Kultūra

2020.12.27 11:20

COVID-19 privertė Kostą Smoriginą susimąstyti apie karjeros pabaigą: rimtai galvojau, ar dar galėsiu dainuoti

„Rigoletas“ transliuotas 21.00 val. per LRT PLIUS
Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.27 11:20

Pavasarį COVID-19 persirgęs bosas baritonas Kostas Smoriginas jaunesnysis LRT.lt pasakoja apie 40-aisiais gyvenimo metais patirtus praradimus ir laimę gyventi nepaliekant šeimos, santykius su tėvu ir atleidimą, baisią ligą, kuri „tirpdo“ balso klostes, ir „Rigoletą“ – jo žiūrėti rinkomės gruodžio 27 dieną.

K. Smoriginas (g. 1980) tarptautinės karjeros pradžioje buvo pavadintas egzotišku dainininku, „operos Johnny Deppu“. Ko gero, labai neprašautume jį pavadinę ir „operos Tomu Hardy“ – legendinio lietuvių aktoriaus sūnui nesunku keisti sceninį įvaizdį.

Europos ir Amerikos (abiejų Amerikų) scenose jis yra kone labiausiai geidžiamas Eskamiljas („Karmen“), šį vaidmenį atliko per 300 kartų. Dabar pamažu atranda ir mėgaujasi Skarpija („Toska“). Jau dainuotas ir Richardas Wagneris (Karaliaus šauklys, Kurvenalis), tikėtina, ateityje jo dainuos daugiau.

Gruodžio 27-ąją K. Smoriginą matėme per LRT PLIUS atliekantį Monteronės partiją Giuseppe`s Verdi „Rigolete“, garsiojo Brėgenco festivalio pastatyme. Gera proga pasikalbėti.

Už Džiuzepės galvą – keli milijonai

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviestas į „Rigoleto“ pastatymą Austrijoje? Kaip jis buvo kuriamas ir į ką LRT PLIUS žiūrovams vertėtų atkreipti dėmesį?

– Pastatymas ypatingas, kaip ypatingas ir pats Brėgenco festivalis. Scena surenkama ant polių ežero paviršiuje, kas dveji metai jos konstrukcija pakeičiama.

Festivalyje man jau tenka dalyvauti antrą kartą. Pirmąjį rodyta „Karmen“ su šokiais vandenyje. Pagrindinė veikėja buvo paskandinama, gana realistiškai. Po vandeniu jos laukdavo deguonies balionas, kad solistė žiūrovams daugiau nebepasirodytų. Įtikinama scena.

2019-aisiais festivalis Giuseppe`s Verdi „Rigolete“ man pasiūlė Monteronės vaidmenį. Nedidelį, bet vieną pagrindinių. Spektaklis tą vasarą buvo vaidinamas 28 kartus.

Garsus vokiečių kino ir teatro režisierius Phillippas Stoelzlis spektaklyje panaudojo milžinišką lėlę, klouno galvą, iškilusią virš vandens. Šį personažą vadinome Džiuzepe (turbūt dėl to, kad Verdi opera). Šalia jo tapdavome mažuliukai, nereikšmingi. Keistas įspūdis, iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai, atrodė, ta galva tave stebi.

Galva kainavo kelis milijonus eurų, ją valdanti konstrukcija paslėpta nuo žiūrovų akių. Tiesa, buvo spektaklių, kai galva nebeveikė, užstrigo.

Ph. Stoelzlis operos interpretacijai pasitelkė cirką. Monteronės vaidmenį scenoje atlikau pirmą kartą. Tačiau „Rigoletą“ su Dmitrijumi Chvorostovskiu (1962–2017) buvome įrašę Kauno valstybinėje filharmonijoje. Vaidmuo nedidelis, bet į sceną reikia žengti gerai pasiruošus, sukaupus visą galią, dainuoti visa jėga – lyg griaustų griaustinis.

Sužlugo devyni kontraktai

– Ar dėl pandemijos daug pasirodymų praradote?

– Labai daug. Nuo kovo nebuvau išvykęs iš Lietuvos. Balandį turėjau dainuoti koncertiniame „Tristano ir Izoldos“ pasirodyme „Carnegie Hall“ su Jonu Kaufmannu (dirigentas Andris Nelsonas). Daug buvo ruoštasi, daug tikėtasi...

Nuplaukė ir daug koncertų, tarkime, turas su Vienos simfoniniu orkestru. Iš viso, ko gero, sužlugo 9 kontraktai.

Tačiau šį tą pavyko nuveikti Lietuvoje. Surengėme kelis gražius koncertus, su maestro Gintaru Rinkevičiumi, Joana Gedmintaite ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įrašėme Dmitrijaus Šostakovičiaus 14-ąją simfoniją.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) sukūriau Žermono vaidmenį, deja, atlikti „Traviatos“ nepavyko. Jono Sakalausko ir Ričardo Šumilos nuopelnu jau mėnesį esu oficialus Nacionalinės operos solistas. Labai dėl to jiems dėkoju.

Laikas sunkus. Gerai, kad prieš tai daug keliauta, dainuota, nes dabar yra iš ko išlaikyti šeimą.


Pagaliau svajonė išsipildė

– Birželį džiūgavote, kad dėl karantino galite likti su šeima. Sakėte, mes per daug skubame. Pritariu jums visa širdimi. O dabar ar nepasiilgstate scenos, nenorite kuo greičiau į ją sugrįžti?

– Be abejo, scenos ir pastatymų esu labai pasiilgęs. Pažaislio festivalyje vasarą koncertavome su tėvuku. Dirbu, repetuoju, palaikau formą.

Tiesa, pandemija man atnešė ir labai gerų dalykų. Galiu pabūti su šeima, vaikais. Per 8 mėnesius juos daug geriau pažinau. Turbūt geriau nei per keletą metų, nes dažnai išvykdavau, namuose praleisdavau tik 2–3 mėnesius per metus. Vis svajojau, kada pagaliau nesulauksiu pasiūlymų. Bet jų vis atsirasdavo, vis geresnių, ir nutardavau iškeliauti.

Galiausiai svajonė išsipildė. Nuo kovo visa šeima gyvename sodyboje prie Trakų, čia ir sutinkame šventes. Tėvukai, beje, yra Palangoje, turi mažą nameliuką Kunigiškėse. Šioje situacijoje jiems ten labai gerai, kasdien eina pasivaikščioti, vedžioja šunį. Aišku, pasiilgsta Vilniaus.

– Kokia tėvo sveikata?

– Visai nebloga. Po insulto iš esmės prarado kairę ranką, nebegali groti gitara. Niekada negalės. Tačiau sutelkė bičiulius, aranžavo dainas ir puikiausiai koncertuoja.

– Gal pagaliau atrado ramybę? Juk garsėjo, kaip čia pasakius, makbetišku būdu...

– Taip, tėvas pasidarė daug ramesnis, jautresnis. Buvo daug gaivališko lėkimo, vertimosi per galvą. Sprogstamoji energija, aišku, padėjo jam būti scenoje. Dabar jis lėtesnis, sėslesnis, minkštesnis. Į kai kurias situacijas nereaguoja taip, kaip anksčiau.

Gaila, kad dėl insulto turėjo atsisakyti pomėgių, pavyzdžiui, žvejybos. Mėgdavo nusiirti valtimi ir pradingti 6–7 valandas.

„Iš tėvo esu daug pasiėmęs, daug gavęs“

– Įdomu, kaip tėvas sureagavo į tokius atvirus, nuoširdžius jūsų atsakymus Arnui Ališauskui knygoje „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“? Teigėte, kad tėvas neturėjo tikrų draugų, niekada nebuvo laimingas, sukrėtėte prisiminęs, kaip naktį grįžęs girtas jus, vaiką, prikeldavo ir versdavo klausytis „visiškų niekų“.

– Mes su tėvu, viena vertus, labai panašūs. Daug iš tėvo esu pasiėmęs, daug gavęs ir su tuo išgyvenęs, pajautęs. Visus jo demonus ir gerąsias savybes labai gerai jaučiu. Todėl man nebuvo sunku apie tai pasakoti. Pasakojau labai nuoširdžiai, Arnas net verkė, daug kas jam priminė jį patį.

Ne vienas sakė – neskaitykite visos knygos, skaitykite pabaigą: ten yra viskas, ką jums reikia žinoti apie tą žmogų.

Dėl nieko nesigailiu, nepykstu. Gavau nuostabius tėvus ir nuostabią gyvenimo mokyklą.

– Turbūt vaikystės patirtys leido suprasti, kaip nederėtų auklėti savo vaikų?

– Išties vakar su sūnumi sėdėjome, kalbėjomės ir aš jam sakiau: „Nepamiršk savo vaikams pasakyti, kaip juos myli.“ Tai vienas svarbiausių dalykų. Reikia mokėti vaikui ir galvą paglostyti, kartais – ir griežtesnį žodį pasakyti. Tačiau terorizavimo, baimių, kad tėvas girtas pareis, „bušavos“ ir daužys lėkštes, negali būti.

Bandau pamiršti tuos dalykus ir pats jų nekartoti.

Lygiai taip pat jutau ir tėvo šilumą. Aišku, visada mamai buvau po sparnu, o tėvas... pakildavo ir išskrisdavo. Kiek žinau iš pasakojimų, tėvo vaikystė buvo gana žiauri. Gana žiauri. O iš esmės jis yra labai jautrus, didelis žmogus su didele širdimi.

COVID-19 gali reikšti karjeros pabaigą

– COVID-19 – labai pavojingas. Ar jis gali negrįžtamai paveikti operos solisto instrumentą – balsą?

– Tūkstančiu procentų! Kovą Ruane repetuojant „Toską“ vienas kolega, Kavaradosis, Andrea Care, ėmė negaluoti, silpo, jį kamavo aukšta temperatūra. Mes šaipėmės sakydami, kad jam kovidas. Tada Normandijoje buvo fiksuoti kokie 6 pirmieji atvejai.

Kolega iš pradžių neigė, padainavo du spektaklius, paskui vieną praleido, vėl dainavo ir t. t. Jau man parskridus į Lietuvą visi gavome elektroninio pašto žinutę, kad Andreai nustatytas koronavirusas.

Pernelyg nesigilinau, maniau, bus, kaip bus. Po kurio laiko (mes jau buvome išvažiavę į sodybą, nes man reikėjo karantinuotis) vieną vakarą pajutau, kad nebegaliu normaliai įkvėpti oro. Apėmė didžiulė baimė. Panaudojus antialerginį inhaliatorių kiek palengvėjo ir galiausiai užmigau.

Bet priepuoliai ėmė nereguliariai kartotis, prisidėjo sausas kosulys. Tada ėmiau bėgioti, bronchai ir plaučiai išsiventiliuodavo, kiek palengvėdavo. Padėjo ir pirtis, kokius du mėnesius kasdien į ją eidavau. Užmigti užmigdavau, bet naktį vėl pabudindavo dusulys.

Kai gydytojai padarė rentgeno nuotrauką, plaučiai buvo švarūs, o bronchai medikus suneramino. Kraujo tyrimas rodė stiprų virusą. Man išrašė vaistų, kurie ypač pavojingi dainuojančiam žmogui, nes nuo jų gali surambėti balso klostės. Dar sakoma, balso klostės „tirpsta“.

Vartodamas juos visiškai negalėjau kalbėti savo tembru. Apie dainavimą net nekilo minties, buvau susitaikęs, kad jau galbūt niekada nedainuosiu. Kai atsisakiau vaistų, po trijų parų balsas sugrįžo.

Mano atvejis buvo dar palyginti lengvas. Štai kolegė mecosopranas Julie Boulianne sirgo taip, kad ir po dviejų mėnesių nepajėgė kopti laiptais. Jos plaučių tūris, sakė man, gerokai sumažėjo. O tai gali reikšti karjeros pabaigą.

Dar viena blogybė dainininkui – intubacija. Deguonies vamzdeliai gali negrįžtamai pažeisti balso klostes. Tad dainininko profesijai ši liga be galo pavojinga.

Festivalis „Midsummer Vilnius 2017“. - Kostas Smoriginas ir Rafailas Karpis

Lietuvos operoje daug balasto

– Bizet, Čaikovskis, Wagneris, garsieji 19–20 amžiaus italai... O šiuolaikinė opera? Ji jūsų neranda ar jūs nesiveržiate į ją?

– Nesu prieš, bet jokių pasiūlymų dainuoti naujus kūrinius nesu gavęs. Ko gero, labiausiai šiuolaikinis kompozitorius man – D. Šostakovičius, jį nepaprastai pamėgau.


– Esate pasakęs, kad Lietuvos operos scenai trūksta sveikos konkurencijos. Ką turite galvoje?

– Esu įsitikinęs, kad reikia terminuotos kontraktinės sistemos. Jei žmogus per jam skirtą terminą stengsis visapusiškai tobulėti, tada bus tikras, kad atėjus laikui tas terminas bus pratęstas. O šiandien turime labai daug balasto. Nekalbu apie tuos, kurie scenai atidavė visą gyvenimą. Jais turėtų deramai pasirūpinti valstybė.

Tačiau yra daug jaunų žmonių, kurie nieko neveikia, apskritai nėra sukurti šiam žanrui. Tokie žinodami, kad pasibaigus terminui praras darbą, siektų tobulintis, stengtis. Esu sutikęs žmonių, kurie vos atsikėlę iš lovos, nenusiprausę, nepasikartoję natų lipdavo į sceną. Su tokiu prarandu interesą dainuoti. Man atrodo, kad jis mane tempia į apačią. Bet taip ir yra.

Reikia suteikti šansą jauniems, darbštiems, talentingiems žmonėms, jų Lietuvoje daug. Svajoju apie trupę, į kurios pastatymus veržtųsi žmonės iš kitų Europos miestų. Turime puikių dirigentų, režisierių, atlikėjų, artistų. Viskas labai neblogai. Tik reikia, kad žmonės susitelktų, pagaliau atsibustų.

– Skamba lyg palinkėjimas. Visgi ko palinkėtumėte LRT portalo skaitytojams, operos mėgėjams?

– Gyvename tokiomis aplinkybėmis, tad palinkėjimas toks ir būtų – išlikti sveikiems, nepamiršti artimiems žmonėms pasakyti, kad juos labai mylite, nepagailėti gerų jausmų, palinkėti geros kloties, apkabinti vienam kitą, laikytis vienam kito. Atsiras naujų jėgų, dar didesne jėga kibsime į naujus darbus. Linkiu to visiems žmonėms, ne tik meno.

Nuo gruodžio 13 dienos LRT PLIUS pradėjo elegantišką žiemos projektą – transliacijų ciklą „Žiemojimas su opera“. Žiūrovams dovanotos 7 garsiausiose pasaulio scenose pastatytos operos, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviai Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Romanas Kudriašovas. Dar buvo rodoma:

„Rigoletas“ (gruodžio 27 d.)

„Halka“ (2021 m. sausio 3 d.)

„Kaukių balius“ (2021 m. sausio 10 d.)

„Ledi Makbet iš Mcensko srities“ (2021 m. sausio 17 d.)

„Salomėja“ (2021 m. sausio 24 d.)