų daugiakryptiškumas, tai, kad jie neturėjo vieno lyderio, o J. Mačiūno noras viską centralizuoti priminė jam bolševikines idėjas. Pats J. Mačiūnas gavęs apie tai užuominų tam nepritarė – jis esą tik norėjo sukurti labai aiškiai apibrėžtą judėjimą. Nors J. Mačiūno idėjos ir renginiai buvo labai svarbūs, pagrindas tokiai menininkų saviraiškai buvo padėtas ne tik jo.

Po renginių ciklo Europoje grįžęs į Niujorką kurį laiką Mačiūnas jautėsi persekiojamas dėl savo skolų ir slapstėsi. Netrukus gimė idėja įkurti „Fluxus“ parduotuvėlę – jai įvairūs menininkai kūrė keistus daiktus ir dėžutes su idėjomis. Vieno jų dėžutę, pilną tokių daiktų, turinčio kolekcininko teigimu, tos dėžutės buvo lyg atskiri, maži, pačiupinėjami muziejai. Tačiau kaip verslas tai buvo nesėkminga – daiktai pokštai, nors ir labai įdomūs, buvo per brangūs paprastiems žmonėms, o meno kolekcininkams tai dažnai atrodė per pigu ir nevertinga.

J. Meko pasakojimu, Jurgis nuolat užsiimdavo kokiu nors verslu. Dar vienas galų gale irgi nepasisekęs verslas buvo susijęs su maisto platinimu – Jurgis užsakinėdavo įvairiausių konservų iš viso pasaulio, platino juos ir pats daugiausia jais maitinosi. Tuo etapu Jurgis kaupė įvairiausias savo suvalgyto maisto pakuotes, nes nepakentė švaistymo ir tikėjosi jas pritaikyti mene.

Politinės Mačiūno pažiūros nėra aiškios, aišku tik tai, kad jis pritarė Sovietų Sąjungai. Tačiau visos Jurgio bolševikinės idėjos labiau reiškėsi per jo norą kelti meno revoliuciją – tik kalbėdamas apie „revoliucingą“ meną jis turėjo omeny ne proletariato ar marksizmo, o neodadaizmo idėjas. J. Meko žodžiais – „Jurgis nebuvo nei komunistas, nei socialistas. Jis buvo kooperatyvistas“.

J. Mačiūnas rinko menininkų kontaktus, kaip kai kurie žmonės renka pašto ženklus, susirašinėjo su kūrėjais iš viso pasaulio. Jo tikslas buvo sukurti savotišką tarpvalstybinį menininkų tinklą, jis siekė bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Mačiūnas savo idėjas skleidė per trumpalaikius dalykus, pavyzdžiui, spaudą ir kitus reiškinius.

J. Mačiūnas Niujorke norėjo įsteigti kooperatyvinius menininkų butus – rinko draugus ir kartu įsigijo tuo metu itin apleistų Soho rajono pastatų. Draugų teigimu, tai jo dėka pradėjo vystytis šis rajonas, čia jis, pasitelkęs didelę pigiai jam dirbančią komandą, sutvarkė pirmuosius keliolika kooperatyvų. Jurgis į tų pastatų atnaujinimą žiūrėjo kaip į naują savo meno kūrinį, o tikslas buvo iš nenaudojamų pastatų sukurti gyvenamąsias ir bendrąsias erdves, tinkamas parduoti ir panaudoti menininkų tikslams. Prieš mirtį jis įkūrė 28 kooperatyvus – ir jie veikė, tik nelegaliai.

Jis iš visų jėgų stengėsi padėti menininkams bandydamas laviruoti tarp meno pasaulio ir biurokratijos, bet ir ši idėja nepadarė Mačiūno turtingo. Jis visais įmanomais būdais bandė išvengti biurokratijos ir mokesčių, tad nelegalūs darbai vėliau išlindo į paviršių. Už šiurkščius pažeidimus jis buvo net kviečiamas į teismą, tačiau prokuroras niekaip negalėdavo Jurgio rasti, kad jam oficialiai kvietimą įteiktų. Jurgis šaipėsi prašydamas draugų siųsti atvirukus prokurorui iš viso pasaulio, lyg jis keliautų ir slapstytųsi.

J. Mačiūnas niekad neturėjo daug pinigų – viską investuodavo į savo veiklas. Vieną kartą už savo skolas Niujorke jis buvo žiauriai sumuštas, bet net atsidūrimas ligoninėje ir akies praradimas po šio incidento neatėmė Mačiūno humoro jausmo – jis sugebėjo tai paversti pokštu, meno kūriniu. Sakė, „sudužau, kaip Mingų dinastijos vaza“.

Daugelyje šalių visuomenei įdomiausi dar gyvi menininkai yra „Fluxus“ veteranai. Jie – sėkmingiausi menininkai pasaulio istorijoje. Pavyzdžiui, Yoko Ono, kuri dabar džiaugiasi laikoma šios organizacijos dalimi. Yoko pasakoja, kad Jurgis susibendravo ir su jos vyru tapusiu Johnu Lennonu, nes abu mėgo improvizuoti.

Pirmoji Yoko Ono apžvalginė paroda vadinosi „Ne čia“, ji įvyko Eversono muziejuje, Sirakūzuose. Jurgis, kaip Yoko draugas ir pagalbininkas, šiai parodai sukūrė visą parodos dizainą ir grafikas. Kadangi parodoje dalyvavo ir J. Lennonas, tai muziejaus atidarymas buvo itin įtemptas – atidarymo dieną į parodą norinčių patekti žmonių buvo daugiau nei penki tūkstančiai.

Jurgį kritikavo, kad jis organizatorius, o ne menininkas. Bet jis kūrė originalius ir provokuojančius dalykus, pavyzdžiui, įvairių gyvūnų išmatų dėžutes. Dar vienas įdomus kūrinys buvo „Fluxus“ labirintas – dėžė lyg kliūčių ruožas, kurį reikėdavo pereiti. Ši patirtis turėjo būti itin jutiminė – reikėjo sujungti kūno ir proto pojūčius, panaudoti visas savo jusles, kad sėkmingai atsidurtum kitame labirinto gale.

Filme kalbinamas menininkas Jame Davidovichius sako, kad menininko užduotis – ne tapyti dailius paveikslėlius, o būti visuomenės dalimi, keisti taisykles, kurti naujas, burti menininkų koloniją, tokią, kokią Jurgis ir įsivaizdavo sukursiantis naudodamasis „Fluxus“. Jo manymu, J. Mačiūnas buvo anarchistas, todėl daug jo idėjų likdavo nesuprastos.

1976 m., po to, kai Niujorke jį sumušė, Mačiūnas nusprendė išsikraustyti ir Masačusetse su draugais nusipirko ūkį. Kadangi tuomet pajamų neturėjo, kelis kambarius ūkyje nuomojo. Ten jis taip pat norėjo suburti menininkų koloniją, tad taip toje sodyboje atsirado ir poetė Bille Hutching. Su ja jis labai susibendravo, šiai merginai pirmajai atsiskleidė kaip turintis mazochistinių fetišų. Billie pirmoji sužinojo ir apie jo pomėgį persirenginėti moterimi, nors jis tai darydavo nuo devynerių metų.

Šioje sodyboje pagyvenęs kelerius metus jis sukvietė visus savo draugus iš Niujorko į Helovino vakarėlį, kuriame dalyvavo persirengę ir Yoko Ono su Johnu Lennonu. Panašiu metu J. Mačiūnas pradėjo jausti didelius pilvo skausmus ir gydytojai jam nustatė kepenų vėžį, deja, jau nebebuvo galima operuoti. Menininkui teko malšinti skausmą kasdien pagal receptą vartojant morfijų, tačiau ir šis vaistas po kurio laiko nustojo veikti.

Kadangi menininkas žinojo, jog miršta ir turi vos keletą mėnesių, jie su B. Hutching nusprendė susituokti. Iš vienos pusės vestuvės buvo romantiškos, bet iš kitos – praktiškos, nes Jurgis nerimavo dėl to, kas po jo mirties gaus socialinį draudimą. Oficialiai pora susituokė Masačusetse, o „Fluxus“ vestuves iškėlė Niujorke. J. Mačiūnas vos galėjo pajudėti dėl skausmų, bet ceremonijai pasišventė ir iki altoriaus nuėjo.

Pagrindinis „Fluxus“ vestuvių ceremonijos akcentas buvo grojant Claudio Monteverdi operai priešais kameras apsikeisti nuotakos ir vyro drabužiais. Ceremoniją jie pavadino „Nespalvotas kūrinys“ – Jurgiui, kuris buvo daltonikas, tai buvo labai svarbu. Po to vyko susirinkusiųjų į vestuves parengti kabaretai. Mačiūnui skaudėjo, bet jis buvo laimingas, nes į šventę susirinko jo draugai.

Po poros mėnesių nuo vestuvių J. Mačiūnas buvo paguldytas į Bostono ligoninę. Jį ten aplankiusio draugo teigimu, „Jurgis visą gyvenimą buvo pamišęs, bet susirgus jam protas prablaivėjo“. Vis dėlto J. Mačiūnas sakė, kad ir jo mirtis tėra pokštas, ir iki pat galo išlaikė savo humoro jausmą. Praėjus trims dienoms po Jurgio mirties, jo motina gavo telegramą, tariamai siųstą sūnaus. Joje buvo parašyta „Dievas yra kūdikis, velnias yra kūdikis. Valgykit kūdikių maistą!“.

Draugai bandė paaiškinti, ką jiems reiškia žodis „Fluxus“. Vienam tai „dalinimasis“, kitam tai lyg „išsivalymas, kai užkietėję viduriai“. Vienas Mačiūno draugas nesulaikydamas juoko „Fluxus“ apibūdino kaip vidutinį menininką – „mes nei garsūs, nei negarsūs, mes tik atliekame prastus darbus“. „Fluxus“ judėjimas davė pradžią daugybei menininkų, bet tik po J. Mačiūno mirties į „Fluxus“ buvo nustota žiūrėti kaip į pokštą ir šis judėjimas įgavo daugiau reikšmės pasauliniame kontekste.

Tekstą pagal filmą „Jurgis. Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ parengė Rita Šereivaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt