Kultūra

2021.02.14 07:00

Homoseksualaus fotografo Virgilijaus Šontos meilė ir žūtis: prabyla mylimasis, įtariamasis, anonimas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.14 07:00

1992 metais nužudytas vienas talentingiausių Lietuvos fotomenininkų Virgilijus Šonta – gyvas bičiulio atmintyje. Menininko artimasis – kiek gali būti artimi du vyrai – galiausiai tapo pagrindiniu įtariamuoju nusikaltimo byloje. Anonimo skraiste prisidengęs vyriškis LRT.lt ryžosi papasakoti jųdviejų draugystės istoriją, kupiną pikantiškų ir drastiškų detalių. Per jas – flirtą, pirmąją naktį, fotosesiją tankų dalinyje ir brutalius tardymus – skverbiasi gaivališka permainų epochos autentika.

V. Šontos byla nebuvo išaiškinta, nusikaltėliai nerasti. Pažįstamų ir draugų jis turėjo apsčiai, ne tik Lietuvoje. Tad ir įtariamųjų ratas turėjo būti platus, o tuometei Lietuvos teisėsaugai – gal net neaprėpiamas.

Betygaloje gimęs, Vilniuje gyvenantis Arūnas (tikrasis vardas ir pavardė LRT.lt žinomi), reaguodamas į ankstesnę LRT.lt publikaciją apie šviesoraščio virtuozą, ryžosi su skaitytojais pasidalyti juodu siejusiomis akimirkomis.

Virgilijus jam buvo pirmasis – pirma artima, intymi pažintis. Tačiau ką velioniui reiškė draugystė su Arūnu ir kiek jis apskritai turėjo tokių pažinčių – nežinia.

„Nesu matęs nė vieno jo pažįstamo, kolegos. Svarsčiau, gal vengdavo mane jiems rodyti, nors, kiek žinau, nevengė gėjiškų temų, neslėpė netradicinės orientacijos“, – teigia LRT.lt pašnekovas.

Taip pat skaitykite

Nepažįstamasis traukinyje

Juodu susipažino traukinyje. Betygaloje gimęs Arūnas 1987 metais baigė vidurinę ir įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą (dabar – Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultetas). Vieną rudens sekmadienį traukiniu – dyzeliniu medinuku – iš Kėdainių važiavo į Vilnių, kažką skaitė ruošdamasis paskaitoms.

Kaune įlipo vyriškis, atsisėdo priešais. Traukinys nebuvo perpildytas. Netrukus Arūnas pajuto, kad bendrakeleivis jį stebi susidomėjęs, nori užmegzti pokalbį. Tapo akivaizdu, kad jei neprabils jis pats, tą padarys nepažįstamasis. Šis pasakė, kad žino knygą, kurią studentas skaito.

„Nuo to viskas ir prasidėjo. Iki tol neturėjau jokių intymių pažinčių su vyrais. Tik susirašinėjau su užsieniečiais iš Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, JAV. Tėvai mane įtarinėjo, bet šiai mano gyvenimo daliai dėmesio nerodė. Jau gerokai vėliau pasakė, kad viskas jiems buvo aišku, nes laiškus rašydavau tik vyriškiams“, – pasakoja Arūnas. Sutiktasis pasirodė nepaprastai impozantiškas, pajutęs jam begalinę trauką.

Nors tada alkoholio visai nevartojo, iki tarnybos kariuomenėje – ir nerūkė, kviečiamas sužavėjusio vyriškio neatsispyrė pagundai.

Tais laikais tambūruose vagono gale buvo rūkoma. Vyriškis pakvietė Arūną sutraukti po cigaretę. Šis iš jaudulio, sako, net sušlapęs, visas drebėjo. Nors tada alkoholio visai nevartojo, iki tarnybos kariuomenėje – ir nerūkė, kviečiamas sužavėjusio vyriškio neatsispyrė pagundai.

„Noriu nenoriu, bet ėjau rūkyti su juo. Man buvo labai smalsu. Maniau, jei neisiu, prarasiu visus savo šansus“, – juokiasi Arūnas.

Berūkant keleivis prisistatė esąs Virgilijus, fotografas. Darbais nesigyrė, atskleidė, kad gyvena Kaune, dažnai važinėja į Vilnių, kur turi studiją.

Arūnas papasakojo, kad gyvena mokyklos bendrabutyje Didlaukio gatvėje. Bendrakeleivis pasiūlė savo pagalbą, jei Vilniuje vaikinukui jos prireiktų studijuojant ar ruošiantis egzaminams. Užrašė savo vilnietiško telefono numerį. „Sakė, skambink bet kada. Gal norėsi atvažiuoti pas mane į svečius, pernakvoti...“ – prisimena Arūnas.

Vilniuje Virgilijus pasiūlė pagurkšnoti vyno. Abu užsuko į užeigą Sodų gatvės pradžioje, šalia Halės turgaus. Fotografas atskleidė gyvenąs visai netoli. Vilniaus gerai nepažįstančiam jaunuoliui pasakė, kad prireikus juodu galėtų susiskambinti ir susitarti, kur tas jį pasitiks. Paragavo bulgariško vyno ir atsisveikino.

Taip pat skaitykite

Pirmoji naktis

Arūnas toliau pasakoja šiaip ne taip prastūmęs pirmadienį, vis ieškodamas dingsties pasimatyti su nauju pažįstamuoju. Galiausiai kažką sumanęs, vakare paskambino jam bendrabučio budėtojos telefonu.

Virgilijus pasiūlė atvažiuoti iki „Lietuvos“ kino teatro, pasitiksiąs stotelėje. Studentas susidėjo krepšį kitos dienos paskaitoms, jau apsisprendęs, jei nesusiklostys kitaip, negrįžti į bendrabutį.

„Važiavau ir galvojau: Viešpatie, ką aš darau? Nei jį pažįstu, nei žinau, kas ten bus... Ir noriu, ir bijau. Ai, kaip bus, taip bus“, – nutaręs tada pašnekovas.

Fotografas atlydėjo svečią į savo studiją Aguonų gatvėje, daugiabučio pastogėje. Pro palėpės langus vėrėsi puikus senamiesčio vaizdas. Virgilijus buvo įsikūręs dviejuose aukštuose, apačioje – svetainė, viršuje – miegamasis.

Buvo matyti, kad čia gyvenama ne nuolatos: jokios virtuvėlės maistui gamintis, patalpos apstatytos itin kukliai, Arūnas pamena tik „klaikaus dydžio“ gėlę ir garso bei vaizdo aparatūrą. „Supratau, kad ji turėjo kainuoti didelius pinigus“, – pasakoja Arūnas.

Iškart atsirado vyno. Fotografas prisipažino alaus negeriantis, o vyną labai mėgstąs. Šiam pasakojimui tai svarbu, nes V. Šontos bylos liudytojai žmogžudystės išvakarėse teigė matę, kaip juodu „Palangos“ restorane geria alų. Ne, alaus Virgilijus nemėgęs.

Arūnas sako, kad vėliau jo sutiktų vyrų burnos neužsidarydavo, istorijos paprastai liedavosi viena po kitos. O Virgilijus išsiskyrė santūrumu, beveik nieko apie save nepasakojo. Tik paminėjo turįs JAV pilietybę, važinėjąs į Santa Moniką. Prisipažino turintis žmoną, tačiau tik „oficialiai“. Iš tiesų jie nesantys tikra šeima, gyvena kas sau. Domėjosi Arūno šeima, buvo labai nuoširdus, klausimai – korektiški, kad pašnekovas jaustųsi patogiai. Toks bendravimas Arūnui labai patiko.

Taip pat skaitykite

„Laukiau, kas bus toliau. Ištuštinome butelį, jis pasiteiravo, ar dar ketinu grįžti į bendrabutį. Atsakiau, kad atėjau su knygomis, jei galima, norėčiau pernakvoti pas jį“, – pasakoja LRT.lt pašnekovas.

Virgilijus atitiko mano etaloną, ir aš jį tiesiogine to žodžio prasme įsimylėjau. Mano pirmas sutiktas vyras.

„Visi mėginame įsivaizduoti savo gyvenimo partnerį. Norėjau, kad mano svajonių draugas būtų būtent toks. Virgilijus tada buvo su ūsiukais, trumpai kirptų žilstelėjusių plaukų. Atitiko mano etaloną, ir aš jį tiesiogine to žodžio prasme įsimylėjau. Mano pirmas sutiktas vyras, – sako Arūnas. – Virgilijus buvo pozityvus, viskuo patenkintas, turėjo humoro jausmą, net rimtai ką nors pasakodamas visada šypsojosi.“

Taip pat skaitykite

Vakarų Berlyne – susikibę rankomis

Tą rudenį juodu buvo susitikę dar kartą. Virgilijus paskambino į bendrabutį budėtojai, prisistatė esąs Kultūros ministerijos valdininkas ir paprašė kuo skubiau rasti Arūną, kad šis jam paskambintų – reikalas neatidėliotinas. „Toks ponas jums skambino, sakė labai svarbu“, – Arūną informavo moteriškė.

Po pirmosios nakties Arūnui liko kartėlis, kad Virgilijui pasirodęs ne taip, kaip šis norėjęs – kaimo bernas, netašytas stuobrys...

„Maniau, mūsų ryšys bus nutrūkęs. Po skambučio jausmai vėl suliepsnojo“, – pasakoja LRT.lt pašnekovas. Tada sėdęs į taksi, kad tik greičiau išvystų mylimąjį.

Per dvejus metus gal tik kartą į rankas paėmiau šautuvą. Ir du kartus buvau įlipęs į tanką. Įdomumo dėlei.

1988-ųjų pavasarį Arūnas buvo pašauktas į karinę tarnybą. Prievolę atliko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), Rytų Berlyno priemiestyje Kėnigs Vusterhauzene dislokuotame tankų dalinyje.

Pirmus metus ištarnavo raštininku štabe, o antraisiais gavo neįsimintinas pareigas dalinio kultūros klube. „Per dvejus metus gal tik kartą į rankas paėmiau šautuvą. Ir du kartus buvau įlipęs į tanką. Įdomumo dėlei“, – juokiasi pasakotojas.

Virgilijus pažadėjo būtinai jį aplankyti, taip ir padarė. Tačiau iš pradžių keitėsi laiškais, fotografas jam rašė net iš JAV. Laiškų tonas, suprantama, buvo oficialus, jausmai slopinami, kad nekristų į akis kariuomenės politrukams.

„Per dvejus metus Virgilijus mane aplankė keturis kartus. Vakarų Berlyne turėjo bičiulių fotografų. Sakydavo, jam labai patogu į Berlyną užsukti pakeliui iš kitų Europos šalių“, – pasakoja Arūnas.

Lietuviai buvo laikomi patikimais prievolininkais, jiems niekas nekliudydavo išeiti pasivaikščioti į Rytų Berlyną. Tačiau viskas pasikeitė apie 1989-uosius, kai Lietuvoje atgijo laisvės siekiai. Anot Arūno, kontrolė sugriežtėjo, ėmė reikštis neapykanta, nes manyta, kad kone kiekvienas lietuvis Vakarų Berlyne turi giminaičių ir gali dezertyruoti.

Jis pats to smerkimo priežasčių nesupratęs, nes apie nuotaikas tėvynėje beveik nieko nežinojo. Tiesa, tėvai ir seserys į savo laiškus jam vis įdėdavę tai lipduką, tai trispalvę vėliavėlę, tai „Tautiškos giesmės“ žodžius. O Virgilijus atsiuntė nespalvotą nuotrauką su tautinės vėliavos pakėlimo Gedimino pilyje ceremonija.

Tris kartus su Virgilijumi susitikę be jokių nesklandumų. „Dalinyje buvo žinoma, kad mane lanko dėdė – „diadia“. Niekam nerūpėjo – tikras tas „diadia“ man ar ne“, – sako Arūnas.

Kartą apsilankėme net Vakarų Berlyne, vaikščiojome susikibę rankomis.

Šalia dalinio, įveikus kontrolės postą, stovėjo svečių namai. „Kai Virgilijus atsilankydavo, man būdavo šventė. Atveždavo civilinių drabužių, tame namuke parsirengdavau ir kartu išeidavome į miestą.

Kartą apsilankėme net Vakarų Berlyne. Pamenu, vaikščiojome susikibę rankomis. Man buvo taip keista! Jis ramino, sakė, Vakaruose daug kur taip priimta. Regis, jam buvo įaugę į kraują mėgautis laisve“, – teigia pašnekovas.

Per trečią apsilankymą „diadia“ svečių namuose suturėjo persirengti ketinantį Arūną. Ėmė jį fotografuoti su karine uniforma. Sakė rengiantis ciklą apie sovietų kariuomenę. Savo ginkluotę Arūnas buvo palikęs dalinyje, tačiau prie diržo kybojo prisegtas peilis-durtuvas (štyk-nož).

„Pozuodamas aš ir stovėjau, ir gulėjau prasegęs tarpkojį – nuotraukos buvo kaip reikiant! O prie šono tas kovinis peilis... – juokiasi Arūnas. – Jei rusai būtų pamatę, būtų uždarę mane į kalėjimą už sovietinės uniformos išniekinimą.“

Ketvirtą kartą Virgilijus į VDR atvažiavo 1990-ųjų pavasarį. Tada Arūno neišleido net į svečių namuką.

Taip pat skaitykite

Pasidygėjimo kupinas žvilgsnis

Iš karinės tarnybos Arūnas grįžo 1990-ųjų vasarą. Virgilijus paskambino, pakvietė būtinai susitikti, nes netrukus vėl skrisiąs už Atlanto. Po dvejų metų, pasak Arūno, negalėję „nei ramiai pasišnekėti, nei pagulėti“. Per trumpą pasimatymą Virgilijus tik patikėjo jam raktus nuo savo studijos.

„Apskritai jau svarstėme, ar nepradėjus gyventi kartu. Pasakiau, kad nenoriu, nes taip nemokėčiau. Tik – vienas. Virgilijus mąstė panašiai“, – pasakoja pašnekovas.

Kitą kartą susitiko Šeremetjevo oro uoste, kai 1990-ųjų rudenį fotografas grįžo iš Šiaurės Amerikos. Paprašė Arūno jį pasitikti ir nupirkti traukinio bilietus į Lietuvą. Kultūros mokyklos auklėtinis tėvams pasakė važiuojantis studijuoti, o iš tikrųjų patraukė į Maskvą.

Lietuviai liko nakvoti pas Virgilijaus bičiulius maskviečius. Pagaliau atėjo ilgai lauktas laikas, kai galėjo visą naktį praleisti kartu. Fotografas išreiškė dėkingumą Arūnui, kad šis jį pasitiko ir pasirūpino kelione namo.

Apskritai jau svarstėme, ar nepradėjus gyventi kartu.

Pakeliui į Lietuvą Virgilijus užsiminė Arūnui apie progą pasižiūrėti, kaip jis gyvenąs Kaune. Esą atvežė kelias tonas anglių, reikėtų jas sunešti į rūsį. „Virgilijus sakė: „Greitai jas sumesime, o man bus proga pasakyti žmonai, kad atvažiavai į talką.“ Supratau, kad bus geriau, jei jų namuose pasirodysiu kaip samdytas darbininkas“, – teigia Arūnas.

Anot pasakotojo, Virgilijus gyveno Panemunėje, netoli Kauno hidroelektrinės. „Žmona žinojo apie vyro polinkius. Bet, regis, apie tai jie nekalbėdavę. Supratau, kad ir į namus jis bet ko nesivesdavo“, – sako Arūnas.

Kai anglys buvo sukrautos, visi susirinko į virtuvę pietų. Arūnas pasakoja jautęs pasidygėjimo kupiną Virgilijaus žmonos žvilgsnį, net akis bijojęs pakelti. Bičiulis turbūt tai pastebėjo ir pasiūlė lipti į savo darbo kambarius antrame aukšte.

Arūnas spyręsis važiuoti namo, bet Virgilijus užginčijo: „Ne, tu pasilieki, kartu miegosime, o ryte kartu išvažiuosime.“ Taip ir atsitiko. „Pirmą kartą miegojau po antklode, šildoma elektra“, – prisimena Arūnas.

Po to karto, anot pasakotojo, juodu daugiau nebesusitiko.

Taip pat skaitykite

„Juk visi gyvi, ką aš galėjau nužudyti?“

Virgilijus turėjo storą raudoną užrašų knygelę, regis, ji ir atvedė nusikaltimo tyrėjus į Arūno tėvų namus. 1992 vasarą vaikinas leido tėviškėje, kai į kiemą įriedėjo du policijos ekipažai. Arūną suėmė dėl tyčinio nužudymo ir nepasakę, kas auka, išsivežė į Vilnių.

Kiti pareigūnai ėmėsi kratos. Įkalčių ieškojo iki išnaktų. Dviejų aukštų name ištyrinėjo viską iki paskutinio siūlelio. Atrado juodu su Virgilijumi vaizduojančių nuotraukų. Taip pat paėmė baltus Arūno marškinėlius, pastebėję nedidelę kraujo dėmę. „Po to mes su tėvais dar ilgai nenorėjome to įvykio prisiminti“, – sako Arūnas.

Nesakė, ką esu nužudęs, tik spaudė prisipažinti, kad įvykdžiau žmogžudystę.

Vilniuje jį nuvežė į policijos komisariatą Mindaugo gatvėje ir išlaikė ten pusę dienos. „Buvau tardomas, uždaužytas, kruvinas. Man sakyta – prisipažink! Pasirašyk ir tau bus lengviau. Vis dar nesakė, ką esu nužudęs, tik spaudė prisipažinti.

Ir net neįtariau, apie kurį žmogų kalbama. Buvo, sėdžiu ant kėdės, ateina vienas, spiria – tu nukrenti ant žemės. Ateina kitas, duoda per galvą, vėl palieka. Mintyse svarstai – juk visi gyvi, ką aš galėjau nužudyti?..“ – patirtus išgyvenimus atskleidžia Arūnas.

Vakare suimtasis atsidūrė vadinamojoje Kosciuškos areštinėje. Ten pagaliau jo paklausė, ar pažinojęs Šontą. Prasidėjo tardymas dėl konkretaus įvykio. Areštinėje Arūnas praleido tris paras. Brutalaus elgesio jau nepatyrė, tačiau psichologinis spaudimas nesiliovė.

„Įdomu, kad dienomis kas tris valandas mane kilojo iš vienos kameros į kitą. Ir niekada jose nebūdavau vienas. Paskiau man paaiškino, kad kamerose su suimtaisiais uždaromi jų darbuotojai tikintis, kad prasitarsi, ko nesakai tyrėjui“, – teigia Arūnas.

Reportažas iš laikinojo sulaikymo areštinės

LRT žurnalistas išbandė patyriminį žaidimą, primenantį 1863-iųjų sukilimo dalyvius

Taip pat skaitykite

Ilgainiui, pasakoja, ne juokais ėmęs galvoti, kiek gaus metų. „Matyt, stogas jau gerokai buvo pavažiavęs. Kameros draugai ramindavo – na, daug negausi, gal 18 metų, daugiausia 20“, – juokiasi pasakotojas.

Kasdien buvo vedamas į akistatą su liudininkais. „Man buvo pasakyta, kad nužudymo išvakarėse mus su Virgilijumi matė geriančius alų „Palangos“ restorane. Dar pabrėždavo, kad kažkuris mane atpažino iš nosies profilio“, – prisimena Arūnas.

Trečią dieną vyko lemiamas atpažinimas, apklausti šeši žmonės. Pro veidrodinį stiklą jų matyti negalėjęs, tačiau girdėjęs balsus. Penki pasakė „ne šitas“. O paskutinė buvo moteris, ji pasakė, kad labai panašus, bet ne tas.

Po trijų parų košmaro, psichinio išsekimo, talžymų – jokio atsiprašymo.

Liudininkams išėjus, Arūnas vėl buvo atvestas pas tyrėją. Šis jau pasikeitusiu tonu pradėjo pasakoti, kas įvykę.

„Manęs klausė, ar galėjo Virgilijus į savo namus iš stoties parsivesti nepažįstamą žmogų ar kelis. Nieko negalėjau atsakyti. Aiškino, kad Virgilijus buvo nužudytas kieme prie namų ir velkamas laiptais iki buto. Nes koridoriuje rasta kraujo. Durų nelaužė, jas atrakino šeimininko raktais. Viskas įvyko per trumpą laiką, nes labai greitai išgaravo visa Virgilijaus aparatūra. Nežinau, pramanas tai ar tiesa, bet man pateikė tokią versiją“, – pasakoja Arūnas.

Galiausiai Arūnui atidavė marškinėlius su iškirpta skyle, diržą, batų raištelius ir pasakė: „Jūs laisvas, galite eiti namo.“ „Po trijų parų košmaro, psichinio išsekimo, talžymų – jokio atsiprašymo. Grįžau pas seseris į Kėdainius ir mėnesį mėginau atsigauti. Tik tada aplankė sukrėtimas, kad Virgilijaus tikrai nebeliko. O per ilgus metus galiausiai viskas pasimiršo“, – baigia pasakojimą Arūnas.

Taip pat skaitykite

Vienas V. Šontos bičiulis LRT.lt yra teigęs, kad nusikaltimo dieną į Vilnių iš Kanados atskrido Virgilijaus sesuo. Panevėžiečiai tėvai ją pasitiko oro uoste ir visi drauge patraukė pas Virgilijų į studiją Aguonų gatvėje. Deja, artimieji negalėjo į ją patekti. Žudikas esą užrakino fotografą namuose ir pasišalino. Kas jis – taip ir nebuvo nustatyta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.