Kultūra

2020.12.13 07:00

Romualdas Požerskis fotografavo siaubingomis sąlygomis dirbančius Bangladešo vaikus: išnaudojimas, o gal laimė?

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.13 07:00

Trejus metus iš eilės žymus lietuvių fotografas Romualdas Požerskis darbavosi Bangladeše – „pasaulio siuvykloje“, Gangos civilizacijos sąnašų perrūšiavimo vietoje, kurios turistai privengia. Matė dvokiančiose odos raugyklose, plastiko šiukšlynuose, toksiško skysčio upeliuose basomis braidančius vaikus, fizinio darbo alinamus tėvus. Tačiau apie „išnaudojimą“ ir vakarietiškus standartus lietuvis kalba atsargiai: įgudusi fotografo akis pažvelgė į sutiktų žmonių sielas ir padarė išvadą, jie – laimingi.

Kelionės nuotykiais R. Požerskis dalijasi su LRT.lt skaitytojais, o pagauti vaizdai sugulė į 15-ą autorinę jo knygą „Paslaptingas Bangladešas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2020).

„Man, fotografui, Bangladešas yra rojus. Daug gražių situacijų, spalvų, žmonės skaistūs, gražių akių. Ypač įspūdingos merginos.

Fotografuodamas pajunti, koks skirtingas šis pasaulis, ir supranti, kad beveik nieko apie jį nežinai, o tai, ką atrandi, tėra mažytė mūsų nuostabios Žemės dalelė“, – sako R. Požerskis. Kviečiame į nepamirštamą kelionę kartu su fotografu!

Fotografavo dirbančius, nes kitokių nėra

Kvietimo su kolegomis užsienio fotografais leistis į Bangladešą R. Požerskis sulaukė 2016 metais Kroatijoje. Poilsiavo joje su šviesaus atminimo žmona Virginija. Iš Prahos skambino bičiulis, didelis Lietuvos fotografijos gerbėjas Garikas Avanesianas – entuziastingas fotografijos parodų kuratorius.

„Kada galiu atsakyt?“ – paklausė Romualdas. „Dabar pat. Jei nevažiuoji, tavo vietą užims kitas“, – atsakė pašnekovas. Suprantama, Romualdas sutiko. Ir buvo sutiktas nustebusio žmonos žvilgsnio: „Ar išprotėjai?! Pirmiau namo grįžk iš Kroatijos.“

Taip pat skaitykite

Bangladeše atsidūrė tais pačiais 2016-aisiais, paskiau lankėsi dar dvejus metus iš eilės. Praleisdavo ten 10 dienų, fotografavo po 15 valandų per parą: žmones, jų gyvenimą, lūšnynus, turgavietes, uostus, šventes. O ne muziejus ar parkus, kurių ten ir šiaip nelabai esama, sako pašnekovas.

„Fotografavome dirbančius žmones. Nes kitokių Bangladeše nėra. Darbas sunkus, fizinis, primityvus. Jei uoste reikia iškrauti anglis, tai jos nešamos pintinėmis ant galvos. Iš esmės dirba visa šalis. Man tai buvo grįžimas į viduramžių Europą, kur nėra vaikų apsaugos įstatymo“, – pasakoja naujojo albumo autorius.

Tenykščiams, anot jo, visiškai normalu, kad dirbančioje šeimoje dirba ir jos mažyliai. O dešimtmečiai jau laikomi suaugusiaisiais, visaverčiais darbininkais. „Per trumpąsias pertraukas traukia cigaretę kaip dideli“, – dalijasi įspūdžiu R. Požerskis.

Atsikeli ir varai

Į Bangladešą grupė skrido per Dubajų. Lėktuve lietuvį nustebino atviros pilotų kabinos durys. Moldavė stiuardesė nuramino, kad baimintis nėra ko – „skrenda visi savi“, suprask, musulmonai, ir užgrobimo rizikos nėra jokios.

Taip pat skaitykite

Leidžiantis į Bangladešo sostinę Daką keleivius pasitiko dūmijantys kaminai, gamyklos. Išlipus – drėgmė, uodai. Vizos procedūros dešimčiai užsienio fotografų užtruko apie valandą. Pirmoji nakvynė laukė už 14 kilometrų. Iki jos atvykėliai važiavo... 7 valandas.

„Juokėmės, kad Dakoje pereiti gatvę yra tas pats, kaip žaisti rusišką ruletę, – sako Romualdas. – Šalies greitkeliuose – visiškas chaosas. Po kurio laiko jau nestebina tavo juosta priešpriešiais atlekiantys automobiliai, sunkvežimiai.“

Atvykėliams iš Europos viešnagės dienomis buvo suorganizuotas maitinimas ir nakvynė. Grupę, judančią dviem automobiliais, nuolat lydėjo apsauga.

„Atsikeliame – ir pirmyn fotografuoti“, – sako R. Požerskis. Iš kiekvienos kelionės jis parsiveždavo po 10 tūkst. kadrų.

Pasaulio siuvykla

Bangladešas išsidriekęs Gangos deltoje, du penktadalius jo teritorijos sudaro vanduo. Teigiama, esą šalyje teka 700 upių. „Jei Indijos vandenynas pakiltų 3–4 metrus, užlietų beveik visą šalį. Upės teka labai lėtai, jose daug žolių, gausiai veisiasi žuvys“, – pasakoja fotografas.

Nors Bangladešas patenka į sparčiausiai besivystančių šalių dešimtuką, tačiau tai vienas skurdžiausių pasaulio kraštų. Dienos uždarbio vidurkis – 1 euras, gyventojai vidutiniškai suvartoja apie 3 kg mėsos per metus. Iš esmės maitinasi žuvimi ir ryžiais. Vidutinė gyvenimo trukmė nesiekia 60 metų.

Šalis užima antrą vietą pasaulyje pagal pasiuvamų ir eksportuojamų tekstilės gaminių ir apdirbtos odos kiekį.

„Puikios kokybės marškinėliai kainuoja 2–3 eurus. Tai pasaulio siuvykla, neprilygstanti tik Kinijai“, – teigia R. Požerskis.

Kad Alachas nepamatytų

Grupės vadovai, Bangladešo fotografai, iškart perspėjo vietiniams nemokėti užsienio valiuta. „Jie negali jos išsikeisti į savus pinigus. Doleris ar euras – tik bevertis popierėlis. Ir apskritai jie neturi teisės išvažiuoti iš Bangladešo“, – teigia pašnekovas.

Vietinio pinigo – takos – banknotų kokybė vargana. Fotografas pasakoja, kad pasikeisti palaikius popierėlius į naujus galima tiesiog gatvėje – joje sėdi tuo užsiimantys vyrai. Bankomatų lietuviui neteko matyti, sako, nėra ir mums įprastų parduotuvių – visa prekyba vyksta gatvėse, turgavietėse.

Musulmoniškoje šalyje nemenka problema įsigyti alkoholinių gėrimų. Fotografai išsiruošė jų ieškoti į vienintelę Dakos alinę.

Prie pastato metalinėmis durimis stovėjo apsaugininkai. Tamsia laiptine teko leistis į požemius. Baro darbuotojų pasiteiravę, kodėl taip tamsu, išgirdo atsakymą: „Kad Alachas nematytų.“ Kai sužinojo alaus kainą – 10 dolerių už 0,3 l buteliuką, akyse visai aptemo.

Odos raugyklos – beveik pragaras

Didelį įspūdį Dakoje lietuviui padarė odos perdirbimo rajonas Hazarybagas. Jame veikia 240 mažų odos raugyklų, o greta gyvena darbininkų šeimos.

„Ore tvyro šiukšlių, nevalytų nuotekų, pūvančios gyvūnų mėsos ir aštrus cheminių medžiagų dvokas. Atrodo, tuoj apsivemsi, bet, žiūrėk, praeina pusvalandis ir kūnas prisitaiko, nebeužuodi tos bjaurasties“, – dalijasi įspūdžiu fotografas.

Anot jo, tarp išmestos odos kalnų teka gryna chemija – druskingu chromu užteršti toksiško skysčio upeliai. O basi vaikai triūsia odos dažymo voniose...

„Tai turbūt labiausiai chemikalais užterštas rajonas pasaulyje. Žmonės už keletą dolerių per dieną čia dirba tokiomis sąlygomis, kurios tikriausiai niekuo nesiskiria nuo pragaro“, – svarsto R. Požerskis.

Taip pat skaitykite

Lyg nužengusios nuo podiumo

Anot R. Požerskio, vakariečiams būdingo noro primesti savo standartus, mokyti, „kaip blogai jūs čia gyvenate, kaip esate išnaudojami, kokie esate nešvarūs“, reikėtų atsisakyti.

„Jie turi savą laimės sampratą. Jiems laimė per dieną uždirbti dolerį ar du. Ir tą dieną jie laikys pasisekusia“, – teigia kaunietis fotografas.

Anot jo, šiukšlynu Bangladešas pavirto prasidėjus plastiko erai. Anksčiau visas maisto atliekas, numestas ant žemės, suėsdavo gyvuliai arba jos supūdavo. O plastikas užteršė bangladešiečių gatves, jūros ir upių pakrantes.

Vis dėlto žmonės, anot jo, nepaprastai gražūs, spalvingai apsirengę. Štai šiukšlyne lietuviui teko fotografuoti atliekų rūšiavimo procesą. Grupės nariai batus apmovė polietileniniais maišeliais, kad nesusiteptų klampodami po atmatų košę.

„O ten dirbančios panelės atrodo lyg nužengusios nuo podiumo – su auskarais, makiažais, pasipuošusios... ir tampo šiukšlių maišus“, – pasakoja fotografas.

Dažnai patenka po traukiniu

Bangladešas – tankiausiai apgyventa pasaulio šalis. Plote, kuriame laisvai išsitektų dvi Lietuvos, gyvena apie 160 mln. žmonių. Trys ketvirtadaliai – kaimuose, išsidėsčiusiuose upių pakrantėse tarp bambukų ir bananų miškelių. Žemė, maitinama iš Himalajų tekančių upių, labai derlinga, per metus duoda du derlius.

Lietuvis atkreipė dėmesį, kad kiekvienas kaimas turi savo „specializaciją“: vieni žiedžia puodus, kiti dega keramikos dirbinius, plytas, treti gamina audinių dažus, džiovina ryžius, žvejoja ar kerta bambukus. Paskui savo produkciją laiveliais plukdo parduoti.

Jei kaimai bankrutuoja ar juos sunaikina gamtos stichijos, bežemiai keliasi į didžiuosius miestus, sostinę. Palei gelžkelio linijas įkuria gyvenvietes, iš kartono ir faneros renčia lūšneles ir gyvena jose be elektros, vandens.

„Kawran Bazaro lūšnyne Dakos pašonėje gyvena per 3 mln. žmonių. Pralekiantys traukiniai dažnai suvažinėja gyvulius, suluošina nuo bėgių nespėjusius pasišalinti vaikus“, – pasakoja R. Požerskis.

Bangladešas prie Indijos vandenyno turi 580 km ilgio smėlėtą pajūrį. Tačiau dėl prastos infrastruktūros šalis nesugeba prisivilioti turistų. Jūra gana švari. Galbūt dėl to, svarsto R. Požerskis, kad Bangladešo pakrantę skalauja patys galingiausi potvyniai ir atoslūgiai.

Tuo pasinaudojama neeksploatuojamų laivų demontavimui. Čitagonge, stambiausiame šalies uoste, per potvynį į krantą išvelkami milžiniški laivai. Prasidėjus atoslūgiui juos kaip skruzdės aptupia darbininkai, supjausto dalimis ir gabalais velka į krantą.

Spalvingoji Holi

2016 metais R. Požerskis su grupe keliavo fotografuoti hinduistų pavasario šventės Holi (Holikos), savotiškų tenykščių Velykų. Šį tikėjimą išpažįstantys žmonės Bangladeše sudaro apie 6 proc. gyventojų.

Pirmąją dieną šventės dalyviai barstosi spalvotais milteliais, o antrąją – dažais, kuriuos sunku nuplauti. Namo į viešbutį fotografai grįžo sunkiai atpažįstami, bet buvo iš anksto įspėti, todėl rengėsi drabužiais, su kuriais nebuvo gaila atsisveikinti.

Kitus dvejus metus į Bangladešą leidosi sausį per religinę musulmonų šventę Biswa Ijtema. Tada sostinę užtvindo apie 4 mln. vyrų maldininkų. Tris dienas jie meldžiasi, paskiau grįžta namo.

Abi šventės, pasak fotografo, be galo džiaugsmingos, emocingos. O šiaip fotografai keliavo po šalį, ką nors įdomaus išvydę, stabtelėdavo.

Taip pat skaitykite

Paprasčiausias smalsumas

Bangladešo vaikai, anot R. Požerskio, prisibijo baltaodžių, iš esmės nėra jų matę. Viešbučiuose daugiausia gyvena japonai ir kinų verslininkai, šių daugiausia. Jei vaikai padaro kokią paslaugą, atlygio nekaulija.

„Mamos nori, kad paglostytų jų vaikus. Jei leidiesi paliečiamas, tuoj apspinta visas būrys“, – sako R. Požerskis. Kelionėje jis vilkėjo kariškais marškiniais, tad vaikai jo privengė.

R. Požerskis pasakoja žmones fotografavęs diskretiškai. „Svarbu elgtis neagresyviai, neskubėti, vengti staigių judesių. Pamažu išsitraukiu fotoaparatą, žvelgiu žmogui į akis, kokia bus jo reakcija. Tada glaudžiu fotoaparatą prie akies“, – sako menininkas.

Įamžinęs ir maldininkus, nors kiti kolegos to padaryti nedrįso: nebuvo jokių konfliktų, ženklų, kad fotografuotis nenori.

„Pagrindinė taisyklė – nefotografuoti šeimoje, bute. Kolega fotografavo mamas su vaikais, tai atbėgo šaukdamas vyras, liepė parodyti, ką tas padaręs. Galiausiai atsistojo šalia moterų ir paprašė visus nufotografuoti. Reakcija iš pažiūros dramatiška, o priežastis – paprasčiausias smalsumas“, – juokiasi patyręs fotomenininkas.

Šokiruojanti egzotika, bet svarbiau žmogus

R. Požerskis – fotografijų knygos „Atlaidai“ autorius – dar sovietmečiu išgarsėjo Lietuvos kaimo vaizdais. Kaimas, pasak jo, tada dar turėjo daug archajiškų elementų. Šiuo požiūriu Bangladešas irgi unikalus, kol kas nepraradęs savitumo.

„Bangladešas, viena vertus, yra šokiruojanti egzotika. Tačiau fotografuojant reikia nuo jos atsiriboti. Nes pagrindinė vertybė yra žmogus ir jo gyvenimas. Supratau, kad reikia parodyti, kuo jis džiaugiasi, dėl ko kankinasi, dėl ko vargsta.

Tačiau ten žmogus laimingas. Štai jaunos mamos visą dieną susėdusios trupina plytas. Šalia sėdi jų motinos ir mažametės dukros – daro tą patį. Pirštai nudaužyti, visas jų gyvenimas toks – trupinti plytas. Bet kai pradedi fotografuoti, tie žmonės šypsosi, pamatai, kokie jie laimingi“, – sako R. Požerskis.

Žaislai vaikų rankose

Paskutiniais metais leisdamasis į Bangladešą šiukšlynuose gyvenantiems vaikams išdalijo Kauno Senamiesčio progimnazijos ketvirtokų surinktus žaislus. Mažyliai labai nustebdavo, kad po fotografavimosi žaislai lieka jų rankose, fotografas neprašo jų grąžinti.

Paskiau R. Požerskis surengė parodas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje sostinėje, kitur. Jos nepaprastai paveikė lietuviukus. „Suvokė, kaip gerai, kad gimė ir auga Lietuvoje, kur taip gražu, švaru, saugu, tvarkinga“, – svarsto „Paslaptingo Bangladešo“ autorius.

R. Požerskio pirmoji knyga „Atlaidai“ buvo išleista dar 1990 metais Čikagoje, padedant žinomam lietuvių išeivijos fotografui Algimantui Keziui. Kitos buvo parengtos jau Lietuvoje ir skaitytojams pristatė įvairius vieno žymiausių humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų kūrybos etapus ir aspektus („Lietuvos senamiesčiai“, „Mažasis Alfonsas“, „Paskutiniai namai“).

„Paslaptingas Bangladešas“ yra antra R. Požerskio knyga, kurioje publikuojamos užsienio šalyje sukurtos nuotraukos (pirmoji „Degantis žmogus“ buvo išleista 2009 m. ir pasakojo apie festivalį „Degantis žmogus“ Nevados dykumoje, JAV).

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.