Knygų mugėje paskelbtas Kūrybiškiausios knygos laureatas. Diskusijoje aptartas ir Kūrybiškiausios knygos dvyliktukas.
Vilniaus knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė Kūrybiškiausią praėjusių metų knygą. Ja tapo Vido Morkūno trumpų novelių ciklas „Pakeleivingų stotys“.
Knygoje autorius per detales, graudžius, komiškus, tragiškus ar iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškus nutikimus atveria skaitytojui žmogaus sielos erdves ir ankštumas.
Knygą iliustravo dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečia V. Morkūno prozos knyga.
„Nemažai žmonių gali toje knygoje atpažinti save. O tikriausiai bus ir tokių, kurie atpažins save, nors jų nėra toje knygoje. Man atrodo, kad man pavyko sukurti tam tikrus žmonių savęs atpažįstamumo principus. Knyga, vieni sako, kad skaitoma labai lengvai. Kiti sako, kad skaitoma sunkiai. Tad įvairių skonių literatūros gerbėjams tinkama“, – LRT TELEVIZIJAI sako rašytojas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai praėjusią savaitę surengė tradicinį kasmetinį pokalbį apie praėjusiųjų, 2019 metų, lietuvių autorių knygas. Pokalbį vainikavo kūrybiškiausių knygų dvyliktuko sudarymas.
Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu renka Instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto tarybos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija laureatui įteikiama Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6) minint Kovo 11-ąją.
Šiemet išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka):
1. Vaiva Grainytė, „Gorilos archyvai“: poezija. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Kaip aptarimo Knygų mugėje metu teigė literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė, tai – Venecijos bienalės Auksinio liūto laimėtojos V. Grainytės pirma poezijos knyga: „Ji turi išskirtinį poetinį kalbėjimą. Autorė yra tarsi Kazio Binkio tradicijos tęsėja, keturvėjininkė.“ Kritikė šią knygą pavadino tikru 21 amžiaus avangardo kūriniu.
Lietuvos literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Jurgutienė patikslino, jog V. Grainytė keturvėjininkams artima ramesniu tonu. Pranešėja akcentavo savą autorės žodyną – neįprastas metaforas (saulė tampa kunigaikščiu).
2. Marius Ivaškevičius, „Rusiškas romanas“: pjesė. Apostrofa, 2019.
Pasak A. Jurgutienės, visi žino, koks jis geras rašytojas. Ši pjesė parašyta pagal teatralų užsakymą. Knygoje, anot literatūros tyrinėtojos, rasime tai, kas išskiria M. Ivaškevičių iš kitų: „Pirmiausia tai – istorinė stilizacija, kurią jis vienas taip puikiai yra įvaldęs.“
3. Benediktas Januševičius, „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“: konkrečioji poezija. Žiemos žodžiai, 2019.
Anot A. Jurgutienės, šiuos 11 eilėraščių jai buvo įdomu, smalsu ir linksma skaityti. Remdamasi autoriumi, ji pasakoja: „Taškas – trumpiausias eilėraštis. 111 taškų yra knygoje. Kad taškas virstų eilėraščiu, reikia pažaisti – taškui suteikiamas pavadinimas ir taškas nupaišomas. Išdidintas taškas – konstruktyvioji arba vaizdinė, paveikslų poezija. Šią tradiciją Apolineras pradėjo. B. Januševičius užsižaidė vaizduojamąja poezija. Ir dar vienas bruožas. Šitoje kngygelėje – daugiau nei 200 kartų paminėtas jo vardas ir pavardė. Tai yra kūrybinio egocentrizmo ironija. Jis ir pačiam sau taiko tą ironiją.“
4. Jurgita Jasponytė, „Vartai Auštrieji“: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Literatūrologė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė kalbėjo: „Kas skaitė pirmąją autorės knygą, atras šioje tęsinį. Autorė brėžia aiškias folkloro ir mitologijos gijas. Jei skaitytojas ne visada atras savo santykį su šiomis temomis, tai jį įtikins poetės ir lyrinės subjektės santykis su tuo, apie ką rašoma.“
Pasak Ž. Kolevinskienės, poetei būdingi labai saviti įvaizdžiai, savitai moters etapų įprasminimai. Šalia baltiškojo atsiranda ir krikščioniškasis motyvas. Literatūrologė taip pat pastebi, kad „knyga sklidina vandens. Vandens semantika apgaubia, pripildo knygą.“ Knygoje atradime ir Vilniaus, Lietuvos erdves, užčiuopiamą kelių kartų santykį.
5. Virginija Kulvinskaitė, „Kai aš buvau malalietka“: šiandieninis romanas. Kitos knygos, 2019.
J. Čerškutė šią knygą pavadino pirmu tikru šiuolaikiniu romanu Lietuvoje. Knygoje ryškus antrininkės motyvas: „Veikėja tarsi antrininkė – turi tą patį vardą, iš autorės pasiskolina biografijos faktus.“
6. Jaroslavas Melnikas, „Adata“: skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą. Alma littera, 2019.
Ž. Kolevinskienė pastebėjo, jog tai – storiausia knyga Kūrybiškiausios knygos dvyliktuko krūvelėje. „Pagaliau turime kokybišką detektyvinį romaną. Veikėjai lietuviai, veiksmas vyksta Vilniuje, galima sakyti, šventoje vietoje, ant Trijų kryžių kalno įvyksta nusikaltimas. Yra užuomazga, įtampa, yra ir meilės linija. Į romaną įsikomponuoja ir Lietuvos politinės biurokratinės peripetijos,“ – komentuoja literatūrologė.
7. Vidas Morkūnas, „Pakeleivingų stotys“: proza. Odilė, 2019.
Anot Ž. Kolevinskienės, šios knygos atveju įdomus yra žanro klausimas: „Tai – labai autentiški tekstai. Veikėjai sugrupuoti – lyg iš Donelaičio Metų tas grupavimas. Leitmotyvas – stotis kaip tarpinė stotelė.“ Knygoje aprašomi paribio žmonės, o knygos pabaigą literatūrologė patyrė kaip netikėtumą.
8. Sigitas Parulskis, „Dvigubo dugno keleiviai“. Alma littera, 2019
J. Čerškutė pastebi, kad S. Parulskis šioje knygoje debiutuoja kaip fotografas: „Vaizdas neša didelę prasmės dalį.“ Anot jos, tai yra gyvenimo fragmentai, miniatiūros, kurių tema – atmintis ir prisiminimai. Anot literatūros kritikės, ši knyga perskaitoma vienu ypu.
9. Enrika Striogaitė, „Žmonės“: poezija. Naujasis lankas, 2019.
A. Jurgutienė komentuoja: „Tai yra nelaimingieji žmonės, mažieji, socialinio užribio žmonės ir artimieji – giminės, kaimynai. Matyti drąsa pasižiūrėti į kitą socialinę pusę. Knyga maištinga – slinktis nuo reklaminio sferos į užribius. Žavi ne tik turinys, bet ir preciziška kalba. Tai yra į prozą panašūs eilėraščiai apie socialines problemas.“ Vertintoja pastebi autorės poetinį talentą, gebėjimą eilėraščiu perteikti visą poetinio subjekto gyvenimą.
10. Alvydas Šlepikas, „Mano tėvas žūsta“: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Ž. Kolevinskienė pabrėžė, kad „A. Šlepiką žinome kaip prozininką, režisierių. Knyga sudaryta iš jau publikuotų eilėraščių ir papildyta naujais tekstais. Praeitis – pagrindinė tema. Matomas bandymas nustatyti autentišką santykį su praėjusiu laiku. Svarbi ir istorinė praeitis – istoriniai įvykis, pavyzdžiui, Balys Sruoga grįžta į pokario Vilnių.“ Knygoje minimi ir artimieji: motina, tėvas, brolis, sūnus, draugai, bičiuliai (eilėraštis Gintarui Bereznevičiui).
Anot Ž. Kolevinskienės, autoriui būdingas naratyvumas, eilėraščiuose yra siužetinis branduolys, kuriuo tampa asmeninės arba kolektyvinės istorijos. Tyrinėtoja pastebėjo lyrinio subjekto vienatvę, kinematografiškumą, vaizdingumą, romantišką autoriaus pasaulėjautą. Autorius savo knygą įvertino taip: „Knyga kaip knyga“. Ž. Kolevinskienė perfrazuoja: „Knyga kaip knyga, bet gera knyga.“
11. Jurga Tumasonytė, „Undinės“: apsakymai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
A. Jurgutienė komentuoja: „Jos personažai yra paprasti žmonės – vaizduojamas šiuolaikinis kasdienis gyvenimas. Bet ji kaip čiuptuvais užgriebia mūsų gyvenimą ir parodo. Ji tiesiog fotografuoja žodžiu.“ Pasak literatūros tyrinėtojos, J. Tumasonytė sužaidžia tuo, kad žmogaus gyvenimas yra ne tiktai tai, ką gyvename, bet ir tai, ką galvojame, svajojame: „Autorė parodo, kad tai yra mūsų gyvenimo sudedamoji dalis. Įdomios novelės, leidžiančios pamąstyti apie dabartinį žmogų.“
12. Aistis Žekevičius, „Maratonas“: eilėraščiai. Asociacija „Slinktys“, 2019.
A. Jurgutienė įsitikinusi, kad A. Žekevičius – talentingai rašantis žmogus ir ambicingas autorius: „Svarbūs ir pavadinimai. Jis renkasi ne eiti pasivaikščioti, o bėgti maratoną – pažadas kažką padaryti nepaprasto. Knygoje kalbama apie mažą intelektualinę revoliuciją. Čia matau jauną žmogų, kuris jaučiasi savas skaitmeninėje visuomenėje, daug ką mąsto kompiuteriniais terminais, bet taip pat tai yra gilus, kultūringas, aštraus žvilgsnio ir balso žmogus.“
Pokalbyje ne tik išrinktas Kūrybiškiausios knygos dvyliktukas, bet ir diskutuota apie tematinius ir stilistinius pokyčius, kartų santykį, žanrų spektrą. Iškeltas klausimas, ar jau lietuvių literatūroje įveiktas „kentėjimo sindromas“, svarstyta naujų patirčių raiškos įvairovė. Pastebėtas didesnis leidyklų dėmesys knygos menui, tačiau kartais dizaino kokybė pranoksta turinį.
Anot LLTI mokslininkų, smulkioji proza šiemet buvo stipri, o tarp romanų žanro požiūriu išsiskyrė detektyvas. Lietuvių poezijoje ateina ryški jaunesnė poetų karta, kuri mažiau egocentriška už savo pirmtakus, atviresnė pasauliui, taip pat ir socialiniam, bet tuo pat metu nepatetiška.
