Nacionalinės dailės galerijos (NDG) parodoje „Saldus ateities prakaitas“ eksponuojama nuotrauka, savitai įamžinusi Baltijos kelią ir po trijų dešimtmečių leidžianti pažvelgti į mūsų laisvę ir laisves.
Garsus lietuvių fotomenininkas Virgilijus Šonta (1952–1992), iš gyvenimo išėjęs mįslingomis aplinkybėmis, Baltijos kelyje įamžino būrelį paauglių rokerių (pavadinimas „baikeriai“ pradėtas vartoti gerokai vėliau) ir jų priešakyje visus drabužius nusimetusį vaikinuką. Fotografiją „Baltijos kelias“ iki rugsėjo 1-osios galima pamatyti NDG.
„Galite nusirengti?“
Per parodos atidarymą netikėtai V. Šontos kūrinyje „Baltijos kelias“ save išvydęs vilnietis Evaldas Bajorūnas LRT.lt papasakojo nuotraukos atsiradimo aplinkybes.
Jie, vieno kiemo draugai, pagauti laisvėjančios šalies entuziazmo, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją iš sostinės Karoliniškių mikrorajono javomis, dnieprais, ižais išriedėjo į Baltijos kelią.
Penkiolikos nepilnamečių motociklininkų kortežas – be vairuotojo pažymėjimų (be „teisių“ – kaip tada sakyta) magistrale pasiekė Maišiagalos apylinkes ir nusprendė čia įsilieti į gyvąją grandinę.
„Važiavome iš idėjos – toks pakilimas buvo! Sėdome ant motociklų, kas kokius turėjome, ir varėme! Nepamirštami dalykai!“ – lygiai tokiu pačiu entuziazmu trykšdamas po 30 metų įsimintiną vakarą prisiminė Evaldas.
Fotografas V. Šonta, jiems tada visai nežinomas, išdygo tarsi iš niekur. „Jūs, vyrukai, jauni, nutrūktgalviai, sako, gal galėtumėte kuris nors papozuoti?“ – „Galim.“ – „Galit nuogi?“ – „Galim.“ Būtume išsirengę visi, jokių bėdų, bet jis paprašė, kad tai padarytų kuris nors vienas. Tad nusirengė Andrius“, – įvykio aplinkybes prisiminė E. Bajorūnas.
Andrius Steikūnas, centrinė fotoakto figūra, teigė susitikimo su fotografu aplinkybes po šitiek metų menantis miglotai.
„Man buvo tas pats – paprašė nusirengti, tai nusirengiau. Buvome paaugliai – padžiazavom ir pamiršom“, – LRT.lt sakė A. Steikūnas.
Susikabinimas rankomis tądien įvyko 19 valandą, tad V. Šonta „Karoliniškių vilkiukus“ įamžino jau tamsoje, gyvajai Baltijos kelio grandinei išsisklaidžius. Tuo metu, pasak E. Bajorūno, šalia magistralės rengtas koncertas, linksmintasi, deginti laužai, folkloro kolektyvai dainavo lietuviškas dainas.
Niekas taip drąsiai nesifotografuotų
Paroda „Saldus ateities prakaitas“ ir joje rodomas V. Šontos „Baltijos kelias“ kalba apie įvairius meninių patirčių projektus per pastaruosius 40 metų. Jie siejasi su tapatybe, biopolitika, valstybe, bendruomenės procesais ir kitomis temomis.
Viena parodos kuratorių menotyrininkė Agnė Narušytė LRT.lt teigė, esą V. Šontos kūriniai priklauso tai ekspozicijos daliai, kurioje gilinamasi į vyrų tapatybę.
„Devintojo dešimtmečio pabaigoje sukurti V. Šontos darbai atsiduria ties riba, nuo kurios prasidėjo laisvėjimo procesai. Mums, parodos kuratoriams, pasirodė, kad jo fotografija atskleidžia laisvės proveržį. Tiesą sakant, gerokai nutolusį nuo šių dienų. Tada atrodė, kad einame į laisvę ir žmogaus kūnas išsilaisvina. Šiais laikais tokios laisvės nebeliko, atsirado visokių tabu arba svarstymų, kaip kūną pakeisti, tobulinti. Dabar, ko gero, jau niekas taip drąsiai nesifotografuotų“, – svarstė A. Narušytė.
Tikras menas įveikti ribas
Kaunietis fotomenininkas Romualdas Požerskis, V. Šontos bičiulis, kalbinamas LRT.lt prisiminė, kad Atgimimo metais sovietinė cenzūra bliuško, drauge silpnėjo ir autocenzūra.
„Galėjai fotografuoti daugelį dalykų ir gana atvirai. Kai kas fotografavo net vaikų aktus ir juos eksponavo parodose“, – prisiminė R. Požerskis.
Europos Sąjungos asmens teisių ir laisvių apsaugos įstatymai, pasak jo, yra kur kas griežtesni nei sovietiniai. Sustiprėjo ir vidinė autoriaus cenzūra.
„Gerai tai ar blogai – vienareikšmio atsakymo nėra. Galbūt ir gerai, nes asmenybės apsauga turi būti. Vis dėlto tikras menininkas visada balansuos ties draudimo riba. Didieji pasaulio menininkai visada laužė draudimus, peržengdavo ribą“, – buvo įsitikinęs R. Požerskis.
Laisvo žmogaus akimis
Anot pašnekovo, V. Šonta kur kas mažiau domėjosi Lietuvos kontekstais, jo netraukė lietuvių literatūra, kinas.
„Virgilijus visa siela veržėsi į kitus kraštus. Su juo išmaišėme Sovietų Sąjungą, o kai režimo varžtai ėmė klibėti, jis tuoj pat išvažiavo į užsienį, – pasakojo R. Požerskis. – Abu lankėmės JAV, buvome susitikę Niujorke. 1989 metais su žiguliais truktelėjome iki Paryžiaus. Pirmąją naktį ten net nakvojome automobilyje, – nusijuokė. – Virgilijui Lietuvos nepriklausomybė reiškė laisvę keliauti po pasaulį. Jis buvo laisvas žmogus.“
Tad ir į Baltijos kelią, anot pašnekovo, V. Šonta pažvelgė kitaip – laisvo žmogaus akimis. „Etnokultūriniai“ akcentai, susikabinimas rankomis, brolybė, kuriuos fiksavo kiti kolegos ir pats R. Požerskis, jo bičiuliui rūpėjo mažiau.
Fotomenininko nuomone, iš V. Šontos nuotraukos „Baltijos kelias“ matyti, kad autorius tuose vaikinuose atpažino laisvesnę kartą, pasiilgusią kelionių, nevaržomo gyvenimo. Išaugintą Jacko Kerouaco „Kelyje“.
Geriausias iš savos kartos
V. Šonta buvo vienas svarbiausių savo kartos kūrėjų. Per daugiau nei 20 metų trukusį kūrybinį tarpsnį autorius sulaukė pripažinimo ir vietiniame, ir platesniame kontekste.
Kaip ir Vito Luckaus, jo kūryba išsiskyrė nuolatiniais ieškojimais, išplėtė vietinės fotografijos raišką. A. Narušytės teigimu, V. Šonta buvo labai įdomus ir nepaprastai talentingas menininkas. Kūrė neprilygstamas poetiškas kompozicijas, meistriškai gebėdamas pasinaudoti šviesa.
Labiausiai išgarsėjo ciklu „Mokykla – mūsų namai“ (1980–1983), įamžinęs specialiųjų mokyklų-internatų auklėtinius.
„Autoriaus sumanymas kirtosi su sovietine ideologija, nes socrealizmo principai reikalavo rodyti tik teigiamas visuomenės puses. O V. Šonta stebėjo tai, kas buvo slepiama nuo visuomenės. Šių savo darbų, regis, jis negalėjo parodyti iki Sąjūdžio metų“, – teigė A. Narušytė.
Nenormatyvinis vyriškumas
Parodoje „Saldus ateities prakaitas“ greta kūrinio „Baltijos kelias“ eksponuojamos ir kitos apsinuoginusių vyrų nuotraukos pajūryje. Tik ne reportažinės, o lyriškos, poetinės. Jų fotografas taip pat negalėjo eksponuoti, tokia tema ilgą laiką buvo visiškas tabu.
„V. Šonta buvo gėjus, Artūro Tereškino žodžiais tariant, – nenormatyvinės vyriškumo kultūros atstovas. Kaip tik tuo metu, Sovietų Sąjungos griūties laikais, jis pradėjo fotografuoti vyrų kūnus. Nes jam tai rūpėjo. Pagaliau atsirado galimybė laisviau prie šios temos prisiliesti“, – teigė A. Narušytė.
Sociologas, kultūros kritikas, rašytojas A. Tereškinas LRT.lt teigė, esą sovietų ideologijai nuogo kūno vaizdavimas buvo nepriimtinas, jis laikytas nukrypimu, minčių nukreipimu neteisinga linkme.
„O nuogo vyro fotografavimas buvo nepriimtinas juo labiau. Nes tai siejasi su homoerotika. Kai aktyvus vyras žvelgia į nuogą moterį vyrišku žvilgsniu, žavisi – normalu. O kai vyras žvelgia į nuogą vyrą – tai visiškai nepriimtina, keista. Vyro kūnas, kaip pasigėrėjimo objektas, ne tik sovietmečiu, bet dar ir dabar laikomas iššūkiu vyriškumui. Vyras, esą, negali būti geismo objektas“, – kalbėjo A. Tereškinas.
Aktas – dvejopas iššūkis
Akto fotografavimas sovietmečiu, pasak R. Požerskio, reiškė tam tikrą opoziciją ideologijai, nes tai buvo draudžiama.
„Rusijoje iš aukštųjų net išmesdavo dėstytojus, kurie užsiėmė šiuo fotografijos žanru“, – pasakojo R. Požerskis.
Kita vertus, aktai buvo gera mokykla, iššūkis, savęs, savo gebėjimų išmėginimas – ar gali sukurti darbą, kuris nebūtų tik paprasčiausia vulgarybė.
„Dailininkas iš esmės kuria abstrakciją, viziją, o fotografas imasi konkretaus žmogaus. Tada atsiranda aštrus žiūrovo požiūris į tavo pastangas, turi pasirengti kritikai, būti drąsus. V. Šonta buvo drąsus, tiesus, atviras, nesileisdavo į kompromisus“, – pabrėžė R. Požerskis.
Po trisdešimties metų, anot A. Tereškino, tebegyvename davatkiškoje kultūroje, tačiau meniniai aktai jau niekam nebebado akių. Pamažu normalizuojami ir nuogo vyro vaizdiniai. Didesnei visuomenės daliai jie galbūt mažiau priimtini, tačiau meno pasaulyje tai – jokia sensacija.
***
Kviečiame atšvęsti Baltijos kelio 30-metį kartu su LRT. Kviečiame papuošti kardeliais savo paskyras socialiniuose tinkluose arba simbolinį gėlės žiedą įsisegti į drabužius:
Papuoškite savo profilio nuotrauką
