Thomas Hardy – itin populiarus anglų rašytojas ir poetas. Jis tikėjo, kad geri dalykai koegzistuoja su bjaurumu, neteisybe, žiaurumu bei skausmu ir būtent tai padaro gyvenimą nuostabų. T. Hardy palaikė moterų balso teisę, priešinosi rasizmui, užstojo vargstančiuosius.
Filmas apie šio rašytojo gyvenimą ir kūrinius „Thomas Hardy. Lemtis, vienišumas ir tragizmas“ buvo rodomas per LRT PLIUS. Jį galite rasti LRT.lt mediatekoje. Dar 7 pirmadienius jūsų laukia filmai, padėsiantys išsamiau susipažinti su Anglijos ir JAV autoriais.
T. Hardy gyveno 1840–1928 metais. Darbininkų klasei atstovavusio menininko kūryba pasižymėjo įtraukiančiu romanų stiliumi, jautria poezija bei kritika savo laikų neteisybėms, karui ir Bažnyčiai, kaip eilėraštyje „Kalėdos: 1924“:
„Taika žemėje!“ – buvo pasakyta; Mes kartojam,
Ir milijonams kunigų, ją nešantiems, mojuojam.
Du tūkstančius metų meldėmės
Tam, kad į dujų kameras veltumės.
('Peace upon earth!' was said. We sing it, / And pay a million priests to bring it. / After two thousand years of mass / We've got as far as poison-gas.)
T. Hardy gebėjo rašyti itin pagauliai, tai buvo vienas pagrindinių jo kūrybos bruožų. Iš trečio šio kūrėjo romano „Pora mėlynų akių“ (1873 m.) gimė terminas, vėliau išpopuliarintas Charleso Dickenso, – cliffhanger – „pakabinimas ant uolos“. Jis reiškia dalies pasakojimo pabaigą, kuri palieka įtampą ir verčia norėti skaityti toliau.
Rašytojo tėtis buvo statybininkas, o apsiskaičiusi mama darė nemažai įtakos augančiam berniukui. T. Hardy gimė dar prieš žemės ūkio mechanizavimą, tad turėjo galimybę stebėti su urbanizacija besikeičiantį pasaulį, bet gebėjo ir iliustruoti savo kūrinius vaizdžiais gamtos peizažų aprašymais. Taip pat jis augo su istorijomis apie darbininkų klasės pasipriešinimą, kas irgi vėliau atsispindėjo jo kūryboje.
Nuo jaunystės aukštą potencialą mokslams rodęs T. Hardy tapo architektu. Dar dirbdamas architektu 1970 metais sutiko ir įsimylėjo vėliau (1974 m.) jo žmona tapsiančią Emmą Gifford. Juos siejo stipri meilė literatūrai ir tikėjimas, kad T. Hardy – rašytojas. Jauno kūrėjo šeima taip stipriai jo nepalaikė, kaip palaikė Emma. Ji skaitydavo ir vertindavo vyro kūrybą, o rašytojas į jos nuomonę atsižvelgdavo.
Sutuoktiniai pradžioje gyveno išties laimingai, tačiau rašytojo karjera patraukė T. Hardy nuo Emmos į vyrišką pasaulį. Jis pradėjo vengti dalytis kūryba su žmona, aršiau kritikuoti Bažnyčią. Itin religingą ir taip pat tapti rašytoja norinčią žmoną tokie veiksmai liūdino – kritika Bažnyčiai buvo lyg kritika jai pačiai. Kaip moteris komentavo, „Thomas Hardy supranta tik tą moterį, kurią jis pats sukuria“.
Už gero vyro kaukės buvo neįmanoma nepastebėti žmogaus, kuris bandė pasitenkinti stebėdamas grožį ir jį aprašydamas. Emma atkreipė dėmesį, kad vyro kūriniuose pasirodė aliuzijų į seksualinį potraukį kitoms jį supančioms moterims. Pavyzdžiui, buvo užuominų apie tuo metu jau irgi žinomą rašytoją Florence Henniker, su kuria rašytojas susipažino 1993 metais. Iš F. Henniker ir T. Hardy susirašinėjimo laiškais aišku, kad ši moteris jo seksualinių troškimų nepatenkino, bet jie liko draugai visą gyvenimą; tuo metu Emma jautėsi įskaudinta dėl to, kad matė vyrą rašant nebe jai, kaip žmonai, o kitai moteriai.
Sutuoktinių gyvenime 1905 metais atsirado dar viena graži ir jauna rašytojos karjeros siekianti moteris – Florence Dugdale. Ji tapo T. Hardy drauge ir padėjėja. Pradžioje F. Dugdale buvo visai pripažįstama Emmos, tačiau vėliau ši pradėjo įtarinėti gražiąją padėjėją turėjus intymesnių santykių su jos vyru. Gana didelė tikimybė, kad žmonos įtarinėjimai buvo teisingi. Iš dalies dėl tokio artimo T. Hardy bendravimo su kitomis moterimis, iš dalies dėl Emmos ligos paskutinius dešimt metų prieš Emmos mirtį jų santuokinis gyvenimas buvo ypač šaltas. T. Hardy pasinėrė į rašymą, o Emma izoliavosi namuose – kentėjo pati viena, pasinėrusi į rutiną.
1912 metais Emma netikėtai mirė. Tai stipriai sukrėtė T. Hardy, nes jis nebuvo atkreipęs dėmesio į žmonos ligos pablogėjimą. Po Emmos mirties jis staiga ją pamilo iš naujo, apsilankė su piršlybomis jai susijusiose vietose, o didžiąją gyvenimo dalį nepaisyta žmona vėl tapo mūza. Eilėraščio apie staigią žmonos mirtį – „Ėjimas“ („The Going“) pirmas posmelis:
Kodėl tąnakt nedavei užuominos,
Po rytojaus aušros taip greitai
Ir ramiai, tarsi net abejingai
Užbaigei savo laiką čia, pakilai ir išnykai,
Kur negalėjau sekti iš paskos
Su kregždės sparnu
Ir pagaut dar vieno tavo žvilgsnio!
(Why did you give no hint that night / That quickly after the morrow's dawn, / And calmly, as if indifferent quite, / You would close your term here, up and be gone / Where I could not follow / With wing of swallow / To gain one glimpse of you ever anon!)
Tuo metu, 1912–1913 metais, T. Hardy parašė vienus geriausiai vertinamų savo eilėraščių, skirtų būtent mirusiai žmonai. Jis jautė sąžinės graužimą dėl to, kad kažką santykiuose su Emma darė ne taip. Atrodė, kad jis pradėjo klausti savęs, kokių kančių šiai moteriai būnant gyvai sukėlė, ką galėjo padaryti, bet nepadarė, kad pagerintų jų santykius. Ir nors 1914-aisiais rašytojas vedė dar kartą – 39 metais už save jaunesnę Florence Dugdale, – pirma žmona išliko pagrindinė jo poezijos įkvėpėja.
19 amžiaus pabaigoje itin išgarsėjęs rašytojas buvo dar ir puikus karo poetas. Rašė jis daugiausia iš paprasto kario perspektyvos, kuri darė jo poeziją itin jautrią. Poetas atskleidė, koks katastrofiškas jam karas atrodė, bet tuo pat metu rašė taip, kad paguostų ir įkvėptų karo žiaurumą išgyvenančius žmones. Pirmi du posmeliai iš T. Hardy eilėraščio „Vyras, kurį jis nužudė“ („The Man He Killed“):
Jei prie senos užeigos
Būtume mes susitikę,
Tai prisėstume išlenkti
Po taurelę, kitą!
Bet išrikiuoti pėstininkais,
Akis į akį sustojom:
Šoviau į jį, jis į mane
Ir vietoje jį nukoviau.
(Had he and I but met / By some old ancient inn, / We should have sat us down to wet / Right many a nipperkin! // But ranged as infantry, / And staring face to face, / I shot at him as he at me, / And killed him in his place.)
Paskutinis T. Hardy romanas „Tamsioji Judita“ („Jude the Obscure“), išleistas 1895 metais, dar pirmai jo žmonai esant gyvai visuomenės buvo priimtas itin priešiškai, tad po to jis metė romanų rašymą. Iš vienos pusės, tai buvo tik pamokoma istorija apie vyrą, kuris negalėjo mokytis prestižiniame universitete dėl jį išstūmusių milijonierių vaikų. Tačiau kartu tai buvo savotiškas nusistovėjusių visuomenės taisyklių puolimas ir kritika elito valdomam pasauliui, kuriame nėra vietos paprastiems žmonėms įgyvendinti savo svajones.
Vieno recenzento nuomone, T. Hardy buvo „dirbančiosios klasės balsas, kalbantis raiškiau nei bet kas iki tol“. Rašytojas nemėgo kritikos, kuri bandydavo primesti jo darbams nuoseklumą per filosofijos ar sistemos prizmę, – jis tikėjo, kad geri dalykai koegzistuoja su bjaurumu, neteisybe, žiaurumu bei skausmu ir būtent tai padaro gyvenimą nuostabų. Be to, jo kūryboje atsispindėjo nepaprastas gebėjimas džiaugtis ir vertinti gyvenimą – pavyzdžiui, eilėraštyje „Puikūs dalykai“ („Great Things“) jis tiesiog vardina viską, kas, jo nuomone, yra puiku.
Kadangi šių dienų skaičiais iš savo rašymo T. Hardy buvo užsidirbęs per 6 mln. svarų, o jo paskutiniai romanai nebuvo tuometės visuomenės įvertinti taip, kaip jis būtų norėjęs, rašytojas galėjo visiškai atsisukti į poeziją be apribojimų. Per ilgą gyvenimą, kuriame būta daug politinių, technikos, mokslinių atradimų ir pasikeitimų, T. Hardy palaikė moterų balso teisę, priešinosi rasizmui, užstojo vargstančiuosius. Savo mirties patale 1928 metais jis jautėsi pasiekęs viską, ko norėjo, ir žmonai Florence padiktavo paskutinį savo eilėraštį.
T. Hardy mirus buvo iškeltos nacionalinės svarbos laidotuvės Vestminsterio vienuolyne. Jo karstą nešė valdantieji politikai, susirinko be galo daug žmonių. Jis pageidavo būti palaidotas su savo pirma žmona Emma, tad ten liko jo širdis, o kūnas buvo palaidotas Vestminsterio vienuolyne, poetams skirtoje vietoje.
Tekstą pagal filmą parengė Rita Šereivaitė.
